„Įsivaizduojate, visoje mūsų seniūnijoje per metus tegimsta vienas, du mažyliai. Miestelio jaunimu dabar jau galima laikyti trisdešimtmečius, keturiasdešimtmečius. Kas bus po keliolikos ar keliasdešimties metų, sunku pasakyti. Pagrindinė mokyk-la dėl moksleivių stygiaus anksčiau ar vėliau taps pradine.
Jei dar prieš dešimt metų čia būtų įkurta įmonių, teikiančių darbo vietų, situacija būtų geresnė. Dabar išvykusiųjų jau su meduoliu atgal nepriviliosi. Bėda, kad jauniems žmonėms čia nėra ką veikti: nėra įmonių, tik seniūnija, pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas, ambulatorija, pora parduotuvių, vienas kitas ūkininkas. Kai nėra darbo vietų, žmonės tiesiog priversti išvykti. Belieka džiaugtis, kad čia likę nenuleidžia rankų“, – sakė Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė.
„Kalbėkime apie Kirkilą“
„Kodėl jūs kalbat apie Žemaitkiemį? Geriau pakalbėkime apie visos Lietuvos dabartį ir ateitį. Apie nesėkmingą valdžios vidaus politiką, apie daugybę žmonių, priverstų pasitraukti į Vakarus. Jau dabar kone visas Žemaitkiemio, kaip ir viso Lietuvos kaimo jaunimas, jei ne Vilniuje, tai Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje.
Kalbėkime ne apie Žemaitkiemio žmones. Kalbėkime apie Adamkų, Kirkilą, apie tai, kas dedasi visoje šalyje. Žemaitkiemis – tik mažas atspindys to, kaip gyvena Lietuvos provincija“, – griežtai kalbėjo Vidas Kazimieras Gibavičius. Iš Vilniaus į Žemaitkiemį pailsėti atvykstantis dizaino specialistas, pirmojo tarpukario laikų Žemaitkiemio valsčiaus viršaičio sūnus, į savo gimtąjį miestelį žvelgia iš šalies.
„Miestelis – eilinis, vienas iš šimtų panašių Lietuvos miestelių. Gerai, kad jis ramus, ir net vietiniai girtuoklėliai nekelia problemų. Seniūnijos darbuotojai, kiek gali, stengiasi tvarkyti miestelį, vienas kitas žmogus gražiau sodybą susitvarko. Tačiau ką gali nuveikti seniūnija, jei kone daugiausia lėšų tenka skirti kapinių tvarkymui. Taip, ciniškiau pasižiūrėjus, ir atsiskleidžia ateities vizija“, – liūdnai šypsosi V. K. Gibavičius.
Krito meteoritų lietus
Žemaitkiemis niekada nebuvo didelis miestelis: 1895 m. čia gyveno 119 žmonių, o dabar, po daugiau nei šimto metų, – beveik trys šimtai. Lietuvoje kuo nors ypatingu jis negarsėjo iki 1933 m. vasario 2 d., kai iš dangaus virš Žemaitkiemio pabiro ugninis meteoritų lietus.
Meteoritas – akmeninis arba geležinis kosminis kūnas. Virš žemės sprogus vadinamajam bolidui, Žemaitkiemio apylinkėse iškrito meteoritų lietus. Daug kam atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Anot tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Kazio Sleževičiaus, vietos gyventojus išgąsdino stipri šviesa bei smarkus trenksmas, panašus į perkūniją.
Jau kitą dieną Žemaitkiemio apylinkėse buvo surasta nemažai meteoritų gabalų, kurių vienas svėrė daugiau kaip 7 kg. Kauno astronomijos observatorijos specialistai skubiai surengė ekspediciją į Žemaitkiemį. Meteorito gabalus buvo lengva rasti, nes jie krito gyvenamosiose vietose, visiškai arti trobesių.
K. Sleževičius nurodo, kad 4 kg gabalas krito Klepšių kaimo ūkininko sodelyje apie 50 m nuo gyvenamojo namo, o 7 kg meteoritas nukrito 200 m atstumu nuo Rundžių kaimo ūkininko Tvarijono namų. Iš viso buvo surasti 22 gabalai, kurių bendra masė – 42,1 kg. Didžioji dalis Žemaitkiemio vardą išgarsinusių meteoritų saugoma Vilniaus universitete bei Lietuvos geologijos instituto muziejuje, mažesni gabalai išvežti į Čekijos, Rusijos, Anglijos muziejus.
Poezijos atlaidai
Žemaitkiemyje galima aplankyti vieną mažiausių Lietuvos muziejų – poeto Vlado Šlaito memorialinę ekspoziciją mažyčiame, į žemę susmegusiame pakelės namelyje. Šį namelį administruoja Ukmergės rajono viešoji biblioteka, o prižiūri Žemaitkiemio filialo vyresnioji bibliotekininkė Ramunda Misiūnienė. Vaikystę praleidęs Žemaitkiemyje ir Ukmergėje, poetas Vladas Šlaitas 1944 m. gyveno ir mirė Londone. Prieš trejetą metų namelyje, kur iki mirties gyveno poe-to mama, įrengta mažytė memorialinė ir etnografinė ekspozicija.
Kiekvieną rudenį į Žemaitkiemį iš visos Lietuvos suvažiuoja literatai, dalyvaujantys šventėje „Sugrįžimai“ (populiariai vadinamuose poezijos atlaiduose). Renginio metu apdovanojami Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureatai. Ši premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, publicistikos, literatūros kritikos ir kitus kūrinius rajono literatui arba kūrinio apie Ukmergę ir jos žmones autoriui. „Sugrįžimai“ – bene didžiausias tradicinis kultūrinis renginys Žemaitkiemyje. Tačiau šiemet miestelis sulaukė dar didesnės šventės – Žemaitkiemio 440 metų jubiliejaus.
Miestelis šventė jubiliejų
Žemaitkiemio gyventojai dvi dienas ūžusiai šventei rengėsi iš peties. Miestelio žmonės ne tik ėjo į šventines pamaldas ar linksminosi koncerte. Žemaitkiemyje ūžė ir amatų miestelis.
Pasitinkant šventę, gausus autorių kolektyvas parengė knygą apie Žemaitkiemį. Mokyklos direktorius Reimontas Devenis sukūrė jau antrą filmą apie miestelį, kuris buvo viešai demonstruojamas seniūnijos salėje bei platinamas DVD formatu. Pagaminti ir šventės atminimo medaliai.
