Tiesa, galbūt „Gasland“ skiriami laurai ir per dideli, turint omenyje, kad vėliau buvo įrodyta, jog nemažai filme pateikiamų faktų yra klaidingi, o dalis net išgalvoti. Vis dėlto filmas buvo (ir yra) labai įtaigus ir paskatino žmones rimčiau pasidomėti naujausiu dujų gavybos būdu.
Sena technologija
Iš esmės hidraulinis plėšymas nėra labai nauja technologija. Šis išteklių iš žemės gelmių gavybos būdas naftos pramonininkų buvo pradėtas naudoti dar XIX a. viduryje. Jo esmė gana paprasta: į išgręžtą ertmę įstatomas specialaus lydinio vamzdis ir į jį pilama medžiaga, kuri suaižo uolieną ir išlaisvina iš jos naudingąsias iškasenas.
Naftos gavyboje anuomet buvo naudojamas sukietintas nitroglicerolis – labai sprogi medžiaga. Tam tikra prasme po žeme buvo daromi mikrosprogdinimai, kad atsirastų ertmių, kuriomis pradėtų tekėti labai suslėgtas skystis – nafta. Taip išgauta nafta būdavo surenkama ir vėliau transportuojama į perdirbimo gamyklas. Ta pati technologija vėliau buvo pritaikyta dujų ir netgi geriamojo vandens gręžiniams įrengti. Daug kur ji tebenaudojama ir šiandien, tiesa, į gręžinį dažniausiai nebepumpuojamos sprogstamosios medžiagos.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje gręžiniuose vietoj nitroglicerolio pradėtos naudoti įvairios stiprios rūgštys, kurios tiesiog išgrauždavo uolieną. Rūgštis ilgai išsilaikydavo ir nuolat grauždavo ertmes, todėl šios neužsiverdavo ir gręžinio produktyvumas smarkiai padidėjo. Lygiagrečiai buvo tobulinama ir cementavimo technologija, kai į gręžinį buvo pilama į cementą panašios medžiagos, kuri „sucementuodavo“ ertmes ir leisdavo naftai ar dujoms laisvai keliauti iš gręžinių į viršų.
1947 m. Kanzaso valstijoje (JAV) atliktas naujas gręžimo eksperimentas – į gręžinį buvo pumpuojamas vanduo. Buvo manoma, kad labai aukšto slėgio vandens srovė su smėliu suveiks kaip sprogimas ir atvers silpniausias uolienų vietas. Nors eksperimentas nebuvo visiškai sėkmingas, rezultatai buvo daug žadantys. 1949 m. patentuotą technologiją jau galėjo įsigyti gręžybos bendrovės. Skaičiuojama, kad nuo tada vandens plėšymo metodu iš viso buvo išgręžta apie milijonas naftos ir dujų gręžinių visame pasaulyje. Nors šis metodas leido pasiekti ir giliai esančias skalūnų dujas, ekonomiškai tai neapsimokėjo daryti iki pat amžiaus pabaigos.
Reikia paminėti, kad hidraulinio plėšymo metodas nebuvo naudojamas visuose gręžimo darbuose. Jis buvo naudingas tik ten, kur uolienos buvo labai kietos. Gamtinės dujos, kurios išgaunamos konvenciniu paprasto gręžinio principu, paprastai yra gana negiliai, o skalūnų dujos (gamtinės dujos, suspaustos kietoje uolienoje, vadinamoje skalūnu) paprastai glūdi labai giliai. Jų gylis gali siekti nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Tokiame gylyje uolienos būna labai kietos, todėl hidraulinis plėšymas – vienintelis technologiškai pasiteisinęs šių dujų išgavimo būdas.
Nauja technologija
Nors uolienų plėšymo metodas nėra naujausias išradimas, technologija šiandien atsidūrė po didinamuoju aplinkosaugininkų stiklu. Viena pagrindinių priežasčių – šiandien į uolienas pumpuojamas ne vien vanduo ir smėlis, bet ir įvairūs chemikalai. Tačiau būtent dėl jų pramoninė skalūnų dujų gavyba ir tapo galima bei sukėlė beveik revoliuciją JAV ir Kanados ekonomikose.
Senkant įprastiems JAV gamtinių dujų ištekliams, valstybė XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje finansavo įvairias mokslines studijas, kuriose nagrinėjamas didelio masto skalūnų dujų gavybos klausimas. Jų išgavimo technologija iš esmės jau egzistavo (vandens ir smėlio metodas), bet valstybės ir privačiomis lėšomis finansuoti eksperimentiniai gręžiniai nepasiteisino – tokių dujų gavybos kaina buvo kelis kartus didesnė nei įprastų gamtinių dujų. Ekonominė logika diktavo savas sąlygas.
Per du dešimtmečius ta pati ekonominė logika vėliau leido skalūnų dujas sėkmingai išgauti: technologijos tobulėjo, pigo, o dujų kaina rinkoje nuolat augo, todėl vėl buvo prisimintos skalūnų dujos. Patobulintos technologijos reiškė tai, kad dabar su vandeniu ir smėliu turi būti pumpuojamas ir tam tikras cheminis užtaisas, kuris palengvina plėšymo darbus, užtikrina, kad plyšiai išliks stabilūs, gręžinys bus apsaugotas iš vidaus nuo skilinėjimo ir korozijos ir t. t.
Ekonominė revoliucija
Tiek skalūnų dujų šalininkai, tiek priešininkai (ir visi kiti) bent jau sutaria dėl vieno – šios dujos JAV tapo revoliucija. Gamtinės dujos atpigo kelis kartus, šalis iš dujas importuojančios valstybės tapo jų eksportuotoja. Tai paskatino nemenką ekonomikos augimą, nes dėl mažesnių kainų išlošė visi pirkėjai.
Nors ir sunku patikėti, kad godžioms gavybos bendrovėms apsimokėtų dujas parduoti dešimt kartų pigiau, vis dėlto tikriausiai tai tiesa. Tai geriausiai liudija skalūnų dujų gavybos mastas: 2000 m. JAV išgauta 3 mlrd. kub. m skalūnų dujų, 2008 m. – 60 mlrd. kub. m, tai yra 20 kartų daugiau, o po poros metų, 2010-aisiais, – 120 mlrd. kub. metrų. Sutikite, niekas nedidintų taip smarkiai gavybos, jeigu tai būtų ekonomiškai nenaudinga.
Nereikia pamiršti, kad 2010 m. skalūnų dujų pramonėje dirbo 600 tūkst. žmonių. Manoma, kad dar bent milijonas gavo darbą dėl to, jog smarkiai atpigo dujos ir įmonės galėjo sau leisti samdyti daugiau žmonių.
Skalūnų dujų gavybos plėtra net nežada sustoti. Skaičiuojama, kad 2012 m. daugiau nei 20 proc. visų JAV suvartojamų gamtinių dujų buvo išgaunama iš skalūnų, 2020 m. šis skaičius gali siekti apie 48 procentus. Be to, JAV geologijos tarnybos duomenimis, jų šalis turi skurdžius skalūnų dujų išteklius. Spėjama, kad didžiausi telkiniai glūdi po Kinijos žeme. Numanomų išteklių žmonijai galėtų pakakti ateinantiems 600 metų, tiesa, pesimistiškiausi vertinimai nesiekia 200 metų ribos, nes niekuomet nepavyksta išgauti 100 proc. dujų, o kitur telkiniai per maži, kad apsimokėtų juos eksploatuoti. Kita vertus, tyrime nebuvo vertinta Rusija ir didelė dalis Afrikos. Amerikiečiai ir jiems antrinantys lietuvių mokslininkai spėja, kad Lietuvos teritorijos gelmėse gali būti apie 100 mlrd. kub. m šių dujų. Europa turi vidutinius išteklius.
Kai kurie mokslininkai ir ekonomistai perspėja, kad Europa neturėtų pernelyg pasinerti į itin žemų kainų svajones. Esą čia pakartoti tokį stebuklą gali būti ne taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad vidutiniškai Europoje skalūnų dujos glūdi apie pusantro karto giliau nei JAV, vadinasi, joms išgauti reikės ir daug daugiau išteklių. Be to, visos šalys turi labai skirtingus įstatymus, mokesčius, savo telkinius korporacijoms parduotų skirtingomis sąlygomis. Taip pat Europos Sąjungoje (ES) egzistuoja kur kas griežtesni aplinkosaugos reikalavimai nei JAV, o jų patenkinamas ir vėl kainuoja. Visi veiksniai turi įtakos kainai, tad gamtinių dujų kaina galėtų žymiai mažėti ir čia.
Tačiau ne visos ES valstybės skalūnų dujų gavybos laukia išskėstomis rankomis. Vos pasigirdus pirmiesiems JAV bendrovių siūlymams žvalgyti ir išgauti dujas, čia pat nuvilnijo ir nemenkas pasipriešinimas. Priešininkų kelrode tapo Prancūzija, kuri kategoriškai uždraudė žvalgymo darbus savo teritorijoje motyvuodama aplinkosaugos teiginiais. Skalūnų dujų šalininkai šalį apkaltino šokimu pagal Rusijos dujininkų ir atomininkų dūdelę, bet šioje vietoje tiek priešininkai, tiek šalininkai sutinka – skalūnų dujų aplinkosaugos klausimas išlieka, ir rizika, deja, egzistuoja.
Aplinkosaugos rizika
Skalūnų dujų gavyba iš esmės tapo ekonominės naudos ir galimos rizikos aplinkai mūšio lauku. Pagrindinis klausimas toks: kiek galima leisti rizikuoti aplinka ekonomikos naudai?
Antra, skalūnų dujų gręžiniams reikia milžiniško kiekio vandens. Į JAV gręžinius jis vežamas autocisternomis, o vėliau gabenamas į valymo įrenginius. Dėl didesnės gavybos šios transporto priemonės iš esmės zuja visą parą nesustodamos ir visos jos degina degalus, gaminamus iš naftos. Nors ekonomiškai tai tikriausiai vis tiek apsimoka, jų sukeliama tarša galėtų viršyti naudą išgaunant tokias dujas.
Anksčiau žurnale VALSTYBĖ rašėme, kad klimato kaitos problemos lietuvius mažai jaudina, tačiau mes labai didžiuojamės savo neužteršto geriamojo vandens rezervais. Lietuviško aukso rezervai, deja, turės būti šiek tiek paaukoti skalūnų dujų labui, jeigu bus pradėti žvalgybos ir gavybos darbai.
Vienam gręžiniui išgręžti, taikant hidraulinio plėšymo technologiją, priklausomai nuo gylio ir taikomos technologijos, reikia apie 15 mln. l vandens. Paprastai eksploatacijai vienoje vietoje gręžiama mažiausiai šešių gręžinių serija, todėl sunaudojamo vandens kiekis gali siekti nuo 54 iki 174 mln. litrų. Per parą Lietuvoje buityje, pramonėje ir žemės ūkyje suvartojama vidutiniškai tris kartus daugiau vandens, bet tai tik vienos vietos eksploatacijai reikalingas vandens kiekis. Neaišku, kiek tiksliai gręžinių reikėtų Lietuvai, bet visų gręžinių apetitui patenkinti tektų sunaudoti tikrai nemažą kiekį vandens.
Tiesa, panaudotas vanduo niekur nedingsta. Didelė dalis jo vėl atgal keliauja gręžiniu. Jis vėl turi būti surinktas ir nuvežtas į valymo įrenginius. Kartais gręžinių vietoje statomi ir milžiniški rezervuarai vandeniui laikyti, kuriuose jis po truputį išvalomas ir išleidžiamas atgal į aplinką (kaip geriamojo jo jau nebegalima vartoti). Čia atsiranda rizika dėl rezervuarų saugumo. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad miestų vandens nuotekų įrenginiai niekur nebuvo statomi specialiai cheminėmis medžiagomis užterštam vandeniui valyti. JAV jau prireikė atnaujinti daug tokių valyklų (tai turėjo finansuoti dujas išgaunančios bendrovės), toliau didėjant gavybai jau tampa problemiška užtikrinti, kad visas vanduo būtų išvalytas. Greičiausiai problema bus sprendžiama statant specialias valyklas, bet tai jau neabejotinai paveiks dujų kainą. Būtina iš karto numatyti, kur ir kaip bus valomas iš gręžinio surenkamas vanduo.
Daug nepasitenkinimo šiais laikais sukelia ir žodis chemija. Skandalingasis filmas „Gasland“ skelbė ir iš esmės pagimdė mitą, kad su vandeniu ir smėliu į gręžinį keliauja beveik 600 chemikalų mišinys. Vis dėlto tai nėra visiškai tiesa. Tiesa tai, kad galimiems cheminiams mišiniams gali būti panaudoti (ir panaudojami) šimtai chemikalų, bet paprastai viename gręžinyje naudojamas tik 10–12 chemikalų mišinys. Bent dvi medžiagos visuomet būna kampuotųjų pupenių derva ir druska. Kampuotųjų pupenių dervą (E-412) daugelis mūsų vartoja su maistu – paskaitykite savo perkamo maisto etiketes. Vis dėlto negalima teigti, kad visos gręžiant naudojamos cheminės medžiagos nepavojingos: dalis jų yra pripažinti kancerogeniniai junginiai, didelė dalis jų natūraliai gamtoje nesuyra. Jei didelis kiekis jų patektų į geriamąjį vandenį, tai galėtų turėti rimtų padarinių augalijai, gyvūnijai ir žmonėms.
Nors priešininkai cheminių medžiagų kortą naudoja kaip vieną pagrindinių savo argumentų, verta paminėti vieną geriausiai finansuojamų ir tikrai stiprią aplinkos organizaciją, kuri iš esmės chemikalų pavojų paneigia. JAV aplinkos apsaugos agentūros atliktoje studijoje rašoma, kad cheminis mišinys sudaro apie 0,5 proc. viso į gręžinį pumpuojamo skysčio. Nors 0,5 proc. 100 mln. l vandens sudaro nemažą kiekį, vis dėlto cheminiai elementai taip smarkiai praskiedžiami, kad jų kiekis tampa nepavojingas arba mažai pavojingas.
Kur kas daugiau nerimo JAV aplinkos apsaugos agentūrai kelia ne cheminės medžiagos, bet su vandeniu iš uolienų surenkamos radioaktyviosios medžiagos. Tyrimai rodo, kad giliai po žeme kai kuriose vietose yra ir radioaktyviųjų medžiagų, kurių, deja, negali išvalyti nuotekų valymo įrenginiai. Agentūra pripažįsta, kad nežino, kokį poveikį aplinkai gali sukelti nuolat atgal į upes išpilamas kad ir nežymiai radioaktyvus vanduo.
Vis dėlto daugiausia nerimo tikriausiai galėtų kelti ne chemija ar radioaktyvumas, o paprasčiausias žmogiškasis veiksnys, per didelis greito pelno siekis arba per maža atskaitomybė atsakingoms institucijoms. JAV jau buvo keli atvejai, kada iš gręžinių vežamas vanduo buvo išpilamas tiesiog nuošalesnėse vietose pakelėse ar kitur. Nors tai buvo pavieniai atvejai, kaltė krito ant vežėjų pečių, tai privertė labiau susirūpinti milžiniško autocisternų srauto kontrole.
Kertiniu filmo „Gasland“ elementu būtų galima laikyti geriamojo vandens užteršimą. Požeminiai vandenys gali būti užteršti, jei neatlaikys per vandeningąjį horizontą einanti vamzdžio izoliacinė medžiaga arba jei skaldant atsivėrusios ertmės leis metanui patekti į vandeningąjį sluoksnį. Filmo kulminacija – kai atsukamas čiaupas ir padegamas iš jo bėgantis vanduo. Teigiama, kad išgaunant skalūnų dujas yra pavojus vandenį užteršti metanu. Teigti, kad toks pavojus neegzistuoja, būtų klaidinga. Pavojus visuomet išlieka. Geologai sako, kad jei išlaikomas 600 m atstumas tarp skalūnų dujų ir požeminio vandens, užteršimas negalimas. Lietuvoje ši sąlyga galiotų, bet kiti tyrimai rodo, kad viskas priklauso nuo geologinių ypatumų, todėl užteršimas galimas.
Gavėjai atkerta, kad per milijonus metų tos dujos į vandenį neišsiveržė, todėl jos negali išsiveržti ir per kelerius metus, bet naujoji technologija tokia nesena, kad ilgalaikių tyrimų nėra. Viena vertus, po žeme sukeliami dirbtini įtrūkiai, kurie nežinia kaip gali paveikti visą žemės sluoksnį, ir galbūt dujos gali rasti kelią į paviršių. Tad iš kur tas metanas filme, jei niekas nėra žinoma? Visų pirma, filme nepaaiškinama, kad metanas vandenyje gali atsirasti ir visiškai natūraliu būdu, pavyzdžiui, enciklopedinis faktas, kad metano dujos gaminasi pelkėtose vietovėse ir netoli jų išgaunant vandenį galima kartu gauti ir metano dujų. Taip pat metanas gali atkeliauti ne vien iš skalūnų sluoksnių, bet ir iš daug arčiau paviršiaus esančių dujų kišenių. Galbūt Lietuvoje tokių atvejų ir nepasitaiko, bet JAV tai jokia naujiena. Kai kuriose vietovėse tiesiog natūraliai į vandenį patenka metanas ir vietiniams jis nekelia jokių jausmų. Metanas iš vandens pasišalina taip pat lengvai, kaip ir burbuliukai iš butelio kokakolos. Taigi, iš atsukto čiaupo deginamas metanas greičiau yra emociškai paveikti skirtas triukas, o ne rimta grėsmė. Visi iki šiol daryti tyrimai, kai žmonės skundėsi metanu vandenyje po to, kai buvo pradėti gręžimo darbai, nepasitvirtino.
Šioje vietoje dar galima nedėti taško. JAV aplinkos apsaugos agentūra šiuo metu nagrinėja šimtus gyventojų skundų, kad tik pradėjus gręžimo darbus vandenyje atsirado metano, nors iki tol jo niekada nebuvo. Agentūra savo išvadas žada pateikti su didžiule visos skalūnų dujų gavybos įtakos aplinkai analize, kurią planuoja baigti iki 2014 m. pradžios. Jeigu būtų patvirtintas metano patekimo į vandenį dėl gavybos kaltės faktas, skalūnų dujų ateitis taptų išties miglota.
Dar vienas daug diskusijų keliantis klausimas – žemės drebėjimai ir įgriuvos. Natūralu, kad išsiurbus dujas tarp uolienų lieka ertmių. Nors skalūnas yra labai kieta medžiaga, tas ertmes ima slėgti didžiulis aukščiau esančių uolienų sluoksnis, dėl to jos gali įgriūti, o žemės paviršiuje gali atsirasti įvairaus dydžio duobių. Nors tokių atvejų dar nebuvo – bet tik dėl to, kad praėjo per mažai laiko.
2012 m. Ispanijoje šalia istorinio Lorkos miesto žemę sudrebino 5,1 balo stiprumo žemės drebėjimas, kurio metu devyni žmonės žuvo ir šimtai buvo sužeista. Paaiškėjo, kad žemės drebėjimas įvyko dėl požeminio vandens pereikvojimo – vandens sluoksnis nuo 1960 m. sumažėjo net 250 metrų. Žinant, kiek vandens sunaudojama hidrauliniam skaldymui, kas gali užtikrinti, kad vandens ištekliai nebus pereikvoti iki kritinio lygio, dėl kurio kyla žemės drebėjimai?
JAV geologijos tarnyba jau paskelbė, kad hidraulinis plėšymas kai kuriose vietose sukėlė mažų (nuo 2,2 iki 3,8 balo pagal Richterio skalę) žemės drebėjimų. Nors jie nepadarė jokios žalos, vis dėlto mokslininkai negali užtikrinti, kad ateityje negalės būti ir stipresnių drebėjimų. Tiesa, iš 40 tūkst. JAV skalūnų dujų gręžinių su žemės drebėjimais siejamos vos kelios dešimtys, bet faktas išlieka – smulkių žemės drebėjimų toks dujų gavybos būdas sukelti gali. Šiuo metu JAV geologijos tarnyba taip pat atlieka tyrimą, ar dėl smarkiai išaugusio mažų žemės drebėjimų skaičiaus neatsakinga skalūnų dujų pramonė. 2011 m. kai kuriose valstijose, kuriose išgaunamos dujos, tokių drebėjimų įvyko net šešis kartus daugiau, nei vidutiniškai įvykdavo XX a., kai dujos taip dar nebuvo išgaunamos.
Vietoj išvadų
Viską įvertinus ir bandant nuspręsti, ar reikia Lietuvai skalūnų dujų, galiausiai atsiremiama į vertybes: kiek svarbi yra ekonomika ir kiek – aplinka. Be abejo, galima šaukti, kad aplinka daug svarbesnė, bet kiekvienas mielai pirktų kelis kartus pigesnes dujas. Galima laukti, kol jas pradės išgauti kaimynai – nusipirksime iš jų, bet čia irgi vertybinis klausimas: mūsų aplinka mums svarbi, o pasaulis lai prasmenga įgriuvose?
Prancūzija paskelbė, kad skalūnų dujų jai nereikia, nes gamta svarbesnė, bet čia yra vertybiniai spąstai: jei aplinka tokia svarbi, kodėl vis dar statomos atominės jėgainės, hidroelektrinės, remiama chemijos ir naftos pramonė, didinami oro uostai? Nes tai naudinga ekonomikai.
