– Ar yra sukurta daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo programa Lietuvoje? Ar eita įprastu keliu: Europos Sąjunga skyrė pinigų (apie 1 mlrd. Lt) ir juos reikia įsisavinti?
– Taip, tokia programa yra. Tačiau ten surašytos biurokratinės priemonės, ir tiek. Reikėjo biurokratams ją pateikti, jie tai ir padarė...
– Jūsų nuomone, šios renovacijos esmė – apdailinti namų fasadus ar sumažinti šilumos sunaudojimą?
– Be abejo, renovacijos tikslas – sumažinti energetinių išteklių sąnaudas. Geriausią rezultatą galima pasiekti atliekant kompleksinę renovaciją: šiltinant fasadą, stogą, rūsio perdangas, keičiant langus, renovuojant ir modernizuojant šiluminius mazgus ir trasas. Taip pat reikėtų patikrinti labiausiai pažeidžiamas laikančiųjų konstrukcijų jungtis. Tam reikia kvalifikuotai parengtų projektų. Ypatingą dėmesį vertėtų skirti mazgams, tvirtinimo detalėms, kampų apšiltinimui. Nepamirškime ir to, kad būtina griežtai laikytis numatytos darbų atlikimo technologijos. Vien fasado apdailinimas norimų rezultatų neduos.
– Ir vienaip tikriausiai reikia renovuoti vadinamuosius chruščiovinius daugiabučius, kitaip – 9 aukštų namus, dar kitaip – 12 aukštų... Be to, renovacijos pobūdis, ko gero, priklauso nuo to, ar namas monolitinis, plytinis...
– Skirtingų tipų pastatams nebūtina rengti specialios programos, tačiau reikia paruošti tipinius jų renovavimo projektus. Taip būtų sutaupoma pinigų. Ar būtina kiekvienam pastatui rengti energetinio naudingumo sertifikatus? Abejoju. Tam išleidžiami pinigai, o užsakovas dažnai gauna tą pačią medžiagą, tik su pakeistu pavadinimu ir pastato adresu.
Analogiška padėtis ir su mokyklomis bei vaikų darželiais: dauguma jų yra pastatyti pagal tipinius projektus. O štai skirtingų tipų daugiabučiuose namuose (stambiaplokščiuose, monolitiniuose, mūriniuose ir kt.) yra skirtingi konstrukciniai sprendiniai. Tad rengiant šių namų renovavimo projektus būtina atsižvelgti į esamus esminius pastatų konstrukcinius skirtumus. Taip pat svarbu, kad renovuojant pastatus būtų atlikta pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų ekspertizė (ypač – konstrukcijų sujungimo mazgų). Čia gali slėptis didžiausi pažeidimai ir defektai, kurie uždengti vėliau gali pridaryti daug nemalonumų.
Mano nuomone, renovuoti namus reikia atskirais kvartalais. Kartu tikslinga tame kvartale renovuoti ir šilumines trasas.
– Ar chruščiovinius daugiabučius verta remontuoti, ar pigiau juos nugriauti ir jų vietoje statyti naujus aukštesnius daugiabučius?
– Atlikti tokių pastatų tyrimai rodo, kad pagrindinės konstrukcijos ir jų sujungimo mazgai dar yra gana geros būklės. Pažeidimų nustatyta tik šių pastatų balkonuose ir stogeliuose. Tad šie namai nėra avarinės būklės. Prieš numatant renovuoti „chruščiovkę“ reikia ištirti pagrindines namo konstrukcijas ir jų jungtis. Jei paaiškėtų, kad tam tikri elementai yra pažeisti, atsižvelgiant į tyrimų rezultatus būtų nuspręsta, ar reikia (verta) stiprinti šiuos elementus. Analogiškai reikia tikrinti ir vėlesnės statybos namus: juose taip pat yra pažeidimų, kai kuriuose – net daugiau nei senuose. Didžiausias pavojus – apšiltinti, apdailinti pastatą, o laikančiosiose konstrukcijose palikti defektų. Uždengti apdailos medžiagomis, jie gali progresuoti, bet iš išorės nebus pastebimi. Taip renovuotas namas gali tapti avarinės būklės.
Griaudami neperspektyvius renovuoti pastatus susidursime su juridine kazuistika. Kaip priversti žmones sutikti nugriauti jų vienintelį būstą? Žinant mūsų valstybės teisinę sistemą, dauguma gyventojų manys: „Nugriaus, bet nesugebės pastatyti.“ Žmonių baimė – vienas didžiausių tokios renovacijos stabdžių. Be to, statyti naują namą kiekvienam gyventojui kainuos brangiau, nei renovuoti seną. Taip, gyvenimo sąlygos naujame name pagerės, bet esant dabartinei ekonomikos padėčiai dauguma daugiabučių gyventojų tam neturės pakankamai lėšų. Beje, kur nugriauto namo gyventojus apgyvendinti statant naują daugiabutį?
– Ko vertas senų daugiabučių gyvenamųjų namų apdailinimas, t. y. apšiltinimas apdailos medžiagomis, jei netvarkoma šildymo sistema – nuo įvadinio mazgo iki radiatorių? Jau nekalbant apie tai, kad tuose renovuotuose namuose kiekvienas butas ir toliau neturi individualių šilumos apskaitos prietaisų...
– Daugiabučio namo renovacija be šildymo sistemos ir šiluminių mazgų atnaujinimo norimo bei deklaruojamo rezultato neduos. Būtina renovuoti ir šilumines trasas, virš kurių žiemą ištirpsta sniegas ir auga žolė. Čia patiriami dideli šilumos nuostoliai ir eikvojami energetiniai ištekliai, kuriuos taip pat apmoka gyventojai. Tad akivaizdu, kad renovaciją racionalu atlikti būtent kvartalais.
– Kaip jūs, statybinių medžiagų ir statybos profesionalas, siūlytumėte organizuoti renovaciją Lietuvoje?
– Statybos ministerijos atkūrimas problemų nesumažins. Aplinkos ministerija turi departamentą, dar yra Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Šios organizacijos ir turi viską atlikti. Problemos esmė ta, kad yra pasirinktas netinkamas daugiabučių renovacijos modelis. Šiuose namuose gyvena daug mažas pajamas gaunančių gyventojų, kurie skeptiškai žiūri į namo renovavimo procesą. O valstybės kompensuojama dalis (15 proc.) – labai maža. Ji nepadengia net banko palūkanų. Siūlyčiau renovuoti namus valstybės (specialių fondų) lėšomis, ir tik po renovacijos gyventojai turėtų padengti šias išlaidas (jas derėtų įtraukti į namo eksploatacijos išlaidas).
Rengti projektus ir atlikti renovavimo darbus turėtų specialiai atestuotos įmonės. Jos ir privalėtų prisiimti atsakomybę už darbų kokybę. Projektų ekspertizę taip pat turi atlikti tik aukštos kvalifikacijos specialistai (pavyzdžiui, prie Aplinkos ministerijos esanti UAB „Projektų ekspertizė“).
Griežta atsakomybė turėtų būti ne tik už darbų kokybę, bet ir už atliktą ekspertizę. Pastato ekspertizę turėtų atlikti taip pat specialiai atestuoti specialistai. Techninei darbų vykdymo priežiūrai turėtų būti sudaryta specializuota techninės priežiūros tarnyba. Negalima bet kam patikėti šių darbų priežiūros. Šiuos darbus privalo kontroliuoti šios srities specialistai. Visų išvardytų specialistų atranka ir jų atestavimas valstybei bei gyventojams nieko nekainuotų, o efektas būtų didžiulis.