Be pasirinkimo
Pagaliau kalbą su pieno ūkio šeimininkais galima pradėti šviesia gaida: šalies valdžia žada didesnę paramą gyvulininkystei, jauniesiems ūkininkams. Varniškių kaime (Kupiškio r.) pieno ūkį turinčiai Rimutei Strazdienei tai gera žinia, mat apie savo atskirą ūkį svajoja vyriausiasis sūnus Gintaras.
„Kiek tų kalbų būta ir pažadų, ir paraminimų? O kas nuo to keitėsi? Kas mėnesį su baime lauki pranešimo iš supirkėjo, kokia bus supirkimo kaina. Lygiavertės derybos? Seniai apie tokius dalykus užmiršome. Ne gyvenimas, o tik išgyvenimas. Ir laukimas, gal pagaliau kam nors atsivers akys, leis mums atsikvėpti. Nėra pieno gamintojui kito pasirinkimo, tik dirbti, skaičiuoti kiekvieną centą“, – sako Rimutė, kai valandėlei susėdame fermos poilsio kambaryje.
„Kiti atranda išeitį, meta pienininkystę, imasi javus auginti. Vienas ūkininkas neseniai pardavė savo bandą kooperatyvui. Nebėra ir kelių karvučių laikytojų, per brangu kaimo žmogui tuo užsiimti. Neapsimoka. Didesnę karvių bandą laukuose dabar pamatyti yra tikra retenybė. O šis ūkis – puikus pavyzdys, kaip galima išlaviruoti per sunkmečio slenksčius, protingai tvarkytis, kabintis ir nepasiduoti“, – į pokalbį įsiterpia Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio biuro gyvulininkystės konsultantas Ivanas Rotkinas.
Tokie pagyrimai ūkio šeimininkei – ne iš piršto laužti. Prieš penkerius metus mirus vyrui Gediminui, R.Strazdienei teko ant savo pečių perimti visą ūkį, pradėtas fermų statybas, įsipareigojimus bankams, paskolas, ryžtis tikriems pienininkystės universitetams. Tiesa, buvo talkininkų – du augantys sūnūs ir dukra, dar besimokantys, be profesijų.
„Vyras buvo optimistas, daug planavo, žvelgė į ateitį, tada, iki 2008-ųjų, viskas atrodė ir klojosi gerai, planavome plėtrą. Ir viskas staiga sugriuvo, dar krizė užpuolė. Iki tol tik fermoje dirbau, karves melžiau ir staiga reikėjo imtis tvarkyti visą ūkį. Pati nežinau, kaip ryžausi, matyt, suvokusi, kad nėra kitos išeities, kito pasirinkimo. Labai padėjo Konsultavimo tarnyba, jos specialistai ir ramino, ir drąsino, ir padėjo. Esame ilgalaikiai LŽŪKT klientai, ir dabar perkame keturias paslaugas, visiškai pasitikiu jos specialistais“, – už gerus žodžius ūkininkė negaili pagyrimo savo ištikimiems pagalbininkams.
Dabar ūkyje melžiama 110 karvių, iš viso su prieaugliu yra per 200 gyvulių, dirbama 343 ha žemės, pašarams auginami miežiai, kvietrugiai, žirniai, kukurūzai. Šeimininkams talkina trys samdomos melžėjos, du traktorininkai, vienas fermos darbininkas.
Priklauso nuo malonių, leidimų, nuolaidų
R. Strazdienės profesija visai ne žemdirbiška, kaimiško gyvenimo svajonėse nebuvo, bet atsitiko taip, kad medicinos sesuo iš Panevėžio, paauginusi vaikus, atsikraustė savo tėviškėn, kur senelių ir tėvų gyventa. Paveldėjo keliolika hektarų senelių žemės, ten statinių nebuvo, teko patiems pasistatyti ir įsirengti. Stovi dabar fermos, yra moderni automatizuota „tandemo“ tipo melžimo aikštelė, veršidės pastatas, bet kaip tik tai, pasak R. Strazdienės, ir byloja apie ūkio problemas:
„Esame įstrigę su nebaigtais darbais, ir tai trukdo dirbti pelningiau. Veršidė nebaigta įrengti, negalime ilgiau paauginti prieauglio, priversti parduoti mažus veršelius, negalime gauti didesnių pajamų. Reikia atnaujinti ganyklas, jau gal ašuoneri metai nejudintos, tai nedidina primilžių. Reikėtų žemės nusipirkti, o iš kur gauti viskam lėšų? Dabar dirbame bankams, ne sau, štai dėl ko skaudu...“
Dar skaudu ūkininkei dėl aplaidaus valstybės požiūrio į savo pažadus, į įsipareigojimus. Vėluojantys kvotiniai pinigai, išmokų moduliacijos, dėl to „nuplaukę“ šimtai tūkstančių litų – visa tai valstybės mastu atrodo smulkmenos, o mažam ūkiui tai grandinė ant kaklo, klampinanti pelkė, neleidžianti pasijusti normaliu ir savarankišku valstybės piliečiu. Visą laiką esi tik priklausantis nuo malonių, leidimų, nuolaidų, lengvatų.
„Juk niekas neklausia ūkininko, ar jis turės iš ko sumokėti už brangstantį kurą, trąšas, pašarų priedus, daugiau sumokėti darbininkams, ir niekas nepasako, ko jis gali tikėtis už savo triūsą. Kad galėtume paskaičiuoti, suplanuoti savo veiklą bent metus į priekį, ką turėsime, kiek uždirbsime, tada būtume lygiaverčiai rinkos dalyviai. Dabar kartais atrodo, kad niekam šalyje galvos neskauda ir nerūpi, kad galime likti be pieno, karvės bus tik parodų eksponatai“, – trumpam nuklystam į bendresnius pienininkų reikalus.
Saugodami savo nervus ir ramybę, pienininkai žvelgia arčiau, jiems svarbiausia, kas yra dabar ir kas įmanoma padaryti savo jėgomis, tokios nuostatos R. Strazdienės ūkyje visada ir buvo laikomasi. Mat pradėjus per daug galvoti apie ateitį, gali nusvirti rankos.
Viltis sieja su jaunimu
„Dabar tų rankų jau yra daugiau, sūnūs turi ūpo dirbti, Gintaras ir Darius, ir Sandra nuo mažens su mumis prie fermų buvo, neišsigando“, – prabilusi apie savojo ūkio jaunimą, R. Strazdienė su palengvėjimu šypsosi.
Gintaras jau vedęs, neakivaizdžiai studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją, liko dar dveji metai. Darius dirba ūkyje, mažoji dukra baigė Vilniuje buhalterinės apskaitos specialybės pirmąjį kursą. Taigi dėl jų verta išlaikyti ūkį.
O kasdieniai darbai nėra nepanešama našta, jie įprasti. Nebuvo šiemet pievose antrosios žolės, išdegė nuo sausros, bet bus vėlyvojo atolo. Karvutės kasdien iš tvarto išgenamos į nuolatinę ganyklą, ten papildomai pašeriama šienainiu. Jo likę pernykščio. Pasibaigus kukurūzų silosui krito primilžiai, bet pridėjus šviežiai papjauto mišinio vėl pakilo.
O kirbantis nerimas niekur nedingsta, su juo reikia susitaikyti, sugyventi. Pasak R. Strazdienės, kiekvieną mėnesį reikia sulaukti žinios, kokios bus pieno supirkimo kainos. Tada vėl skaičiuoti, dėlioti, planuoti. Ir kasdien dirbti!
