Konstitucinis Teismas pripažino, kad minėto įstatymo norma tiek, kiek buvo numatytas tik vienas kompensacijos už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu padarytus nuostolius didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Prieš pradedant analizuoti Konstitucinio Teismo pozicijas, keliais žodžiais apibūdinsime pačios konstitucinės bylos esmę.
Konstitucinio Teismo minimos bylos nagrinėjimo objektu buvo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnio 3 dalis, galiojusi nuo 1999 m. birželio 9 d. iki 2003 m. kovo 20 d.
Ši įstatymo norma numatė, kad vietoj faktiškai atsiradusių nuostolių iš autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidėjo gali būti reikalaujama sumokėti kompensaciją, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.
Vėliau ši įstatymo norma, atsižvelgus į teisės doktrinoje buvusią kritiką, buvo pakeista. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar minėta įstatymo norma neprieštarauja LR Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Toliau pateiksiu, mano manymu, pačias svarbiausias Konstitucinio Teismo pozicijas ir jų vertinimus.
1. „<...>įstatyme įtvirtindamas tokius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien su atsiradusia materialine žala“. Šia pozicija Konstitucinis Teismas pabrėžė du labai svarbius autorių teisei dalykus.
Pirma, teismas pripažino autorių teisės reguliavime, taikymo praktikoje ir doktrinoje vyraujančią poziciją, kad ginant pažeistas autorių teises ir gretutines teises nepakanka tradicinių žalos atlyginimo būdų, ir, kad galimi alternatyvūs žalos kompensavimo būdai.
Antra, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti tokius alternatyvius žalos kompensavimo būdus, kai kompensacijos dydis nebūtinai turi sutapti ir nebūtinai turi būti siejamas su faktiškai atsiradusia materialine žala.
Tai Konstitucinis Teismas konstatavo argumentuodamas konstituciniu imperatyvu, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kuriame neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.
2. „<...> tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems subjektams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien su jiems padaryta žala“. Ši pozicija tampriai sietina su išsakyta pirmąja ir yra viena kitą papildanti.
Konstitucinis Teismas, tęsdamas savo mintį dėl alternatyvių autorių teisių pažeidimu padarytų nuostolių kompensavimo būdų, pripažino, kad autorių teisės, kaip ir kitos intelektinės nuosavybės teisės yra specifiniai nuosavybės teisės objektai, ir dėl to jų pažeidimu padarytiems turtiniams praradimams kompensuoti gali būti numatyti kitokie, negu, kad faktiškai įrodytos padarytos žalos atlyginimo būdai.
Antra, šia mintimi Konstitucinis Teismas pripažino doktrinoje ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje vyraujančią poziciją, kad paprastai autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu padarytą materialinę žalą, kitaip, negu, kad sugadinus ar sunaikinus materialius daiktus, sunku įrodyti ir apskaičiuoti, o kartais net ir neįmanoma. Dėl to yra pateisinama įstatymo leidėjo valia įtvirtinti alternatyvius pažeidimu padarytų turtinių praradimų kompensavimo būdus.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 46 straipsniu, numatančiu be kita ko sąžiningos konkurencijos apsaugą bei vartotojų teisių gynimą, pabrėžė, kad šis imperatyvas įstatymų leidėjui suponuoja pareigą nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių apsaugą.
Aiškinant šias Konstitucinio Teismo pozicijas, netiesiogiai darytina išvada, kad, teismo nuomone, alternatyvūs žalos kompensavimo būdai yra reikalingi tam, kad užtikrinti veiksmingą minėtų teisių apsaugą ir gynimą.
Kitaip tariant, jeigu nebūtų alternatyvių žalos kompensavimo galimybių, o tik faktiškai atsiradusios žalos atlyginimo galimybė, galėtų būti taip, kad dėl sudėtingo, o kartais net ir neįmanomo, tikslaus faktinio žalos dydžio įrodinėjimo, liktų apskritai neapgintos pažeistos autorių teisių subjektų teisės.
Šios dvi Konstitucinio Teismo pozicijos labiausiai svarbios tuo aspektu, kad ir konstitucinė jurisprudencija dar kartą (pirmą kartą tai pasakęs 2009 m. kovo 27 d. nutarime) pripažino civilinės teisės doktrinos ir jurisprudencijos tokią pat nuostatą.
3. „<…> neteisėtai pardavus (realizavus) kūrinius ar gretutinių teisių objektus autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams padaryta žala yra susijusi su atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto pardavimo kaina”.
Šia pozicija Konstitucinis Teismas nepripažino kompensacijos apskaičiavimo kriterijaus – teisėto pardavimo kainos – prieštaraujančiu Konstitucijai.
Tokią mintį teismas visiškai teisingai argumentavo tuo, kad šis kriterijus pats savaime neužkerta kelio kitais bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą dėl pažeistų autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių gynimo. Dėl šio argumento galimo plėtojimo grindžiant kitas Konstitucinio Teismo analizuojamoje byloje išsakytas pozicijas, pasisakysiu toliau.
4. „<...> kadangi eksplicitiškai yra įtvirtintas vienintelis kriterijus, į kurį teismas turi atsižvelgti, spręsdamas, ar padidinti kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, o jeigu padidinti, tai kiek. Tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas vykdo teisingumą“.
Šia pozicija teismas pabrėžė, pirmiausiai, tai, kad minėto Konstitucijos straipsnio prasme įstatymų leidėjas negali numatyti vienintelio kriterijaus (šiuo atveju kaltės formos (tyčios ir didelio neatsargumo), įtakojančio civilinės sankcijos didinimo galimybę. Antra, ši teismo pozicija reiškia labai svarbų dalyką, kad visgi taikant civilinę atsakomybę, nežiūrint to, kad pagrindinis jos taikymo tikslas – kompensacija, pripažįstama ir prevencija, atgrasinimas nuo pažeidimų darymo.
Būtent prevencijos ar atgrasymo tikslais yra pateisinamas ir civilinės sankcijos padidinimas (ne veltui civilinėje teisėje yra žinoma privatinės teisės bausmės, kuri neturi nieko bendro su baudiniais nuostoliais, sąvoka). Be to, Konstitucinis Teismas minėta nuomone, pripažino, kad kaltės forma, kaip atsakomybės didinimo kriterijus, savaime nėra prieštaraujanti Konstitucijai.
Pasak teismo, nedera su Konstitucija tik tai, kad įstatyme numatyta kaltės forma kaip vienintelis kriterijus, kuriuo remiantis gali būti didinamas kompensacijos dydis.
Nežiūrint to, kad Konstitucinis Teismas pastarąją poziciją, be kita ko, argumentavo ankstesne savo praktikos tąsa ir darna (2009 m. kovo 27 d. nutarime dėl analogiškos normos, kuri buvo numatyta Prekių ženklų įstatyme, teismas priėmė analogišką sprendimą), tačiau doktrininiu požiūriu, manau, ketvirtosios pozicijos argumentacija nėra be priekaištų.
Nesigilinant ir neplėtojant per daug giliai analizės, pasakytina tik tai, kad, kaip ir 2009 m. kovo 27 d., taip ir analizuojamame 2011 m. sausio 6 d. nutarime, Konstitucinis Teismas visgi nepateikė įtikinamos argumentacijos, kodėl įstatymo norma prieštarauja Konstitucijai.
Kitaip tariant, grįsti prieštaravimą Konstitucijoje įtvirtintam principui – teisingumą vykdo teismai ir teisinės valstybės - vien tuo argumentu, kad įstatymo konkrečioje normoje numatytas tik vienintelis kriterijus – kaltės forma, ir dėl to yra užkertamas kelias teismui vertinti kitus kriterijus nustatant kompensacijos dydį, mano manymu, yra nepakankamos apimties argumentacija. Tokią savo poziciją grindžiu keliais argumentais.
Pirma, teismas galėjo vertinti tirtą įstatymo normą, ją aiškindamas sistemiškai. Juk pats Konstitucinis Teismas kompensaciją vertino kaip alternatyvų žalos kompensavimo būdą, o tai, žinia, reiškia, kad kalbame apie civilinės atsakomybės taikymą. Taigi, taikant civilinę atsakomybę, remiantis Civiliniu kodeksu, vertinamos įvairios aplinkybės ir konkrečiai bylai reikšmingi faktoriais bei kriterijai.
Galiojusi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnio 3 dalies, netgi ir formaliai numačiusi tik kaltės formą, kaip atsakomybės didinimo kriterijų, nedraudė taikyti Civilinio kodekso normų.
Taigi, galima būtų mėginti pritarti teismo pozicijai tuo atveju, jeigu tirta įstatymo norma būtų draudusi vertinti kitas reikšmingas aplinkybes ir taip būtų ribojasi teismų galias vykdyti teisingumą.
Antra, pastarąją mano mintį patvirtina ir bendrosios kompetencijos teismų praktika, kurioje taikant minėtą įstatymo normą, buvo atsižvelgiama ne tik į kaltės formą, bet ir į kitas reikšmingas aplinkybes.
Trečia, abejotina, ar Konstitucinis Teismas negalėjo pasiremti kitos pozicijos (mano šiame straipsnyje išskirtos kaip trečios) argumentavimu. Juk pats teismas pripažino, kad net įstatyme ir esant kompensacijos apskaičiavimo kriterijui – teisėto pardavimo kainai, – tai neužkerta kelio teismams, sprendžiantiems konkrečias bylas, apskaičiuojant kompensaciją atsižvelgti ir į kitas aplinkybes.
Taigi, jeigu šioje vietoje teismas pasakė, kad įstatyme nesant tiesiogiai numatytos galimybės vertinti kitas aplinkybes, jas vertinti galima, tai argumentavimo prasme nėra įtikinama teismo pozicija, kad, kai kalbame apie kaltę, kuri kaip vienintelis kriterijus paminėta, tai jau užkerta kelią vertinti kitas aplinkybes. Įtikinama būtų tik tada, jeigu teismas būtų plėtojęs savo argumentaciją ir būtų aiškinęs, kodėl teismai negalėtų vertinti kitų aplinkybių. Tačiau šio neaiškumo teismo argumentacija nepašalina.
Apibendrinimas arba kokią įtaką turės Konstitucinio Teismo pozicijos. Bendrąja prasme, pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo analizuojamame nutarime išsakytos pozicijos doktrinos prasme vertintinos teigiamai ir yra sveikintinos, nežiūrint, kad doktrinai yra vietos gilintis į pozicijų esmę.
Galiojančiam Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui teismo pozicijos neturės įtakos, kadangi įstatymo norma, kurią vertino Konstitucinis Teismas, minėta, jau negalioja nuo 2003 m. kovo 20 d. Šiuo metu galiojanti įstatymo norma, numatanti kompensacijos vietoj nuostolių sumokėjimą, numato, kad kompensacijos dydis nustatomas iki 1000 MGL įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.
Yra numatyta taip pat padidinto iki dviejų kartų licencinio atlyginimo priteisimo galimybė, atsižvelgiant į kaltės formą. Tačiau, minėta, kad pati didinimo civilinės sankcijos galimybė Konstitucinio Teismo nebuvo kvestionuota, o minėtas atlyginimas irgi laikomas alternatyviu žalos apskaičiavimo būdu, todėl taikomos ir bendros civilinės atsakomybės normos. Kitaip tariant, teismai gali didinti atlyginimą iki dviejų kartų esant tyčiai ar dideliam neatsargumui, tačiau remiantis bendromis civilinės atsakomybės normomis (numatytomis CK ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme), turi vertinti visas atsakomybės dydžiui reikšmingas aplinkybes (nukentėjusiojo elgesį, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes).
Taigi, kiekvienu atveju teismo pareiga yra užtikrinti teisinių santykių subjektų teisių ir interesų pusiausvyrą. Mano nuomone, tam kliūties nei pagal galiojusią, nei pagal galiojančią Autorių teisų ir gretutinių teisių įstatymo redakciją nėra.