Iš esmės minėta tema tampriai siejasi su lygiateisiškumo principo įgyvendinimu minėtų asmenų atžvilgiu. Kaip šio renginio moderatorius, norėčiau perteikti svarbiausias forumo metu pateiktas pozicijas, o taip pat išsakyti su šia tema susijusias mintis.

Žmonės turi skirtingų savybių, nesvarbu kaip jos pasireiškia: amžiumi, fizine, psichine ar intelektualia negalia, tautybe, rase, kalba, lytimi, seksualine orientacija, turtine padėtimi ar kitokiais požymiais. Tačiau šiuolaikinės demokratijos ir teisinės valstybės siekis yra užtikrinti, kad nepaisant turimų skirtybių žmonės gyvendami valstybėje ir visuomenėje jaustųsi oriai. Orumas šia prasme reiškia tai, kad turimi skiriamieji požymiai neturėtų trukdyti įgyti ir įgyvendinti visiems žmonėms būdingas universalias teises bei džiaugtis pagrindinėmis laisvėmis (teise į laisvę, į asmens neliečiamybę, kūno integralumą, garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamybę, asmeninio ir šeimos gyvenimo pagarbą, teisę saviraiškos laisvę, teisę į darbo ir verslo pasirinkimo laisvę ir kt.).

Valstybės turi pareigą užtikrinti ir rūpintis, kad minėtas tikslas būtų pasiektas. Tai reiškia, kad jų vykdomos politikos ir dedamos pastangos turi būti nukreiptos tam, jog skirtingų savybių turintys asmenys teisės požiūriu būtų vienodai traktuojami ne tik universalių teisių apimtimi, bet ir efektyviu įgyvendinimu. Demokratinės valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas neatsiejamas nuo teisingumo principo, kuris be kita ko reiškia, kad turi būti užtikrinamas visų asmenų lygiateisiškumas. Nevienodas požiūris gali būti pateisinamas tiek, kiek tai būtina tinkamam asmenų teisių ir interesų užtikrinimui, kad teisės būtų suteiktos ir kad būtų galima realiai jomis naudotis. Taigi nevienodumas gali būti tik teigiama (pozityvia) prasme ta apimtimi ir tuo tikslu, kiek reikalinga teisių efektyvaus įgyvendinimo užtikrinimui. Pavyzdžiui, specialių priemonių sveikatos apsaugos, darbo rinkos srityje numatymas, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką, specialiųjų priemonių, siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, seksualinės orientacijos, negalios, rasės ir etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikymas.

Problemos kilmė ir jos pristatymas

Nors nėra malonu sakyti, tačiau akivaizdu, kad valstybėje vyraujantis paskirų asmenų grupių, nesvarbu kokiais skiriamaisiais požymiais atitinkamos grupės išsiskirtų (fizine ar psichine negalia, amžiumi, lytimi, seksualine orientacija, tautybe, odos spalva ar pan.) stigmatizavimas, netolerancija bei pasyvus (o kartais ir aktyvus) jų izoliavimas nuo visuomenės bei tam tikrų fizinių bei intelektualiųjų „rezervatų“ nepaliaujamas kūrimas ir „puoselėjimas“ yra ne tik kad pastebimas valstybės viduje ir už jos ribų, tačiau iš esmės trukdo normaliai visuomenės raidai bei oriam visuomenės narių gyvenimui.

Ar gali būti kalbama apie orumą, kai, tarkim, fizinę negalią turintis asmuo pasirinkęs įgyti aukštąjį išsilavinimą aukštojoje mokykloje neturi nei tinkamos fizinės, nei informacinės aplinkos, arba iš globos institucijos išėjęs asmuo nežino, nuo ko jam pradėti tolesnį gyvenimą, arba baigęs aukštąjį mokslą negalią turintis asmuo išskaičiavus visas mokėtinas sumas gauna maždaug 300 litų. Arba kad negalią turinčių asmenų bedarbystė yra kelis kartus didesnė negu tokios negalios neturinčių asmenų, todėl net ir mokydamiesi negalią turintys asmenys paprastai gyvena baimėje, ką veiks baigę mokslus. Arba pagaliau, kai kuo nors neįtelpančius į visuomenės požiūrio „standartą“ palydi akylūs praeivių žvilgsniai. Kad ir keli, galbūt nevisai įtikinantys, pavyzdžiai rodo paskirų visuomenės narių socialinę atskirtį.

Galima būtų ieškoti šios problemos pradžios laikmetį ar pirmines priežastis, ar teigti, kad šios problemos būdingos ne tik Lietuvai, o ir kitoms panašioms savo ekonomine, socialine ar politine situacija valstybėms. Bet ne tai svarbu. Svarbu nežiūrėti, kokios neigiamybės yra kitur, o šalinti savo viduj esamas neigiamybes ir jų priežastis.

Problemos priežastys ir galimybės jas šalinti

Rūta Ruolytė
Drįstu kaip pagrindinę socialiai pažeidžiamų asmenų „izoliacijos“ priežastį įvardinti visuomenės intelektualųjį nepasiruošimą įtraukti šiuos asmenis be jokių žymių į visuomenės tarpą, o taip pat valstybės nepakankamą rūpestį tuo, kad šie asmenys būtų integruojami į visuomenę. Kitaip tariant, pagrindinė problema yra visuomenės mentalitetas bei tinkamos socialinės aplinkos nesukūrimas. Kaip teigė, viena iš forumo pranešėjų, VDU sociologijos doktorantė Rūta Ruolytė, turi būti integracija ir įtrauktis. Integracija reiškia aplinkos pritaikymą socialiai pažeidžiamiems asmenims, o įtrauktis - sukūrimą tokios aplinkos, kuri leistų oriai pajausti minėtiems asmenims jų priklausymą visuomenei.

Taigi, nuo ko galima pradėti ir kaip spręsti aptartą problemą? Bendriausia prasme sprendimo variantą įvardinsiu kaip atviros visuomenės ugdymą. Visuomenėje turi būti mažinamas asmenų su skirtingomis savybėmis izoliuotumas. Tiek vaikai šeimose, mokyklose, kitose auklėjimo įstaigose, tiek suaugusieji turi matyti įvairią aplinką, pažinti įvairiapusiškumą ir suprasti, kad žmonės yra skirtingi. Tai nebūtinai turi būti žinoma iš pasakojimų ar vadovėlių. Gali būti ir „gyvoji“ integracija bei pažinimas: reikia skatinti socialiai pažeidžiamų asmenų įtraukti į visuomenę kuriant efektyvią bendruomeninių paslaugų infrastruktūrą, o ne plėtoti institucinę iš esmės uždarą socialiai pažeidžiamų asmenų globos ar kitokios priežiūros sistemą.

Kitaip tariant, turėtų būti stengiamasi pereiti nuo „institucinės“ kultūros prie „bendruomeninės“ kultūros. Turi būti skatinama vaikų ir suaugusių neįgaliųjų asmenų globa ar priežiūra šeimose, kitoje artimoje aplinkoje, šeimynose, o ne specialiose globos ar priežiūros įstaigose. Kaip rodo Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato pateikta Tikslinės ekspertų grupės ataskaita apie perėjimą nuo globos specializuotose įstaigose (2009 m.), jei teikiamos geros kokybės bendruomeninės paslaugos, dauguma anksčiau globos įstaigose gyvenusių asmenų pirmenybę neabejotinai teikia gyvenimui bendruomenėje, be to, jų asmeninio pasitenkinimo ir socialinės įtrauktiems rodikliai yra aukštesni.

Dainius Pūras
Forumo pranešėjų ir diskusijų dalyvių išreikštų pozicijų žodžiais tariant, turi vykti ne globos ar kitokios priežiūros įstaigų renovavimas, o reorganizavimas. Arba, pasak, Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docento Dainiaus Pūro, Lietuva turi pagaliau sutikti su tarptautinių organizacijų raginimais ir ryžtis greičiau pertvarkyti egzistuojančią institucinę globos sistemą. Taip pat forume kalbėjusios VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorės Dovilės Juodkaitės teigimu, JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje numatyta asmenų su psichikos negalia teisė gyventi bendruomenėje, nepaisant asmens negalios sunkumo bei pagalbos poreikio laipsnio. Taigi, yra akivaizdus poreikis pereiti prie bendruomeninių paslaugų modelio, nesvarbu, ar kalbėtume apie vaikų (vaikų su negalia, vaikų, gyvenančių socialinės rizikos šeimose), ar apie suaugusių (pvz., turinčių proto ar psichikos negalią) globą.

Visų forumo dalyvių visiškai bendrai buvo sutarta, kad gausūs finansiniai ir žmoniškieji ištekliai investuojant į „institucinės“ globos ir priežiūros paslaugas ir sienas, ne tiek sprendžia, kiek stiprina rimtas visuomenės problemas (jau minėtą stigmatizavimą, netoleranciją pažeidžiamoms grupėms, socialinę atskirtį ar žmogaus teisių pažeidimus didelėse globos institucijose). Lieka tik retoriniai klausimai: ar į dideles socialinės globos institucijas patekę vaikai ar neįgalieji asmenys paruošiami išeiti vėliau į atvirą visuomenę, ir ar pati visuomenė yra atvira juos priimti.

Apibendrintai galima sakyti, kad globos ir priežiūros įstaigų deinstitucionalizavimas yra tai, kur gali būti nutraukta grandinė, trukdanti judėti link abipusio visuomenės atvirumo ir įvairiapusiškumo aplinkoje pažinimo. Šiandieną aukštųjų mokyklų rengiami socialiniai darbuotojai galėtų prisidėti ir stiprinti būtent bendruomeninių globos ar priežiūros paslaugų sistemos atsiradimą bei vystymą.

Socialinių darbuotojų mokymą be kita ko sudaro ir tai, kaip stiprinti socialiai pažeidžiamų asmenų autonomiją, kaip ugdyti jų savarankiško gyvenimo įgūdžius, o asmenys, kurie partenka į uždaras institucines globos įstaigas abejotina ar apskritai kada išeis į atvirą visuomenę ir ar visuomenė jį priims. Todėl ir teigiau, kad šių studijų programų kilnūs tikslai galėtų efektyviai pasiekti socialiniams darbuotojams teikiant bendruomenines socialinės priežiūros paslaugas.

Henrikas Mickevičius
Kita vertus, ne tik tai skatina atviros visuomenės augimą, bet ir švietimas, o taip pat ryžtingumas kalbant apie žmogaus teisių problematiką. Galima pritarti Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus Henriko Mickevičiaus pasakymui, kad kol kas Lietuvoje pasitenkinama daugiausiai formaliu teisės normų perėmimu ir įtraukimu į nacionalinę teisės sistemą, bet valstybė ir pati visuomenė kol kas nepakankamai jaučia poreikį perimti gerąją kitų valstybių žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką. Kalbėjimas apie problemas yra būtinas, nes tai skatina žinojimą, o kartu ir visuomenės neabejingumą problemoms. Žinojimas ir supratimas yra reikalingas tam, kad pirmiausiai problema būtų suprasta, o tada būtų šalinamos priežastys arba, jeigu pavėluojama, neigiami padariniai.
Dovilė Šakalienė
Kitas aptariamos problemos sprendimas būtų tinkamos infrastruktūros sukūrimas. Forume kalbėjusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė pabrėžė, kad Lietuvoje iš esmės nepritaikyta viešoji fizinė ir informacinė aplinka, būstas, transportas neatitinka neįgaliųjų poreikių, nepritaikyta daugumos aukštųjų mokyklų, minėta, fizinė ir informacinė aplinka, į gestų kalbą verčiama viena informacinė laida, kurtieji negali pasinaudoti Bendruoju pagalbos telefonu, neužtikrinamos psichikos liga sergančio asmens teisės į informaciją, tinkamą atstovavimą ir teisminę gynybą. Lietuva yra viena nepalankiausiai vertinamų Europos valstybių dėl teisės balsuoti neįgaliems asmenims suteikimo.

Pasak pranešėjos, per dvidešimt metų nesugebėta tinkamai įgyvendinti vaiko apsaugos nuo smurto programos, o didžioji dalis visuomenės pakanti smurtui. Pasak taip pat forume kalbėjusio VšĮ „Vaikų linija“ vadovo dr. Roberto Povilaičio, Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto tyrimo duomenimis (tiriamieji 19-21 metų) 65,9 procentų vyrų ir 67,5 procentų moterų vaikystėje patyrė vieną ar kelias neigiamas patirtis, o keturių ar daugiau neigiamų patirčių vaikystėje buvimas yra susijęs su 13,4 kartų didesne bandymų žudytis rizika.

dr. Robertas Povilaitis
Pranešėjas taip pat pritarė prieš tai jau išsakytai minčiai, kad turi būti dedamos pastangos, pirma, sutrukdyti vaikų patekimui į globos įstaigas, antra, padėti šeimai ir vaikui, kad šis būtų auginamas šeimoje ar panašioje bendruomenėje. Buvo paminėtos netgi konkrečios socialinės programos, galinčios prisidėti prie minėtų tikslų, kaip, pvz., galėtų būti įgyvendinta „slaugytojos ir šeimos partnerystė“, kuri būtų skirta vienišoms mažas pajamas turinčioms besilaukiančioms moterims. Arba programa, skirta teikti pagalbą smurtaujantiems, linkusiems nusikalsti paaugliams.

Socialinės aplinkos tobulinimas, fizinių, techninių priemonių įrengimas reikalauja iš esmės vieno: finansinių ir darbo jėgos resursų. Ir čia, be abejo, valstybės institucijoms reiktų atsakyti, ar visos sukurtos ir kuriamos programos, kurioms buvo numatytos (ir dar būsimos) finansinės lėšos pateko ir (ar) buvo panaudotos pagal tikslinę paskirtį. Kaip rodo faktai ir skaičiai, didesnioji dalis programoms finansuoti lėšų taip ir nebuvo pasiekusios adresatų. Todėl neabejotinai, turėtų būti stiprinama finansinių lėšų paskirstymas, ypač savivaldybių lygmenyje, taip pat svarstytina, ar socialinių paslaugų vykdymas savivaldybėse neturėtų būti deleguota valstybės funkcija.

Kalbant apie neįgaliųjų asmenų padėtį aukštajame moksle, pritartina forumo pranešėjos Rūtos Ruolytės mintims, jog akivaizdu, kad turi būti palankesnis akademinės bendruomenės požiūris, labiau pritaikyta bendrabučių fizinė aplinka, galėtų būti asistentų pagalba (palydovai, skaitovai, gestų vertėjai ir pan.), daugiau neįgalieji galėtų būti įtraukiami į sprendimų priėmimo procesus. Galbūt atrodys paradoksalu, bet dauguma neįgaliųjų aukštosiose mokyklose yra pirmūnai ir stengiasi pasiekti maksimumą. Tačiau, minėta, baigus aukštąją mokyklą, atsiveria nepavydėtina padėtis darbo rinkoje (pvz., 2010 m. darbo rinkoje buvo tik septyniolika procentų galinčių dirbti neįgaliųjų asmenų).

Teisinės aplinkos tobulinimas ne ką mažiau svarbus lyginant su prieš tai minėtaisiais aspektais. Jeigu vertintume formaliai, galėtume netgi didžiuotis, kad Lietuvos teisės sistema iš esmės perkrauta dauguma tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų nuostatomis, skirtomis socialiai pažeidžiamų asmenų teisių garantijomis. Tačiau jei vertinsime realų jų įgyvendinimą, teks ne didžiuotis, o baimintis, nes akivaizdu, kad viena iš pagrindinių problemų yra formaliai galiojančių teisės aktų nerealizavimas arba netinkamas (arba nepakankamas) veikimas.

Elvyra Baltutytė
LRV atstovė Europos žmogaus teisių teisme Elvyra Baltutytė pabrėžė svarbą valstybei prevenciškai dėti pastangas, skirtas įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis (ypač buvo pabrėžta Europos socialinės chartijos tinkamesnio įgyvendinimo būtinybė), o ne tik post factum reaguoti į padarytus pažeidimus. Turi būti ne tik pačių tarptautinių sutarčių nuostatų, bet ir pagal jas įsteigtų ir veikiančių institucijų sprendimų, rekomendacijų monitoringas ir pastangos įgyvendinti vidaus teisėje.

Ji iliustratyviai paminėjo Europos socialinės chartijos nuostatą, garantuojančią socialinę darbuotojų teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą, t. y. tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį. Atsakymo, kaip ši nuostata įgyvendinama ypač socialiai pažeidžiamų asmenų aplinkoje, matyt, nereikia. Be abejo, gali būti priekaištaujama, kad Lietuvos Respublikos ekonominė padėtis yra ne itin gera, kad yra ir kitų socialinių grupių (pvz., pensininkų, vienišų motinų, jaunų šeimų ir kt.), kurioms irgi neužtikrinamas normalus gerbūvis.

Taip pat gali būti sakoma, kad chartija įtvirtina siekius tam tikrų tikslų, ir kad siekių įgyvendinimas priklauso nuo valstybės ekonominės situacijos. Tačiau tokiu atveju reikėtų klausti, ar per beveik 11 metų nuo Europos socialinės chartijos įsigaliojimo Lietuvoje taip ir nebuvo jokių galimybių priartėti prie normalaus gyvenimo socialinių sąlygų užtikrinimo labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims.

Edita Žiobienė
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė dr. Edita Žiobienė forume atkreipė dėmesį į tai, kad valstybėje vis dar nėra institucijos, kuriai būtų pavesta žmogaus teisių padėties stebėsena, visuomenės švietimas, ekspertinės išvados pateikimas įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai dėl teisės aktų, reglamentuojančių žmogaus teises, projektų. Be to, pažymėtina, kad egzistuojanti teisės sistema, nežiūrint teisės aktų gausos, taip ir neužtikrina efektyvaus pažeidžiamų teisių gynimo mechanizmo. Tai sąlygoja kompetencijos dubliavimas arba apskritai spragų buvimas (dr. Žiobienės teigimu, neįgalaus žmogaus teisės, jeigu tai ne diskriminacija, tai Lygių galimybių kontrolierė negali nagrinėti, o jei tai ne biurokratizmas, tai ir Seimo kontrolieriai nenagrinės, todėl lieka – teismas).

Todėl visiškai galima pritarti minėtosios pranešėjos siūlymui politikams svarstyti, ar nereikėtų steigti savarankiškos nacionalinės žmogaus teisių institucijos, kuriai būtų suteiktas platus mandatas – visų žmogaus teisių apsauga, papildyčiau, pačia plačiausia prasme – nuo kuriamosios, įgyvendinančios, stebėsenos, pažeidimų prevencijos iki ikiteisminės gynybos kompetencijos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriuos teisės aktus reikėtų keisti. Pavyzdžiui, reikėtų derinti Civilinio kodekso normas, reguliuojančias fizinio asmens pripažinimą neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, su JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis. Turiu omenyje tai, kad šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse numatytas psichine liga sergančių asmenų pripažinimas visiškai neveiksniais, t. y. prarandama galimybė savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises. Minėtosios konvencijos prasme, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turėtų spręsti, kokia apimtimi psichinę negalią turinčiam asmeniui riboti veiksnumą, ir, aišku, nebūtinai jis turi būti pripažįstamas visiškai neveiksniu.

Baigiant, dar kartą pabrėžtina, kad turi būti pasiektas intelektualusis, socialinis, fizinis socialiai pažeidžiamų asmenų, o taip pat bet kokių kitų skirtingų savybių turinčių žmonių integralumas visuomenėje. Smagu buvo girdėti prezidentės ryžtą tęsti panašaus pobūdžio diskusijas ir renginius palaipsniui plėtojant atskirų žmogaus teisių problemų analizę bei sprendimo būdų skatinimą, o taip pat to priežiūrą.

Norėtųsi, kad Lietuvoje kalbėjimas apie žmogaus teisių problematiką ir konkretūs ties tuo sukoncentruoti veiksmai būtų reikšmingos svarbos, o ne tai, kad, kaip paskirų politikų ar politinių susivienijimų teiginiuose galima perskaityti, kad Lietuvai netinka „europietiškas“ žmogaus teisių standartas arba, kad žmogaus teisės nėra savaiminė vertybė.
Atvirkščiai, šiuolaikinės (ir ne tik šiuolaikinės) demokratijos, matyt, nieko kilnesnio nėra sukūrusios, kaip kad žmogaus teisių apsaugos sistemą, jos tobulėjimą, nukreiptą į žmogaus orumo užtikrinimą, individualumo puoselėjimą, lygiateisiškumo, nepaisant skirtybių, garantavimą.