Ūkyje kasmet užauga 15–16 tūkst. kalakutų. Ūkininko L. Rutkausko triūsas įvertintas Kunigaikščio Gedimino vardo trečiojo laipsnio medaliu, jis yra konkurso „Metų ūkis – 2012“ nugalėtojas.
Pasiteisina tik uždaras gamybos ciklas
Šiandien sunku išvardyti motyvus, paskatinusius Leoną Rutkauską auginti kalakutus. Gal į rankas patekusi informacija, gal gyvenimas Vilniaus pašonėje, gal žinia apie žlungančią Širvintų r. žemės ūkio bendrovę, iš kurios ir įsigijo neblogą fermą.
Tačiau, kaip ir visų žemės ūkio verslų, kalakutų auginimo pradžia buvo sunki: ekonomisto diplomą turinčiam inteligentui reikėjo perprasti šių paukščių auginimo subtilybes, išmokti juos skersti, plunksnas pešti, mėsą paruošti prekybai ir tinkamai realizuoti.
Sunkaus darbo, įtampos ir nerimo būta pirmuosius aštuonerius metus, ypač galvą teko sukti ir dėl investicijų ūkio plėtrai.
Prisimindamas veiklos pradžią, L. Rutkauskas neslepia, kad be šeimos pagalbos ūkio nebūtų. Daug padėjo ir buvusios bendrovės vadovas, tuomet jam įpiršęs visą fermų kompleksą ir sutikęs palaukti atsiskaitymo.
„Šešios kalakutams skirtos fermos SAPARD lėšomis modernizuotos pagal paukščių gerovės reikalavimus, yra skerdykla, mėsos perdirbimo cechas ir nedidelis ūkis, kur auginami įvairūs javai, mat lesalus gaminame patys, – vardija veiklos sritis Leonas. – Uždaras gamybos ciklas – ekonomiškiau, kasmet gauname apie 8-10 proc. pelno. Jeigu paukščius tik auginčiau, pelno liktų tik 1–2 proc., o gal ir to nebūtų.“
Ūkininkas augina BIG–6 ir XL veislių baltaplunksnius kalakutus, reikiamą svorį jie pasiekia per 4–6 mėnesius. Kalakutės skerdžiamos maždaug 4 kg, o kalakutai užauga ir iki 20 kg.
„Prekinės produkcijos savikaina gana didelė: jeigu paukščių auginimą šturmuotume kaip daugelis ES paukštininkų, ji siektų apie 4,60 Lt/kg. Mūsų paukštienos savikaina dvigubai didesnė, – teigia L. Rutkauskas. – Tam įtakos turi aukštos energetikos kainos, nes fermoms vėdinti vasarą išlaidų būna beveik daugiau negu joms šildyti žiemą. Nemažai išlaidų tenka ir lesalams: vienas paukštis per savaitę sulesa iki 4–5 kg lesalų. O kalakutai pas mus auga kone pusę metų. Tuo tarpu broileriai užauga per gerą mėnesį – jų apyvartumas geresnis.“
Kalakutai užsienietiški, receptai lietuviški
Didelės investicijos nuo paukštininkystės verslo atbaido daugelį. Juolab kalakutų auginimo, nes jie reiklūs aplinkai, lesalams.
„Išperintus kalakučiukus mums atveža kelios Lenkijos ir Prancūzijos firmos, o pašarus pirmosioms aštuonioms dienoms perkame Nyderlanduose. Iki keturių savaičių jie laikomi šiltesnėse ir mažesnėse patalpose, o priežiūra turi būti ypatinga.
Ūgtelėję perkeliami į erdvias fermas, kur laisvai bėginėja ir stiprina kojas, – atskleidžia kai kurias auginimo subtilybes paukščių augintojas. – Vienu metu laikomi 10-12 tūkst. paukščių būna suskirstyti į keturias įvairaus amžiaus grupes ir stengiamės, kad kalakutų ir kalakučių būtų po lygiai.“
Tokį paukščių „sąstatą“ reguliuoja nuolatinis šviežios mėsos poreikis, nes 95 proc. kalakutienos ir jos gaminių realizuojama mobiliuose Vilniaus ir Širvintų ūkininkų turgeliuose. Tad reikalingas specialus transportas su šaldytuvu, vitrina, šiltu ir šaltu vandeniu. Žodžiu, viskuo, ko reikalauja veterinarijos tarnyba.
Kalakutienos mėgėjai išperka net 70 proc. šviežios mėsos. Iš likusios perdirbimo ceche gaminami įvairūs kulinariniai gardėsiai.
„Kad produkcija būtų paklausi, ceche gamyba vyksta tik pagal lietuviškų tradicijų receptūras, dažnai klausiant pirkėjų, kokių kulinarinių gaminių jie norėtų“, – aiškina L. Rutkauskas.
Kai paukščiai auga tinkamoje aplinkoje, lesa kokybiškus pašarus, kritimams ar ligoms plisti rizikos nedaug.
Kalakutienos kokybei patikrinti specialūs tyrimai buvo atlikti Lenkijoje ir jų pateikti duomenys lūkesčius pateisino. Pasak pašnekovo, realizuojant produkciją, svarbiausi užsakymai tų, kurie kalakutieną valgo kasdien. Švenčių nesureikšmina, nes po jų poreikis produkcijai krinta ilgam.
Verslas įsibėgėjo, bet apie ateities planus „ŪP“ pašnekovas kalba atsargiai: „Tokiam žingsniui ryžčiausi ir dabar, jeigu tik kas keliolika metų nuo pečių nuimtų. Juk šalies ekonomiką palaiko žemės ūkis, bankai vertina prekinius ūkius ir suteikia atitinkamų lengvatų. Tikėtina, kad ir krizės laikai tolsta. Tačiau šiam verslui reikia labai daug žinių, o jų įgijus, norisi perduoti ūkį į patikimas rankas.“
