Nekilnojamojo turto mokestis bus taikomas ir gyventojams
Po diskusijų ir svarstymų Seimas vis dėlto pritarė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo projektui, kuriame nustatyta, kad nuo 2012 metų nekilnojamąjį turto mokestį turėtų mokėti ir tie gyventojai, kurie savo nekilnojamojo turto nenaudoja jokioje ekonominėje veikloje, jei nekilnojamojo turto bendra vertė viršija 1 mln. litų.
Analizuojant įstatymo projektą lieka neaiški įstatymo koncepcija, t.y. siekiama apmokestinti vadinamąją prabangą, kaip teigia politikai, ar tiesiog vertingesnį patį nekilnojamąjį daiktą.
Atsižvelgiant į kitų valstybių mokestinę praktiką, būtų galima išskirti dvi turto apmokestinimo koncepcijas – prabangos (tarp pat ir nekilnojamojo turto) apmokestinimas ir nekilnojamojo turto apmokestinimas. Tačiau Lietuvos atveju sukurtas naujas darinys – apmokestinama tik tam tikra dalis (prabangaus?) viso turimo nekilnojamojo turto vertės. Tokio dizaino mokestį vargu ar rastume dar kokioje nors šalyje.
Prabangos mokesčio koncepcija
Prabangos mokestis nėra naujiena. Daugelyje valstybių prabangos mokesčiu (dar vadinamu solidarumo mokesčiu) apmokestinamas visas asmens/ar šeimos turtas, pvz. ne tik nekilnojamasis turtas, bet ir grynieji pinigai bankų sąskaitose, piniginiuose fonduose, investicinis nekilnojamasis turtas, įmonių akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir pan.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kaip ir daugelyje valstybių, prabangos mokesčio dydis yra progresinis – nuo 0 proc. iki 1,8 proc. priklausomai nuo valdomo šeimos turto suminės vertės. Mokesčio bazę sudaro, kaip ir minėta aukščiau, visas šeimos turtas, esantis tiek Prancūzijos teritorijoje, tiek už jos ribų. Tačiau apskaičiuojant šeimos turto vertę yra atsižvelgiama į sumokėtus mokesčius, mokamas paskolas, bei kitus šeimos skolinius įsipareigojimus. Taip pat skaičiuojant šeimos turimo turto vertę yra atimama vieno gyvenamojo būsto vertė (Prancūzijoje 30 proc. vertės). Dar viena įdomi tokio mokesčio variacija – Indijoje, kur net numatyta lengvata sugrįžusiems į šią šalį piliečiams – išeiviams prabangos mokestis netaikomas septynerius metus.
Išanalizavus prabangos mokestį taikančių valstybių praktiką, matyti, kad prabangos mokestis taikomas bendram šeimos turtui, kurio vertė sudaro tikrai ženklią sumą, daugeliu atvejų tai būtų virš 1 mln. eurų, taip pat taikomos neapmokestinimo lengvatos vienam gyvenamajam būstui, o apskaičiuojant turimo turto vertę yra atimamos įvairios šeimos patiriamos išlaidos. Šeimos bendras turtas apmokestinamas tose šalyse, kuriose taip pat taikoma vadinama šeimos (ne tik gyventojo) pajamų apmokestinimo koncepcija.
Nekilnojamojo turto mokesčio koncepcija
Nekilnojamojo turto mokestis Europoje taip pat ne naujiena. Kaimynė Latvija nekilnojamojo turto mokestį taiko jau nuo 2010 metų, mokesčio tarifas svyruoja nuo 0,1 iki 0,6 proc., priklausomai nuo turto vertės, Italijoje nekilnojamojo turto mokestis sudaro nuo 0,4 iki 0,6 proc. tikėtinos jo rinkos vertės, Suomijoje tarifas svyruoja nuo 0,5 iki 1 proc., o gyvenamieji būstai apmokestinami nuo 0,22 iki 0,5 proc. tarifu. Jie peržiūrimi kiekvienais metais. Taigi pagal nekilnojamojo turto mokesčio koncepciją apmokestinamas visas nekilnojamasis turtas, tačiau taikant nedidelį mokesčio tarifą, t.y. plati apmokestinamoji bazė su nedideliu mokesčio tarifu.
Lietuvos atveju siūlomi pakeitimai neatitinka ir nekilnojamojo turto mokesčio koncepcijos. Lietuvoje mokesčio tarifas butų 1 proc. nuo visos 1 mln. viršijančios sumos. Tai reiškia, kad būtų apmokestinamas ne visas nekilnojamasis turtas, bet tik tas, kurio vertė viršytų 1 mln. litų ir tik ta suma, kuri viršija nustatytą neapmokestinamąją ribą.
Įstatymo projektas
Pagal Lietuvoje siūlomo nekilnojamojo įstatymo projektą, nuo 2012 metų nekilnojamojo turto mokesčiu būtų apmokestinti fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys ar jų įsigyjami gyvenamieji, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai, kurių vertė, kaip minėta, viršija 1 mln. litų.
Įstatymo trūkumai
Siūlomais įstatymo pakeitimais neiškristalizuotas pats svarbiausias mokesčio įstatymo dalykas – apmokestinimo objektas. Paskaičius tokį įstatymo projektą lieka neaišku, ko siekiama, t.y. apmokestinti vadinamąją prabangą ar tiesiog tam tikro asmens turimo nekilnojamojo turto kiekį.
Siūlomas 1 proc. dydžio mokestis būtų taikomas tik tai nekilnojamojo turto vertės daliai, kuri viršija 1 mln. Lt, tačiau visiškai neįvertinamas bendras šeimos turtas – t.y. jei turtas įsigytas iš paskolų - tai bendra gyventojo turto (ne tik nekilnojamojo turto) vertė gali būti žymiai mažesnė. Taigi šiuo atveju siūlomas nekilnojamojo turto įstatymo projektas neatitinka prabangos mokesčio koncepcijos.
Įstatymu įteisinama bendra nuostata - kad tas pats nekilnojamas turtas vienu atveju gali būti mokesčio objektu, tiek, kitu atveju - pavyzdžiui turtą perleidus - nebebūti apmokestinimo objektu – kas įrodo, kad tai nėra savo esme nekilnojamojo turto mokestis.
Projekte paliekama lengvata, pagal kurią, nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas faktiškai nenaudojamas nekilnojamasis turtas, kurio statyba neužbaigta. Kadangi pagal Statybų įstatymo nuostatas nebėra privalomas pastato pridavimas ir yra leidžiama pastatus naudoti netgi kai yra neužbaigta statyba, galimos situacijos, kai grandiozinių ir tikrai prabangių namų statybos taip ir liks neužbaigtos (pvz. kaip Egipte).
Ne maža dalis valstybių taikančių prabangos mokestį linkusios jo atsisakyti, nes įvedus šį mokestį šalyse pasijuto stiprus kapitalo perkėlimas ir pasitraukimas į kitas valstybes, netaikančias šio mokesčio. Taip pat brangus ir šio mokesčio administravimas lyginant su gaunamomis biudžeto įplaukomis.
Dėl tokių mokesčio neapibrėžtumų jo administravimas, būtų neadekvačiai brangus lyginant su gaunamomis biudžeto įplaukomis, o taip pat jis taptų nuolatiniu šaltiniu mokestiniams ginčams.
Taigi, priimant sprendimą, reikėtų pirmiausia apsispręsti ar siekiama apmokestinti prabangą, ar nekilnojamąjį turtą ir tuomet sumodeliuoti logišką mokestį.
