Tai kurgi šuo pakastas, kodėl tokia aukšta pokalbių temperatūra? Viena svarbiausių priežasčių – paviršutiniška šalių informacija, leidžianti manipuliuoti skaičiais ir formuoti nuomones, kurių pagrindas - netikri faktai.
Beprotiška saulės elektros kaina
Taip, ši kaina labai aukšta: iš nedidelių iki 30 kW galios saulės elektrinių 2011 metais ji buvo superkama po 1,63 Lt už 1 kilovatvalandę, 2012 – 1,44 Lt ,o 2013 metams numatyta – 1,25 Lt , o didesnėms saulės elektrinėms, kurioms kaina nustatoma aukcione - maksimali riba 90 ct/kWh. Tuo tarpu gyventojai LESTO tinklui moka apie 50 ct, gi elektros, perkamos iš užsienio, rinkos kaina – tik 15 - 18 ct už kilovatvalandę. Visiškai aišku, kad esant tokioms kainoms saulės elektrą naudoti savo reikmėms būtų visiška kvailystė. Gaunasi, kad ją apsimoka tik parduoti valstybei. Kodėl taip yra, kodėl valstybės pareigūnai daro tokias nesąmones?
Priežastis ta, kad atsinaujinančių išteklių energijos, tame tarpe saulės elektros, kainos esmė yra visiškai kitokia, negu įprastinės energijos kaina. Atsinaujinančių išteklių niekas nenaudotų, jei šis naudojimas nebūtų skatinamas bent jau pradiniame etape. Tik tuo atveju, jei valstybė žiūri į ateitį, stebi tendencijas ir tiki, kad atsinaujinanti energetika tiek ekologiškumu, o vėliau ir kaina, nurungs įprastinius energijos šaltinius, pradedami taikyti skatinimo mechanizmai, kurie ir nulemia šios energijos kainą. Populiariausias skatinimo būdas – aukštas supirkimo tarifas. Jei šis tarifas per protingą laiką padengia jėgainės statytojo investicijas ir leidžia šiek tiek uždirbti – tik tuo atveju verslai ir piliečiai rizikuoja savo lėšas investuoti į egzotiką – saulės elektrines. Jei skatinimas per menkas – nepaisant labai aukšto tarifo Lietuvoje taip buvo 2011 metais, procesas vyksta vangiai. Jei skatinimas per didelis – prasideda reiškiniai, kurie pas mus vyko 2012 metų antrame pusmetyje.
Keletas faktų apie saulės elektrą pasaulyje
Saulės elektra visose šalyse labai brangi, nes jos kainą diktuoja aukšta įrangos kaina. Bet jos plėtra, aktyviau prasidėjusi 2000 metais, savo tempais nepalyginama su kitų energetikos rūšių plėtra:
BaBandymai paaiškinti tuo, kad kitose šalyse saulės daugiau, nepadės: Vidurio Europos šalyse, kur plėtra sparčiausia, saulės yra maždaug vienodai. Čia į 1 kvadratinį metrą žemės paviršiaus per metus patenka nuo 950 iki 1200 kilovatvalandžių šviesos energijos. Pietų Europoje – žymiai daugiau, tačiau turima savų problemų: saulės šviesa verčiama į elektrą puslaidininkių plokštėse, kurioms baisiausias priešas – šiluma. Todėl Ispanijoje, kur šių elektrą generuojančių fotovoltinių modulių (jie yra juodos arba tamsiai mėlynos spalvos) paviršius įkaista iki 120 laipsnių, efektyvumas nukrenta per pusę. Taigi Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, Čekijoje ar Belgijoje, sąlygos saulės energetikai yra maždaug vienodos. Tačiau išsivystymo lygių skirtumai labai jau dideli:
1 Lentelė. Fotovoltinių elektrinių galia skaičiuojama vienam gyventojui (2011 metų pabaigoje).
Lietuva prieš metus priimtoje strategijoje buvo užsibrėžusi „ambicingą“ planą – iki 2020 metų saulės energetikoje pasiekti 3 vatus instaliuotos galios 1 gyventojui ( viso – 10 MW šaliai). Palyginkime su 102 - Europos vidurkiu 2011 metais, nekalbant apie 304, jau dabar instaliuotus Vokietijoje (lygiai 100 kartų daugiau). Sunku pasakyti, kur Lietuvą būtų nuvedusi tokia strategija.
Kodėl kitos šalys pasiekė tokių rezultatų?
Prieš 15 metų progresyviai mastančius šalių vadovus mokslininkai sugebėjo įtikinti, kad saulės energetika – labai perspektyvi, nors pradžioje ir brangi, bet ateis laikas, kai ji bus ir ekonomiškai naudinga. Suprantama, kad aistras kaitino ir naftos kaina , kuri nuo 10 dolerių už barelį pradėjo sparčius žingsnius link dabartinių 100 dolerių. Prisidėjo ir CO2 su šiltnamio efektu ir ženklia klimato kaita. Bet kaip padaryti, kad ši ekologiška energetika skintųsi savo kelią?
Atrodo, kad lengviausia būtų iš biudžetinių fondų kompensuoti statytojams dalį išlaidų. Bet praktika parodė, kad šis būdas iš karto reikalauja didelių biudžeto injekcijų, be to jį naudojant labai sunku išvengti piktnaudžiavimų. Todėl po ilgų diskusijų didžioji dalis šalių priėmė skatinančio arba„ daiginančio“ tarifo ( feed-in-tariff) metodologiją. Tai yra šią energetiką plėtoti ne biudžeto, savo piliečių pinigais, sugundant juos investuoti. O gundymo būdas – nustatyti aukštą saulės ar vėjo elektros supirkimo kainą ir garantuoti, kad elektra už tokią kainą bus superkama daug metų. Be abejo, valstybės čia šiek tiek gudrauja: elektros vartotojams uždeda nedidelį solidarumo žaliajai energetikai mokestį, lygiai kaip į tarifą įtraukiami naujų elektrinių ar tinklo jungčių statybos sąnaudos. Kitose valstybėse vartotojai su tuo apsiprato.
Įgyvendinant šią metodologiją, Vokietijoje prieš 12 metų viskas prasidėjo nuo 10 litų už saulės elektros kilovatvalandę ir garantijos, įteisintos šalies įstatymu, kad už tokią kainą ji bus superkama net 20 metų! Panašius įstatymus priėmė daugelis Europos šalių, o Prancūzija ir Ispanija suteikė netgi 25 metų stabilių kainų garantiją. Nepaisant tokių stebuklingų sąlygų piliečiai nepuolė stačia galva leisti savo pinigų saulės elektrinėms . Kodėl? Ogi todėl, kad kaip ir visų technologinių naujienų jų pradžia susijusi su sunkiai prognozuojama rizika. Tuo tarpu pinigai mėgsta ramybę ir saugumą. Tik kai pionieriai pasistatė pirmąsias jėgaines ir žmonės pamatė, kad šios investicijos nėra pernelyg rizikingos, o ekonomiškai – gana naudingos, prasidėjo saulės energetikos bumas ir Vokietijoje, ir kitose šalyse. Jos rezultatus akivaizdžiai pamato kiekvienas, keliaujantis Vokietijos, Prancūzijos ar Čekijos keliais.
Saulės elektros kainos keistenybės
Saulės, kaip ir vėjo, energija turi vieną labai specifinį bruožą: žaliava čia nekainuoja, ji ateina iš dangaus arba iš oro. Tiksliau, kai energetiniai įrenginiai jau pastatyti, tai saulės elektros gamybos kaštai tesiekia 1 ct už kilovatvalandę, o vėjo - 2-4 ct už kilovatvalandę. Analogiška įvairiuose šaltiniuose deklaruojama elektros gamybos kaina atominėse elektrinėse yra nuo 7 iki 11 centų, dujinėse – iki 35 ct. Bet tai – einamosios gamybos sąnaudos, kurios sudaro tik dalį elektros kainos. Joje neįskaityti nei finansiniai jėgainių statybos, nei paskirstymo ir kiti kaštai.
Taigi, pagal gamybos išlaidas saulė ir vėjas yra nepralenkiami pigumo čempionai: pasistatei jėgainę – ir turi praktiškai nemokamą elektrą. Bet viską ne tik saulės, bet ir atominėms elektrinėms sugadina investicinės sąnaudos. Tačiau čia saulė turi esminį skirtumą – jos įrangos kaina, skirtingai nei kitoms energijos rūšims, kiekvienais metais krenta. Tai leidžia prognozuoti, kad saulės elektros kaina po 5 – 8 metų net su investicinėmis sąnaudomis bus mažesnė už dujinės elektros kainą. Nebereikės nei vamzdžių, nei neprognozuojamų kaimynų pagalbos. Saulės neišjungsi - štai jums ir energetinio saugumo garantija!
Saulės energetikos pradžia Lietuvoje
Įstatyme buvo priimta minėtas populiariausias Europoje skatinamojo tarifo metodas. Be abejo, su lietuviška specifika: tarifo stabilumui numatytas ne 20 ar 25, bet 12 metų terminas, neatsižvelgus į tai, kad kiek kartų šis terminas trumpesnis, tiek kartų, norint išlaikyti patrauklumą, skatinamasis tarifas turi būti didesnis. Nustatyta, kad aiškus tarifas – tik mažosioms jėgainėms, o didesnėms – aukcionai, kurių dėl neefektyvumo kitos šalys atsisakė prieš daugelį metų. Tačiau bazinis dalykas – būtinasis atsinaujinančios energijos supirkimas, liko. Pagrindai naujajai energetikai buvo padėti.
Saulės energetikos “burbulas” - kodėl jis išsipūtė?
Kaip minėta, nors 2011 metams saulės elektrai buvo nustatytas minėtas stebuklingas 1,63 Lt už kilovatvalandę supirkimo tarifas, drąsuolių atsirado tik keletas: tais metais buvo pastatytos tik mažosios jėgainės, vidutiniškai po 1 penkioms savivaldybėms. Kodėl? O todėl, kad vienos 30 kW jėgainės įrengimas kainavo apie 300 tūkstančių litų ir net esant aukštam tarifui investicijų atsipirkimas buvo 8-9 metai: nepatrauklu ir rizikinga. 2012 metams Kainų komisija, įvertinusi įrangos kainos sumažėjimą, sumažino tarifą iki 1,44 Lt.
Ir toliau statyba judėjo vėžlio žingsniu. Tačiau saulės energetikos įrangos rinkoje prasidėjo nelauktas procesas: buvo išrastas ir gamyboje įgyvendintas labai efektyvus grynojo silicio – pagrindinės ir brangiausios saulės modulių sudedamosios dalies - gavybos būdas, jis labai atpigo, tuo pačiu įrangos kaina pradėjo kristi stebuklingais tempais. Jėgainių kaina nukrito iki 160 – 180 tūkstančių litų (be PVM), o jų atsipirkimo terminas sumažėjo iki 5 metų. Saulės energetika tapo patraukli investuotojams. Prisidėjo ir tai, kad bankai indėlių palūkanas sumažino iki 1% . Turintys santaupų piliečiai ir įmonės, o ypač pasiturintys penkiasdešimtmečiai, sukruto: Lietuvoje pasidarė Vakaruose populiarus reiškinys – sava saulės jėgainė – geras priedas prie pensijos ir rami senatvė.
Atrodė viskas gražu. To ir buvo siekiama, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatant įvairias lengvatas nedidelėms iki 30 kW saulės jėgainėms, kurias ant vieno namo ar viename sklype galėjo statyti tik vienas fizinis ar juridinis asmuo. Tačiau lengvų pinigų kvapą ir įstatymo spragas užčiuopė ir didelių pinigų atstovai. Sklypai buvo pradėti skaidyti, įkuriant daugybę formalių UABų. Kadangi leidimo statyti jėgainę išdavimas realiai nieko nekainavo, tai paraiškos į Energetikos ministeriją pradėjo plaukti dėžėmis. Gautais leidimais pradėta prekiauti. Prasidėjo tai, ko saulės energetikos plėtrai mažiausiai reikėjo.
Asocijuotų verslo struktūrų atstovai pradėjo mušti pavojaus varpais, siūlyti Energetikos ministerijos vadovybei valdyti procesą. Bet nebuvo daroma nieko, buvo aklai laikomasi esamų skylėtų tesės aktų. Taip ir atsirado tie 15 tūkstančių leidimų statyti tas 30 kW galios saulės jėgaines. Kodėl taip atsitiko, palikime sąmokslo teoretikams: kam naudinga, kad nepriklausoma saulės energetika būtų sukompromituota ir žlugtų?
5 centų vertės popierinis slibinas
Naujoji vyriausybė ėmėsi skubiai ir ryžtingai procesą stabdyti. Tam nuoširdžiai pritarė visi padorūs saulės energetikos plėtotojai. Tačiau pasirinktos priemonės sukėlė siaubą.
Prasidėjo gąsdinimas 5 centais, kuriuos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę saulės jėgainių savininkams turės mokėti visi elektros energijos vartotojai. Iš tikrųjų taip būtų, jei per metus būtų pastatytos visos šios 15 tūkstančių saulės elektrinių. Tiktai nesusipykusiems su aritmetika būtų ir kitkas aišku: tam, kad jos iš tikrųjų būtų pastatytos, reikia dviejų “smulkmenų”- kad privatūs investuotojai iš kojinių ir sąskaitėlių ištrauktų juodai dienai užspaustus 2 milijardus (ne milijonus, o milijardus!) litų. Be to, Lietuvoje stebuklingu būdu turėtų atsirasti bent 2000 specialistų, mokančių tas saulės elektrines įrengti.
Atkreipę ir ministerijos vadovų, ir seimūnų dėmesį į tai, kad 5 centų baimė yra, švelniai tariant, perdėta, kad realiai bus pastatyta vienas, gal du tūkstančiai jėgainių, kad procesas išsiplės į kelis metus, asocijuotų struktūrų atstovai pasiūlė ir priemones, kaip atsijoti tuos prekiautojus leidimais ar įstatymo landų specialistus. Buvo pasiūlyta statytojams įvesti 500 litų už įrengiamą kilovatą garantinį mokestį, vietoje metinio – ketvirtinį tarifo koregavimo periodą, kitas racionalias priemones. Vietoje 5 centų būtų užtekę 0,3 cento ar mažiau, tai elektros tarifą padidintų 0,6 proc. Štai tokio slibino ir buvo išsigąsta.
Finansiniu vėzdu per patiklius piliečius
Asocijuotų struktūrų pasiūlymams buvo pritarta, priemonės įtrauktos skubiai ruoštą įstatymo pataisą. Tačiau dėl tikrumo, tvota dar ir vėzdu, po kuriuo pakliuvo ne tik spekuliantai, bet ir paprasti keli tūkstančiai vidutiniokų, kurie patikėję savo valstybe, pradėjo investuoti santaupas į nelemtas saulės jėgaines. Tas vėzdas – nuostata, kad saulės elektros supirkimo tarifas fiksuojamas tą dieną, kai statytojas gavo leidimą gaminti elektros energiją. Čia reikia šiek tiek paaiškinti.
Iki naujosios pataisos galiojo nuostata, kad elektros supirkimo tarifas statytojui nustatomas tada, kai išduodamas leidimas jėgainę statyti. Tai reiškia, kad gavęs leidimą, statytojas pasiskaičiuoja, kiek jam ta jėgainė kainuos, kiek užtruks rangovas, tariasi su bankais dėl kreditų, galiausiai apsisprendžia: investuoti savo santaupas ir prisiimti riziką, ar pasirinkti kitą ramesnį santaupų panaudojimo būdą. O pagal naują pataisą procesas vyksta kitaip: statytojas pradžioje turi susimokėti iki 15 000 litų garantinį mokestį, suprojektuoti jėgainę, ją pastatyti, praeiti kankinančią ginčų ir kovos su monopolininku LESTO procedūrą, prijungti jėgainę prie tinklo, dar gauti įvairias pažymas ir leidimus. Visa tai užtrunka apie metus. Ir tik tada sužinoti elektros supirkimo tarifą ir ar tau iš viso apsimokėjo „lįsti į tą galerą“. Tokiomis sąlygomis į perspektyvią energetiką investuos tik nepataisomi optimistai. Tai reiškia, kad saulės energetika stabdoma, kad valstybės vyrai, išpildami vandenį, išpylė ir vos užsimezgusį šį modernios energetikos kūdikį.
Ką jau bekalbėti apie teisėtus lūkesčius ir konstitucines piliečių teises, pasitikėjimą savo valstybe. Kadangi į naujojo įstatymo pinkles pateko nemažai teisiškai išprususių žmonių, galima neabejoti teisinių ginčų su valstybe atsiradimu, užsienio investuotojų susidomėjimu susidariusia situacija ir atsargumo kelyje į Lietuvą ženkliu padidėjimu.
Kaip naudojami elektros tarifo centai?
VIAP – tai elektros kainos dalis, skirta apmokėti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Savo esme jis mažai skiriasi nuo mokesčių, iš kurių formuojamas biudžetas. Kaip iš mokesčių mokėtojų surinktų lėšų mokami atlyginimai mokytojams, iš benzino naudotojų surinkto akcizo remontuojami keliai, taip ir elektros vartotojams tenka prisidėti, kad būtų plėtojama energetika.
Saulės elektrai 2011 metais teko 0,001 ct už kilovatvalandę, o apie 2013 metus spręsti labai sunku, kadangi drąsuolių jėgainių statytojų skaičius po įstatymo pataisų priėmimo visiškai neaiškus.
Tiktai viena aišku, kad jei į saulės energetiką neinvestuojama, tai ir po 10 metų šios saugios, nepriklausomos nei nuo dujų, nei nuo naftos, nei nuo Rusijos energetikos nebus. Tuo tarpu net Vokietijoje saulėtomis dienomis iš saulės gaunama iki 30 proc. visos suvartojamos elektros.
Tokie sprendimai nebus nepastebėti ir kitų sričių investuotojų. Investicinio klimato pagrindas – sąlygų aiškumas ir nekeitimas atgal. Žinodami, kad šioje valstybėje gali būti priimti visokie sprendimai, investuotojai dabar jau ne devynis, o šimtą kartų pagalvos, ar verta kelti koją į šalį, kuri ir taip jau menkai pažįstama, itin retai pastebima jų mėgstamo „Financial Times“.
Prarandama perspektyva
Visoje šioje istorijoje labiausiai gaila, kad šaliai slysta iš rankų labai patraukli perspektyva.
Kaip besiklostytų reikalai Lietuvoje, bet saulės elektra kasmet pigs, ir po 3-4 metų, nelygu kurioje šalyje, jos kaina susilygins su tinklo operatorių kaina. Saulės elektra turi ne tik ekonominį, bet ir kitą sunkiai aprašomą patrauklumą. Pažiūrėti saulės elektrinės ateina ir vaikučiai, ir menininkai, ir solidūs dėdės. Moksleiviai pradėjo rašyti tyrimo darbelius, profesinio mokymo centrų mokytojai aktyviai užsirašinėja į kursus išmokt ruošti saulės energetikos specialistus, kolegijos ruošia studijų programas, universitetų studentai rengia savo magistrinius darbus.
Lietuvoje viena saulės modulių gamykla jau veikia, baigiama statyti antroji. Nerimsta ir mokslininkai. Nors spaudoje daugiausia rašoma apie mūsų laimėjimus lazerių ir biotechnologijų srityse, bet nė kiek ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio moksle yra nuveikę puslaidininkių fizikos atstovai, o šie daugiausia dirbo, tyrinėdami fotoelektrinius procesus. Tai yra Lietuvoje yra labai daug aukščiausios kvalifikacijos profesionalų, kurie žino, ką ir kaip tirti, kaip siekti didesnio saulės įrenginių efektyvumo. Tai yra, Lietuvoje buvo pradėjęs formuotis realus, o ne popierinis saulės mokslo, technologijų, mokymo ir verslo klasteris, galėsiantis paversti Lietuvą šios srities lydere. Ruseno net nedidelė viltis, kad bent šioje srityje būsim aplenkę estus.
Ką daryti?
Pirma, apsiraminti ir pamąstyti. Nėra abejonių, kad nutrūktgalvių saulės energetikos fanų, pasiryžusių net esamomis sąlygomis sumokėti minėtą 15 tūkstančių garantinį mokestį į ir investuoti į saulės jėgaines, keli procentai liks. Įsitikinus, kad slibinas visgi buvo popierinis, Lietuvos energetikos strategijos gairėse vertėtų protingai aptarti saulės energetikos vietą Lietuvos energetikos balanse.
Ruošiant ją būtų šaunu, jei būtų nustota manipuliuoti skaičiais, nebūtų lyginama 2020 metų rinkos elektros kaina, kuri lyg ir bus 18-20 centų, su 2013 metų saulės skatinamuoju tarifu, dabar sudarančiu 1,25 Lt, bet būtų lyginama irgi su 2020 metų prognoze, kuri saulės elektrai žada ne didesnę kaip 20 centų kainą. Nevertėtų pamiršti ir to, kad investicijos į šią energiją nepalyginamos su atominėmis investicijoms, ir daug kitų dalykų.
Antra, būtų šaunu, kad kainų komisija nebijotų politikų ir savo skaičiavimuose naudotų realius, o ne politizuotus duomenis skatinamojo tarifo nustatymui. Kaip minėta, jis neturi garantuoti 4-5 metų atsipirkimo, bet bus beprasmiškas, jei užtikrins atsipirkimą tik per 10-12 metų.
Trečia, būtų šaunu, kad tiek Energetikos ministerija, tiek kainų komisija pasiųstų savo specialistus pasidairyti po pasaulį. Gal ir koks politikas ryžtųsi giliau pasidomėti, kodėl anksčiau pradėjusios plėtoti atsinaujinančią energetiką, pasirinko skaitančio tarifo, o ne tiesioginių investicijų metodą, kodėl buvo atsisakyta aukcionų kaip šių kainų optimizavimo būdo, kaip veikia daugelyje šalių įsteigtos Atsinaujinančios energetikos agentūros, nuėmusios nuo ministerijų jėgainių administravimo naštą.
Visiems pasitaiko padaryti klaidų. Tikėkimės, kad energetikos politikams pavyks rasti išmintingų sprendimų, kad švari ir nepriklausoma, o perspektyvoje – ir pigi saulės energetika vėl užimtų deramą vietą šalies energetiniame balanse, kad ji taptų vienu iš svarbių mokslinės, techninės ir verslo pažangos variklių, kad mūsų šalis tiek savo, tiek užsienio piliečių akyse išsikovotų modernios valstybės autoritetą.