– Neseniai buvo paskelbta apie pigiausią Lietuvoje butą, tekainuojantį 4 tūkst. litų. Kokia dabar padėtis šioje srityje? Ar viskas taip beviltiška?
– Nemanau, kad padėtis – beviltiška. Galbūt dėl kainų ji nėra labai optimistinė, tačiau sandorių fiksuojama. Rudenį, kaip visuomet, įvyksta šioks toks pagyvėjimas, įmonės po truputį stato namus, tikėdamosi juos parduoti. Tačiau, mano akimis, tai nereiškia nei blogėjimo, nei gerėjimo. Vyksta plūduriavimas, kuris tęsis tol, kol nebus aiškumo ekonomikoje.
– Tačiau didesnio kritimo nenumatoma?
– Matote, nekilnojamasis turtas perkamas ne iš žmonių pinigų. Mes bankuose ryškesnių pokyčių būsto paskolų srityje nematome, ir tai suprantama. Žmonės skaičiuoja pinigus, baiminasi šildymo sezono, nėra tikri dėl savo darbo vietos, tad prisiimti finansinius įsipareigojimus tokiomis aplinkybėmis – gana rizikinga. Todėl ir būsto paskolų portfelis nerodo teigiamų ženklų.
– Paprastai pirmieji ženklus rodo bankai, siūlydami palankesnes kreditavimo sąlygas...
– Skolinimosi sąlygos šiuo metu yra visai palankios, palūkanos ir maržos nėra didelės. Tiesa, yra vienas reikalavimas, kurį nustatė Lietuvos bankas: nebegalima išduoti paskolos visos vertės turtui – reikia turėti pradinį įnašą. Jaunoms šeimos tai – sudėtinga. Manau, šiuo metu problema yra ne bankų politika, o žmonių skolinimosi apetitas. Jis šiuo metu – nedidelis, skolinamasi atsargiai. Ir nemanau, kad bankai turėtų gaudyti ir vilioti klientus, nes gali nutikti taip, kaip buvo prieš kelerius metus, kai bankai buvo apkaltinti, kad švaisto kreditus į kairę ir į dešinę.
– Tikėtina, kad ateityje visi bus atsargesni?
– Ypač didelis atsargumas būdingas pirkėjams, kurie anksčiau imdavo būsto paskolas daug negalvodami.
– Sklando teorija, kad buto kvadratinio metro kaina turi siekti vidutinę mėnesio algą. Ar ekonomistai pripažįsta šią teoriją?
– Iš tikrųjų ne. Būsto įperkamumo rodikliai įvairiose šalyse – labai skirtingi, ir daryti tokias prielaidas – nelabai išmintinga. Dabar būsto kainos Lietuvoje yra smarkiai nukritusios, per mėnesį sumažėja dar vieną kitą procentą, prasidėjus šildymo sezonui, atsiradus spaudimui rinkoje, jos dar gali kristi. Vis dėlto manau, kad neverta laukti kokių nors stebuklingų rodiklių, kuriems atsiradus jau būtų galima pirkti būstą. Pirmiausia reikia žiūrėti į savo finansines galimybes.
– Tai ir yra pagrindinis klausimas, dominantis norinčius įsigyti būstą žmones, – ar jau dugnas?
– Turbūt niekas negalėtų to tiksliai pasakyti. Kaip jau minėjau, būsto kainos dar krinta vienu kitu procentu, tad dugnas – dar ne visiškai pasiektas.
– Tačiau didesnio nuosmukio taip pat neturėtų būti?
– Nekilnojamojo turto kainos jau tiek „išleido oro“ 2009–2010 metais, kad šiuo metu, manau, atspindi fundamentalias ekonomikos sąlygas. Turėtų atsitikti kažkas baisaus, kad kainos dar žymiai sumažėtų, sakykim, kokius 20 proc. Tarkim, Lietuva „įkristi“ į recesiją, žlugti euro zona ar pan.
– Dauguma lietuvių yra apsirūpinę nuosavu būstu. Ar galėtų mūsų įpročiai tapti panašesni į vakarietiškus, kai žmonės labiau kliaujasi būsto nuoma, o ne pirkimu? Priešingu atveju, atsigavus ekonomikai, visi vėl puls pirkti būstus, ir burbulas vėl gali pradėti pūstis?
– Kaip rodo studijos, tai viena iš priežasčių augti kainoms vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Žmonės pageidautų išsikraustyti iš tėvų, pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Taip turėtų pradėti daryti po 3–5 metų. Ir tai normalu – lietuviai gyvena gana ankštuose būstuose.
– Kalbant apie ekonomikos atsigavimą dažniausiai minimas eksporto apimčių didėjimas. Tačiau būsto kainų augimas šiuo požiūriu taip pat būtų teigiamas rodiklis?
– Jeigu tas augimas yra sveikas, ne po 40–50 proc. per metus, kaip buvo prieš keletą metų, žinoma, kad tai – atspindys, jog ekonomikoje vyrauja optimistiniai lūkesčiai, teigiami pajamų pokyčiai. 5–10 proc. metinį augimą būtų galima vertinti kaip ekonominės sveikatos požymį, ypač jei augimas – nuoseklus.
– Mūsų perdėtą optimizmą pakeitė nežabotas pesimizmas... Galbūt ir jis – nepagrįstas?
– Žmonių lūkesčiai dažnai būna nepagrįsti. Nepaisant to, jie yra ekonomikos varomoji jėga, nes diktuoja tiek namų ūkių, tiek įmonių elgesį. Nesvarbu, jei kartais visai neadekvačiai vertini tikrovę, bet vis tiek tais lūkesčiais vadovaudamasis priimi sprendimus, vadinasi, darai įtaką realiems procesams. Ekonomistai tai vadina savaime išsipildančiais lūkesčiais – jei manai, kad ateityje bus blogai, nustoji vartoti, pradedi taupyti, smunka vidaus vartojimas, visa ekonomika. Tai nėra vien Lietuvos fenomenas, tai vyksta visose šalyse, tad bandoma tiems procesams daryti įtaką – ir politikai, ir ekonomistai, teikdami savo prognozes, pagal išgales mėgina šviesti, orientuoti žmones.