„Mes metėme miestą ir gyvename kaime, nes pamatėme, kad butą yra labai sunku išlaikyti. Dabar turime 2 hektarų ploto kiemą, tris vaikus. Vilniuje į tokį plotą telpa kokie trys devynaukščiai. O kaime auginame savo daržoves, su gyvulininkyste – sunkiau, nes žmogus visą laiką turi būti namuose, antrą vertus - būtų švarus maistas. Į miestą nė už ką nenorėčiau grįžti“, - pasakoja žalvarių dirbinių meistras.
Jis sako, jog iš Kauno į kaimą nusprendė kraustytis su žmona, kai šeima laukėsi vaikelio. Atsikraustę į vienkiemį šalia Veliuonos pirmiausiai jie išbandė gyvulininkystę.
„Nebrangiai nusipirkome sodybą, nes mieste viskas tik brango, ir susitvarkėme. Iš pradžių laikėme daug gyvulių, bet bankrutavome. Turėjome karvę, 3 kiaules, 50 triušių, 30 ožkų, vištas. Bulves auginome ir turėjome užkasti, nes tada jų nesupirko, kaip ir pieno, dabar jau kitaip – viską superka. Jeigu yra karvė, viso pieno nesunaudosi, kyla klausimas, ką daryti. Tam ir yra sistema: jeigu laikai karvę, turi paršiuką laikyti, jeigu turi jį, turi sėti grūdus, jeigu jų sėji, verta ir vištas auginti, o kai visą tai turi, vasarą išvažiuoti negali, turi karvę melžti“, - paaiškina R. Ordinas.
Supratęs, kad gyvulininkystė ir žemdirbystė šeimai su vaikais kol kas yra per sunkus užsiėmimas, jis ėmėsi dairytis amatų.
„Tada aš susiradau savo amatą, iš pradžių stačiau pečius, labai gerai buvo, bet dabar tautodailė sekasi geriausiai, nes su žemdirbiais nepakonkuruosi, jie atėję iš kolūkių, turi traktorius, kitą techniką, gauna paramos iš Europos Sąjungos. Anksčiau buvo taip, kad jei užsėji kokį hektarą, dar 300 litų patiri nuostolio, nes grūdų auginimas nedavė naudos. O dabar situacija pasikeitė, jau gali eiti į ūkininkų turgelį, žmonės pavalgė prekybos centrų produktų, dabar nori grynų. Bet yra ir kita problema, kaip žmogui įrodyti, kad tavo produktas ne iš Lenkijos, nes visi apgaudinėja. Vadinasi, turi turėti savo klientus, o norint juos turėti reikia gyventi netoli miestų, o netoli miestų gyventi – brangu“, - apibendrina R. Ordinas.
Todėl jis nusprendė daugiau dėmesio skirti savo jaunystės pomėgiui – dirbinių iš žalvario gamybai. Savo gaminius jis parduoda įvairiuose festivaliuose ir priduria, kad yra mėgstamas metalistų, kurie neabejingi žalvariui. Nepaisant to, kad su šeima gyvena kaime, R. Ordinas sako, jog kaime taip pat reikia turėti galimybę užsidirbti nors truputį pinigų.
„Kai tik atsikėlėme gyventi į kaimą, turėjome labai daug maisto, neturėjome, kur jo dėti, bet visai nebuvo pinigų. Manęs klausia, o kam tie pinigai, jei maisto yra, tai siūlyčiau klausiantiems pabandyti kokį mėnesį pagyventi be pinigų: vaikus į mokyklą išleisti reikia, kartais ir mašina pavažiuoti reikia – be pinigų neišsiversi. Visur reikia visko, gerai, kad būtų sistema, kaip žmonės galėtų ir užsidirbti, ir užsiauginti sau reikiamų dalykų“, - svarsto jis.
R. Ordinas pasakoja, kad gyvenimu Veliuonoje yra patenkintas: ten yra gera mokykla vaikams, gera sveikatos apsauga.
„Tai – didžiuliai pliusai, žiemą dar ir kelius valo. Bet buvo anksčiau, kad žiemą nei karto kelio nenuvalė, kilo problemų. Manau, kad žmonės iš miestų taip pat turėtų kraustytis į kaimus, bet geriausia, kad į kaimą važiuotų šeimas sukūrę studentai ir ten kurtų bendrijas, kad jie nebūtų vieni. Jeigu kaime nupirkti visas sodybas ir padaryti uždarą sistemą, vieni kitiems teiktų paslaugas ir prekiautų tarpusavyje, tada daug kartų kristų kainos. O grupė nugalėtų visas kliūtis, vienas būtų traktoristas, kitas kelią nuvalytų, medikas sveikatą prižiūrėtų, pasijungtų ir aplinkinius kaimus, galima būtų ir kliniką atidaryti. Tačiau reikia į kaimus grupėmis važiuoti, nes vienas nuvažiavęs pražūsi - per sunku. Mieste gyvenant kaimo sunkumų net negali įsivaizduoti“, - pataria jis.
Žalvario meistras įsitikinęs, kad planuojant 5 - 10 metų į priekį, gyventi kaime yra išeitis žmonėms, kurie baiminasi ekonominių sunkmečių ir sukrėtimų.
„Kaime nebaisios jokios krizės, nes savo ūkyje gali nuo jų apsisaugoti. Reikia šitą idėją siūlyti, jei važiuotų grupės studentų ar būriai draugų, jie galėtų pirkti pigias sodybas ir kurti savo gyvenimą. Aišku, ne Trakuose, o kuo nuošalesnėje vietoje“, - mano R. Ordinas.
Jis sako, kad ir dabar Lietuvoje yra miestelių, kur sodybą galima įsigyti už 5 tūkst. litų.
„Gaila, bet dabar žmonės daug kur yra aptingę, supaprastėję, svarbiausia lova ir televizorius. Kaip vištos fermose – tas pats, niekuo nereikia rūpintis, duoda pašalpas už vandenį, už šildymą, pečiaus nereikia kūrenti ir televizorius rodo. Tai yra tuštybė“, - apgailestauja meistras.
