Kokios perspektyvos gresia, jei itin sudėtingo darbo griebiasi valstybė, kuriai sunkiai sekasi sudėlioti įvadą į tą darbą? Kadangi planuojama Astravo AE yra apie 40 km nuo Vilniaus, košmarai sapnuosis mums.
Į Astravą, šalia kurio baltarusiai stato atominę elektrinę, pakliuvau tik kolegės iš LRTV dėka, nors kliūčių Baltarusijos valdžia lyg ir nedarė. Bet apie viską iš pradžių.
DELFI ir kitos žiniasklaidos priemonės gavo Baltarusijos ambasados kvietimą rugpjūčio 17 d. apsilankyti Astrave „apvalaus stalo diskusijoje“, kur bus aptariama „planuojamos statyti“ AE poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita.
Redakcija pasiūlė važiuoti man, tad ėmiausi vizos reikalų. Kvietime pažymėta, jog „bus užtikrinta visapusiška nemokama Baltarusijos ambasados parama, gaunant vizas į Baltarusiją. Vizas galėsite gauti prieš autobuso išvykimą.“
1991 m. buvo priimta Jungtinių tautų Europos ekonominės komisijos parengta Espo konvencija, kuri nustato procedūrinius reikalavimus veiklai, galinčiai turėti įtakos už šalies ribų. Tokiai veiklai priskiriama ir AE statyba. Baltarusija yra ją pasirašiusi ir ratifikavusi.
Espo konvencijos Įgyvendinimo komitetas (ĮK) 2013 kovo 15 d. pateikė neigiamą išvadą dėl baltarusių PAV. Bet šito atsakymo Baltarusija nelaukė: 2011 vasarį buvo pateiktas PAV, o 2011 rugsėjo 15 d. jau paskelbtas dekretas dėl AE statybos aikštelės patvirtinimo. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, jog PAV yra apie 1000 puslapių dokumentas, kuriam išnagrinėti reikia nemažai laiko.
Baltarusija elgiasi taip, lyg konvencijos partneriai neegzistuotų. Tiesiog dėliojasi sau pliusiukus už veiksmų imitaciją. Vietoje patobulinimų po neigiamos ĮK išvados šią vasarą jie lyg pasišaipydami atsiuntė Lietuvai tą patį tekstą, tik išvertę jį iš anglų kalbos į lietuvių.
O dabar, kviesdami į Astravą su Lietuvos visuomenę, jau šoka į kitą stadiją, kad uždėtų pliusiuką, jog viešieji svarstymai irgi įvyko.
Tokius svarstymus jie jau bandė surengti Vilniuje 2010 kovą, bet pasirinko tokį netikusį vertėją, kad bandymas nepavyko. Visa baltarusių veikla primena netvarkingą blaškymąsi, o iš AE planuotojų norėtųsi sulaukti nuoseklaus ir kruopštaus tarptautinių įsipareigojimų vykdymo.
Važiuokite tuoj pat, bet priima po pietų
Taigi, skambinu dėl kelionės į Astravą nurodytu telefonu. Iškart paaiškėja, kad bus ne taip, kaip parašyta. Vizos šeštadienį negausiu, turiu eiti į konsulatą.
Prieš tai vyr. redaktorė turi jiems nusiųsti raštą dėl manęs, kur privaloma tokia perteklinė informacija, kaip mano namų adresas, el. paštas, mob. telefono nr. – turbūt ji kažkam pravers. Vizos eiti dar negaliu.
Visa informacija keliauja į Minską, o aš laukiu. Tyla. Kitą dieną skambinu į konsulatą. Moteriškas balsas kviečia ateiti. Garsiai suabejoju, ar ne per vėlu, nes tuoj 13 val., o vizų klausimais priima tik priešpiet.
„Jokių problemų, viską sutvarkysime, važiuokite tuoj pat“.
Po dešimties minučių tuščiai spaudau mygtuką prie konsulato vartų. Tyla. Pro kitus vartus išeinantis vyriškis paaiškina, kad ateičiau po 40 minučių, kai baigsis pietų pertrauka. Ir niekam nė motais, jog patys tik ką kvietė.
Kalbėti ir daryti yra du nesusisiekiantys indai šios šalies pareigūnams - nuo paprasto kvietimo apsilankyti iki sudėtingų PAV klausimų. Vienų neatsakingumas palieka bučiuoti rankeną, o kitų – gali pasodinti visą Vilnių ant lagaminų.
Grįžtu davęs papildomo laiko papietauti, po valandos. Užpildau anketą, kad esu kviečiamas Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijos. Mat ambasados priklauso jai, o kvietimą pasirašė ambasada. „Ne,“ sako man.
„Jus kviečia Astravo AE informacijos centras.“ Pirmąkart apie tokį girdžiu. Rodau kvietimą žiniasklaidai, kurio apačioje: „Ačiū už dėmesį, Baltarusijos Respublikos ambasada“. Tada man paaiškinama, jog nieko nereiškia, kad ambasada priklauso URM, nes URM priklauso Vyriausybei, o ši priklauso Prezidentui.
„Juk nerašysite, kad jus kviečia Prezidentas“, – baigia loginę grandinę darbuotoja. Nors tai lenkiasi su man įprasta logika, nesiginčiju. Važiuosiu svečiuosna pas infocentrą (iš anksto pasakysiu, kad nei to centro nuvažiavęs mačiau, nei jo darbuotojų sutikau).
Taigi, šeštadienio rytą geriu kavutę namuose. Pasas su viza ir foto aparatas laukia prie durų. Kvietime parašyta, kad išvykstama 8.30 nuo ambasados. Man jau prieš kelias dienas baltarusių diplomatas patikslino, kad išvykstama nuo Naugarduko 34, ne nuo ambasados. Žadėjo pranešti, jei bus naujienų. Tyla telefone ir pašte.
Liko paskutinis, skaniausias ryto kavos gurkšnelis, kuriuo taip ir nebepasimėgavau. Telefono skambutis 8.10. Jau minėta kolegė iš LRTV klausia, ar aš važiuoju. Patvirtinu, kad neskubėdamas būsiu po 15 minučių. O ji man liepia dumti kiek išgaliu, nes autobusas jau turėjo išvykti 8.00.
Tik jos dėka manęs palaukė. Stoviu ant paminos 8.20 val. Autobuse mosuoju pasiteisinimui kvietimu, kuriame įrašytas laikas 8.30, bet užgrūdintas atsakingo darbuotojo veidas nė nevirpteli. Jokių komentarų. Štai taip galima vežti ir nenuvežti, ir niekas negalės pasakyti, kad neįsileido. Galimai įdomus sprendimas, tik nepavykęs.
Judėjimas be eilių
Ant sienos vėl susiduriame su įdomia baltarusiška biurokratija. Esą vienas baltarusių diplomatas Vilniuje kam nors iš autobuso turėjo paduoti važiuojančiųjų sąrašą. Keliskart reikalaujama, bet niekas jo neturi. Klausiantysis mūsų palydovas netiki, nes raštas „turi būti“. Lyg kas jį bandytų nuslėpti. Pagaliau netekęs vilties atlyžta. Ir vėl kaip ant delno šviečia keistas įtikėjimas, jog baltarusiai klysti negali, kad ir ką jie primakliavotų.
Tačiau mes esame plano dalis, todėl judėjimas be eilės pasienyje link Astravo tęsiasi, tarsi mus globotų koks aukštai pakibęs nematomas sparnas. Niekada nesu matęs tokio mandagaus baltarusių karininko kaip tas, kuris parnešė mums pasus. Visiška priešybė ir mano senai patirčiai, ir girdėtiems pasakojimams apie nuotykius ant sienos. Gerai, kad sėdėjau, antraip būčiau apsivožęs aukštielninkas, kai įlipęs į autobusą grąžinti pasų kariškis nušvito tokia šypsena, lyg mes būtume pasiilgti vestuvininkai, ir meiliu balsu paklausė: „Ar ne per ilgai laukėte?“
Astrave sustojome prie kino ir koncertų salės pastato. Atvykome anksčiau laiko. Svetingai buvome pakviesti vidun sumuštinių ir atsigerti. Ten pat išrikiuota apie dešimt stalų registracijai. Man tuoj nurodė, kad turiu užsirašyti atvykęs. Užsirašiau. Bet nusprendžiau patikslinti, kad aš nesu tas jų laukiamas „Lietuvos visuomenės atstovas“. Esu žurnalistas, atvykęs dirbti, ir paprašiau tai pažymėti registracijos lape. Registratorė tai užrašė.
Vėliau salėje vedantysis paskelbė, jog iš Lietuvos atvyko ir užsiregistravo 102 „visuomenės ir žiniasklaidos atstovai“. Pasirodė savotiška, kad viešai skelbiamas suplaktas sąrašas. Tačiau tai buvo tik pirmas žingsnis į būsimą melagingą informaciją. Tą pačią dieną baltarusių portalas naviny.by, remdamasis informacine agentūra BelPAN, paskelbė apie įvykusį renginį, kuriame esą dalyvavę „102 suinteresuoti piliečiai iš Lietuvos, o taip pat lietuvių ir baltarusių specialistai ir žurnalistai“. Mane ir kitus užsiregistravusius kolegas įpaišė į „visuomenės atstovus“. Vadinasi, suklastoti duomenis galima lengva ranka. Nesvarbu, kokie tikri rezultatai. Svarbu parašyti, kaip reikia.
Jei taip mąstoma būsimoje branduolinėje valstybėje, lauk tik bėdos.
Dar iki renginio pradžios baltarusiai išsijuosę šaudė sau į koją, vos ne kiekviename žingsnyje demonstruodami, kad negalima tikėti niekuo, ką jie žada ar sako. Nesvarbu, ar raštu, ar žodžiu. Mažos nuodėmės gimsta toje pačioje terpėje, kurioje priimami ir mus liečiantys sprendimai dėl AE statybos. Mano aprašyti epizodai yra tiesiog didelių nuodėmių pranašai, o šios gali turėti blogų pasekmių Lietuvai.
Arba Baltarusijos valdžiai visiškai nesvarbu, kokias išvadas pasidarys tarptautinė bendruomenė, arba jie keistai tiki, jog taip besielgiantis valdžios aparatas stiprina pasitikėjimą jų PAV‘u, knibždančiu visokiais skaičiais, iš kurių išspįsta geroji žinia: „Nebijokite, nieko blogo nebus, vien tik gėris“. Abiems atvejais tai primena pirmą punktą sovietinio stiliaus lentelėje apie avarijų faktorius, kurią mačiau Astravo AE administracijos pastate: perdėtas pasitikėjimas savimi.
