Norint tapti dvarininku Lietuvoje nereikia net labai daug pinigų. Keliasdešimties tūkstančių litų pakaks dvarui šalyje nusipirkti. Žinoma, tokia suma įvertintas pastatas bus apleistas, tačiau turintis dvaro, kuriame dienas kadaise leido turtingesni žemvaldžiai, statusą. Norint įsigyti sutvarkytą, nelabai toli nuo didžiųjų miestų esantį dvarą teks pakloti ir keliolika kartų didesnę pinigų sumą.
Pigios – tik dvarų liekanos
Tiesa, už erdvų butą Vilniaus senamiestyje gali tekti sumokėti ir brangiau negu už buvusią didikų nuosavybę kur nors Utenos rajone. Tad ar tikrai dvarą, pilį Lietuvoje galime laikyti prabangiu NT? Tarptautinės prabangaus NT agentūros „Sotheby’s International Realty“ vadovas Lietuvoje Marius Bružas teigė, kad taip.
„Dvaras visada buvo ir bus prabangus NT. Tačiau jeigu perkate jį už kelis šimtus tūkstančių litų, nusipirksite dvaro liekanas, o ne dvarą“, – sakė M.Bružas.
1–3 mln. eurų (3,5–10 mln. litų), pasak M.Bružo, Lietuvoje gali kainuoti sutvarkytas senovinis dvaras. Jeigu perkamas dvaras įkainotas gerokai mažesne suma, greičiausiai jis bus apleistas, ir norėdami jį prikelti kitam gyvenimui naujieji šeimininkai turės tam skirti dar antra tiek ar net daugiau, negu sumokėjo iš pradžių.
Pilies parduoti neteko
Žmonėms, radusiems skelbimą internete, kad už keliasdešimt ar porą šimtų tūkstančių litų parduodamas dvaras, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos projektų koordinatorė Daiva Kelpšaitė patarė pradinę sumą dauginti mažiausiai iš dviejų arba net keturių – tai bus galutinis skaičius, kiek pinigų prireiks ne tik tokiam NT įsigyti, bet ir jam sutvarkyti.
Agentūros „Ober-Haus“ komercinio NT ekspertas Remigijus Valickas pastebėjo, kad dabar dvarininkais tapti norintys žmonės gali ir sutaupyti, nes tokio NT kainos kone dukart mažesnės, negu buvo prieš ekonomikos sunkmetį.
„Dvarų kainos Lietuvoje svyruoja pagal istorinę, architektūrinę vertę. Kainą lemia ir aplinka, kurioje dvaras stovi. Jeigu šalia bus kokios nors fermos, kaina iš karto kris“, – sakė R.Valickas.
Pilies Lietuvoje R.Valickui parduoti neteko, tačiau įvairių dvarų nuo 2006-ųjų jis siūlė apie 20. Iš jų pardavė šešis, o šiuo metu dvarą įsigyti norintiems klientams R.Valickas galėtų pasiūlyti penkis šešis objektus.
„Ši rinka labai specifinė ir siaura. Net ne visi savininkai pageidauja savo skelbimus dėti į internetą. Jeigu įdėsime skelbimą internete, bus tik jo peržiūros, bet skambučių nesulauksime. Per metus tokių sandorių dabar būna vienetai. 2007-aisiais, kai buvo pats pikas, per metus dvarų būdavo parduodama po keliolika“, – sakė R.Valickas.
Stebi rinkos suaktyvėjimą
Tiesa, D.Kelpšaitė teigė, kad pastaruoju metu dvarų rinka šiek tiek suaktyvėjusi – Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją pasiekia vis daugiau žmonių, norinčių parduoti arba įsigyti dvarų, paklausimų.
„Savo interneto puslapyje žadame padaryti skelbimų skyrelį, kuriame būtų skelbiama informacija apie parduodamus dvarus, nes jaučiame, kad jau yra toks poreikis“, – sakė D.Kelpšaitė.
Ji pasakojo, kad pilimis ir dvarais lietuviai domisi dėl skirtingų priežasčių. Tačiau net ir tie, kurie iš pradžių svajoja pirkti pilį, greitai persimeta prie dvaro – jų Lietuvoje yra daugiau kaip 500, o pilių viso labo keliolika.
„Ar pastatas yra pilis ar dvaras, nustatoma iš išlikusių gynybinių elementų. Jeigu jų yra, vadinasi, pastatą galima laikyti pilimi. Tačiau pilių Lietuvoje tikrai gerokai mažiau negu dvarų ir beveik visos jos valstybinės“, – teigė D.Kelpšaitė.
Gyventi dvare nori retas
D.Kelpšaitė pasakojo, kad žmonės dažniausiai siekia įsigyti dvarų, nes nori juose vykdyti kokią nors komercinę veiklą, nuomoti prašmatnias patalpas renginiams. Tačiau būna ir tokių, kurie sumąsto patys gyventi nusipirktuose dvaruose ir jokių turistų ar pašalinių įsileisti nenori.
„Dažniausiai nieko įsileisti nenori mažiukai dvarai. Tačiau yra tokių, pavyzdžiui, Bikuškio dvaro, šeimininkų, kurie turistų nenori, tačiau į dvarą mielai įleidžia meno renginius. Būna ir tokių atvejų, kad žmogus, pamatęs kokį nors dvarą, nebegali nustoti apie jį galvoti. Viena moteris prieš penkerius metus išvydo vieną Lietuvos dvarą, jis jai taip patiko, kad net pradėjo jį sapnuoti. Moteris nenurimo, kol jo nenusipirko“, – pasakojo D.Kelpšaitė.
Vis dėlto dažniausiai pirkėjai dvarą laiko gera investicija. Tačiau M.Bružas įspėjo, kad tokia investicija susižavėję pirkėjai turi žinoti, jog ji gali greitai ir neatsipirkti.
„Dvarus žmonės paprastai perka kaip investicijas, pavyzdžiui, nori įrengti konferencijų centrus, tačiau tai nėra greiti pinigai. Norint restauruoti dvarą, galima gauti ES paramą, tačiau tokiu atveju penkerius metus nebus galima keisti jo paskirties“, – komentavo M.Bružas.
Parduoda, nes nepakelia reikalavimų
Jeigu dvaras yra gera, nors ir ne iš karto atsiperkanti investicija, kodėl vis atsiranda tokių, kurie šiuo turtu nori atsikratyti? Pasak specialistų, dvarų šeimininkus iškamuoja nesibaigiantys rūpesčiai.
„Žmonės dvarus parduoda, nes nežino, ką su jais daryti, arba žino, tačiau neturi už ką. Visais laikais su dvarais buvo taip pat, net XVIII–XIX a. kaita vyko – kas nors prasilošdavo kortomis, kas nors išsikraustydavo kitur“, – sakė NT ekspertas Remigijus Valickas.
Pasak D.Kelpšaitės, nors šalyje yra nemažai apleistų dvarų, jų šeimininkams keliami aukšti reikalavimai, o prižiūrėti turtą savininkai turi savo lėšomis – tik mažuma gauna valstybės ar ES paramą.
Už išskirtinio NT nepriežiūrą jo savininkai gali būti baudžiami. Kaip teigė Kultūros paveldo departamento atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Miškinytė, už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus piliečiams numatytas įspėjimas arba bauda nuo 500 iki 3 tūkst. litų, pareigūnams – nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. litų.
„Dvarų savininkams nėra reikalavimo restauruoti pastatus, tačiau jie juos privalo prižiūrėti, išlaikyti. Kaip žmogus savo namus prižiūri, taip gali ir dvarą prižiūrėti, tačiau gal ne visi nori tai daryti. Vien baudomis jų nesudrausminsi“, – paaiškino J.Miškinytė.
Latvijoje dvarų būklė geresnė
Būtent šie paveldosaugininkų reikalavimai ir atbaido žmones nuo noro būti dvarininkais ir jie savo turtą parduoda didesniems entuziastams, kurie negaili nei laiko, nei pinigų, kad pastatas būtų atstatytas arba prižiūrėtas pagal visas taisykles.
„Pradėdamas restauruoti dvarą niekada nežinai, kuo tai baigsis – gali atkasti kokią šukę ar atrasti freską ir darbai sustos, nes specialistai norės tai ištirti, arba atsiras reikalavimas, pavyzdžiui, freską atkurti. Negali tiksliai planuoti darbo terminų ir gali būti, kad darbams pasibaigus viskas atrodys visai ne taip, kaip tikėjaisi iš pradžių“, – sakė M.Bružas.
Nors M.Bružą džiugina kai kurie itin pavykę šalies naujųjų laikų dvarų projektai, jis apgailestavo, kad gerokai daugiau yra tokių medinių dvarų, kurie be griežtos šeimininko rankos taip ir gali likti supūti.
M.Bružas teigė, kad kaimynėje Latvijoje prabangaus NT rinka yra gerokai aukštesnio lygio negu mūsiškė. Kaimynai turi daugiau gerai prižiūrėtų, restauruotų ir puikiai išlaikytų dvarų. Lenkiame tik Estiją – joje padorių parduodamų dvarų yra mažiausiai iš trijų Baltijos valstybių.
Vis dėlto jis pridūrė, kad Lietuvoje erdvės prabangiam NT vystyti pakanka. „Kalbant apie prabangų NT, šalies dydis nėra pagrindinis dalykas. Juk, pavyzdžiui, Liuksemburgas labai mažas, o kiek ten prabangaus NT! Pagrindinis klausimas – koks šalyje žmonių gyvenimo lygis, kokia paveldo situacija. Net jei gyvenimo lygis žemas, prabangaus NT šalyje gali būti. Lietuva turi unikalią istoriją, regioninių parkų, kitų gražių vietų, todėl ir išskirtinio NT galime turėti. Lieka tik klausimas – kiek šalis pajėgi saugoti ir prižiūrėti tą turtą“, – kalbėjo M.Bružas.
