Natūralu, kad pastebėjęs tokią „neteisybę“ žmogus pasipiktino ir savo „atradimo“ rezultatus paviešino interneto portaluose. Intriga sudomino kai kurias televizijas ir laikraščius.
Suprantama ir tai, kad kai kurie politikai – aktyviausieji kovotojai su šilumos tiekėjais, tuoj pat pradėjo ginti šilumos vartotojų teises. Viskas būtų teisinga, jeigu šilumos vartotojas pradžioje būtų kreipęsis dėl paaiškinimo ar tyrimo į Valstybinę energetikos inspekciją (VEI), kuri tiesiogiai atsakinga už energijos apskaitos kontrolę, ar į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK), kuri sukuria arba patvirtina vartotojų siūlomus šilumos paskirstymo namo viduje metodus ir kontroliuoja šilumos kainų taikymą.
Pagaliau yra Valstybinė metrologijos tarnyba, kuri rūpinasi matavimo prietaisų tikslumu ir jų taikymo korektiškumu. Šios ir kitos institucijos tam ir sukurtos, kad padėtų apsaugoti vartotojus nuo galimai nesąžiningų paslaugų teikėjų ar paprasčiausių klaidų. Deja, konstruktyvumo šioje istorijoje pasigesta ir nueita Lietuvoje populiaresniu „skandalo“ keliu. Taip ir užsitarnaujame „skandalistų“ tautos vardą.
Šilumos apskaitos ir paskirstymo daugiabučiuose problema, matyt, aktuali daugeliui Lietuvos gyventojų, tad gal ją verta aptarti kiek plačiau.
Ar šilumos vartotojai moka už tą energijos kiekį, kurį sunaudoja bute?
Iš karto galima atsakyti, kad „ne“ ir, matyt, niekada nemokės. Elektros energiją vartotojui galima pristatyti tiksliai į pageidaujamą vietą kabeliu, dujas ar vandenį vamzdžiu, vartojimo vietoje (bute) įrengiamas tikslus apskaitos prietaisas ir taip sudaromos galimybės apmokėti tik faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Tuo tarpu šiluminė energija, kurią transportuoja karštas vanduo vamzdynais, netgi esant geriausiai termoizoliacijai, nuolat šiek tiek sklinda į aplinką.
Per radiatorius ar kitus šildymo paviršius bute pasklidusi šiluma pakelia patalpoje temperatūrą ir, kai tik susidaro nors mažiausias temperatūrų skirtumas tarp šios patalpos ir gretimų erdvių, esančių už sienų, grindų, lubų ar langų, šiluminė energija pradeda sklisti į lauką ar į kaimynines patalpas. Visur, kur tik yra nors kiek žemesnė temperatūra. Beje, ir priešingai, šiluma įtekės į butą iš kaimyninių patalpų, jeigu kaimyninėse patalpose temperatūra bus nors kiek aukėtesnė nei bute. Šildomo buto temperatūrą lemia šių įtekančių/ištekančių energijos srautų balansas.
Per kiekvieną atitvarą (lubas, grindis, sienas) pratekantis šilumos kiekis tiesiogiai proporcingas jos plotui, temperatūrų skirtumui abipus sienų ir pačios sienos šiluminei varžai. „Sovietinių“ laikų statybos daugiabučiuose tiek lauko tiek vidinės sienos turi labai žemą šiluminę varžą, kuri 4 ar net daugiau kartų prastesnė negu kokybiškų naujos statybos pastatų. Didžiulis šilumos ištekėjimas per lauko sienas buvo priimtinas, nes „sovietiniais“ laikais trūko butų, o ne kuro šildymui. Dabar, deja, Lietuvoje esant pasaulinėms kuro kainoms ir gyvenant „sovietinės“ statybos daugiabučiuose gaunamos „kosminės“ šildymo sąskaitos. Svarbu suprasti, kad atskirų langų pakeitimas ar balkonų įstiklinimas, esant kolektyviniam šildymo reguliavimui, šilumos sutaupo nedaug, o kartais jos suvartojimą net padidina.
Vidinės (pertvarinės) sienos, senos (beje, kartais ir naujos) statybos pastatuose, dažnai būna plonos (kaip sakoma - „popierinės“,). Kadangi jų plotas yra santykinai didelis, tai reiškia, kad esant netgi nežymiam temperatūrų skirtumui abipus sienos, susidaro reikšmingas šilumos pratekėjimas iš buto į butą.. Daug kam girdėtas naujos statybos mažo vidinio buto savininko pasigyrimas – jis šildymą „atsisuka“ tik 2 mėnesius per metus – kitu laiku šilumos užtenka nuo kaimynų.
Dėl čia išvardintų ir panašių priežasčių šilumos suvartojimas pastate tiksliai matuojamas tik įvadiniu šilumos skaitikliu, o po to tas kiekis paskirstomas visiems patalpų savininkams. Taip daroma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Žinoma, paskirstymo metodai gali būti įvairūs. Lietuvoje priimta tvarka, kad jeigu šilumos vartotojai nenusprendžia kitaip, šilumos paskirstymo metodas taikomas iš tų, kuriuos parengia VKEKK. Vartotojai gali pasirengti ir bendru sutarimu taikyti ir kitus pageidaujamus šilumos paskirstymo būdus.
Suprantama, kad tokiu atveju kiekvienas butas gauna pastate, bet ne bute, suvartotos šilumos „porciją“. Todėl į sąskaitas patenka ir šiluma prarasta laiptinėse, rūsiuose, neizoliuotose vamzdynuose ir kaimynų papildomai sumontuotuose neprojektiniuose šildymo prietaisuose.
Kiek gali skirtis suvartotas šilumos kiekis atskiruose butuose?
Nesubalansuoti šilumos paskirstymo vamzdynai (stovai) ir išsukinėti trieigiai apėjimo čiaupai prie radiatorių, pakeistos šildymo prietaisų prijungimo prie stovų vietos ir pan. Šios ir panašios priežastys lemia, kad atskiros patalpos perkaitinamos, o kitos, priešingai, neprišildamos net iki higieninėse normose minimalios leistinos temperatūros. Šildymo režimas turi užtikrinti bent 18oC temperatūrą bet kurioje gyvenamoje patalpoje, tačiau kai reguliavimas – „kolektyvinis“, tuomet perkaitinami tvarkingi su gerais langais butai. Žinoma, aukštesnė temperatūra malonu, tačiau pastaruosiuose butuose didėja šilumos nutekėjimai į aplinką dėl didesnio temperatūrų skirtumo. Tai didina bendrąjį pastate sunaudotą šilumos kiekį, kuris vėliau vis tiek paskirstomas visiems namo gyventojams. „Naujaisiais laikais“ tapo populiaru šilumą tiesiog grobstyti neteisėtai įsirengiant grindinį šildymą voniose, apšildant balkonus ir pan.
Šios priežastys ir pastatų konstrukcija lemia, kad šildymo sąskaitos tokio paties dydžio butuose, tame pačiame mieste, bet skirtinguose pastatuose skiriasi iki 6 ir daugiau kartų (beje, šiluminės energijos kaina atskiruose Lietuvos miestuose skiriasi ne daugiau kaip 2 kartus). Didžiuliai energijos suvartojimo skirtumai akivaizdžiai įrodo, kur yra pagrindinės galimybės sumažinti išlaidas šildymui. Deja, specialiai ar dėl nežinojimo, pastangos sumažinti šildymo sąskaitas nukreipiamos į trečiaeilius dalykus, o kiekvienas naujas šildymo sezonas tampa vis brangiausias Lietuvos „istorijoje“...
O gal daugiabutyje kolektyvinio šildymo problemas galima spręsti individualiai?
Minėto vilniečio Vytauto Kinderio pavyzdys liudija, kad aktyvesniems gyventojams baigiasi kantrybė laukti, kol valdžios institucijos ir pastatų administratoriai išspręs „tūkstantinės“ šildymo sąskaitos problemą ir jie imasi iniciatyvos problemą spręsti individualiai. Šiuo atveju šilumos vartotojas ant kiekvieno radiatoriaus įsirengė termoreguliatorių ir šilumos skaitiklį. Tikėtina, kad automatiniai termoreguliatoriai taupė šilumą, pavyzdžiui, šildant saulei ir radiatoriai buvo prisukami nakčiai, paliekant namus ar panašiai, kam gi jie tada buvo sumontuoti. Taip pat tikėtina, kad šių priemonių dėka šilumos suvartojimas bute buvo sumažintas kelis kartus lyginant su namo vidurkiu. Tai neblogai, tačiau, kad įsitikinti ar tai teisingas kelias reikia įvertinti keletą aplinkybių:
1. Ar palaikant atskirame bute žemesnę temperatūrą negu kaimyninėse patalpose nėra pasinaudojama kitų butų šilumine energija, kuri šiuo atveju neapskaitoma (taip galima gauti ir 100 proc. sutaupymą)?
2. Kai vienas atskiras butas pradeda reguliuoti šildymą ir sumažina vandens paėmimą į radiatorius tai natūraliai padidėja srautas į kitus butus. Kadangi jie neturi reguliatorių tampa labiau šildomi ir bendras energijos suvartojimas juose padidėja, o tai vis tiek įskaičiuojama į pastato šildymo sąnaudas;
3. Jeigu reguliuojasi tik vienas atskiras butas ir jis „nenuima“ projektinio šilumos kiekio, tai logiška, kad kiek aukštesnės temperatūros vanduo patenka į sekančių butų radiatorius. Kadangi šie neturi automatinio reguliavimo juose padidėja šilumos suvartojimas;
4. Bet kuriuo atveju, prie bute sunaudoto šilumos kiekio reikia dar pridėti laiptinėse, rūsiuose ir kitose pagalbinėse patalpose suvartotą energijos kiekį, šildymo sistemos papildymo ir kitas sąnaudas;
5. Vieno iš 60 butų sutaupytas energijos kiekis bendrame pastato balanse yra nereikšmingas ir todėl išdalijus visą pastate sunaudotą šilumos kiekį vartotojams ekonominio efekto nesijaučia.
Šie ir panašūs aspektai buvo daug kartų aptarinėti įvairiuose forumuose ir iki šiol laikomasi pagrindinės nuostatos, kad civilizuotą individualų šildymo reguliavimą „senuosiuose“ daugiabučiuose verta įrengti tik visam namui (visiems name esantiems butams vienu metu), kartu sumontuojant balansinius vožtuvus ir kitą įrangą, kuri užtikrintų kokybišką kiekvieno buto šildymą, nepriklausomai nuo to kaip reguliuojasi kiti. Pagal tarptautinę praktiką ir VKEKK patvirtintus metodus, pagal individualius butų skaitiklių (daliklių) parodymus paskirstoma tik dalis šilumos. Likusi šiluma paskirstoma proporcingai butų plotui, kaip namo bendrai sunaudotas energijos kiekis. Visais atvejais, šildymo sistemos rekonstrukcija neturi pažeisti pastato bendraturčių interesų.