Vilniuje vidutiniškai hektare gyvena 48 žmonės. Tuo metu specialistai laiko, kad jeigu hektare gyvena mažiau nei 30 žmonių, neapsimoka tiesti nei inžinerinių tinklų, nei kurti socialinės, transporto infrastruktūros – gyventojai tiesiog nėra pajėgūs už visa tai sumokėti.
M. Pakalnio teigimu, Vilnius jau šeštajame kilometre neturi tokio tankio, daugiau nei 30 žmonių hektare gyvena tik sovietmečiu statytuose miegamuosiuose rajone, centre ir Naujojoje Vilnioje. Todėl esą miesto bendrajame plane ir pasirinktas keleto priemiestyje esančių centrų vystymo, o ne ištisinio priemiestinio urbanizavimo modelis.
Vilniuje galėtų tilpti dukart daugiau žmonių
Pagal Vilniaus teritoriją, anot jo, mieste galėtų gyventi dukart, o Kaune – 1,4 karto daugiau gyventojų nei šiuo metu.
„Realiai į tą Vilniaus teritoriją, kuri yra įvardyta kaip urbanizuojama, telpa daugiau nei 1 mln. gyventojų. Tai būtų normalus, pagal europietiškus standartus sutvarkytas miestas. Žinoma, kad su dabartinėmis demografinėmis tendencijomis mes negalime pasiekti tokių rodiklių. Galima būtų palyginti Vilnių ir Vieną. Abu šie miestai užima tokią patį plotą, turi tokia pačią užstatytą ir apželdintą teritoriją, tik Vienoje gyvena triskart daugiau žmonių, tai reiškia, kad miestas gauna triskart daugiau mokesčių, triskart geriau tvarkomos viešos erdvės, triskart efektyvesnė infrastruktūra, triskart geresnės galimybės išvystyti viešąjį transportą“, – sakė jis.
Vilniečiai išleidžia daugiau nei vidutinis europietis
Anot architekto, miesto struktūrų išdrikimas yra esminė Lietuvos problema, pavyzdžiui, vilniečių išlaidos automobilių degalams skaičiuojant vienam gyventojui jau lenkia europiečių išlaidas.
„Vienam statistiniam Vilniaus gyventojui tenkančios sąnaudos kurui jau didesnės nei Europos miestų gyventojų ir artėja prie Australijos bei JAV miestų vidurkio. Tai reiškia, kad jau dabar mūsų gyventojų išleidžiami pinigai transportui yra daug didesni nei Europos miestų. Analogiška situacija yra ir su infrastruktūra, todėl mūsų vanduo, elektra, šiluma yra tokie brangūs, nes tinklų ilgis, skaičiuojant vienam gyventojui, jau yra viršijęs Europos vidutinius dydžius“, – kalbėjo M. Pakalnis.
Jo teigimu, Vilniuje yra maždaug 500 jau užstatytų hektarų, kuriuos dar galima būtų pertvarkyti ir patankinti.
„Pavyzdžiui, Savanorių prospektas, miesto centrinėje dalyje, Naujamiestyje esančios buvusių pramonės įmonių teritorijos, kur yra visa infrastruktūra, tačiau žemės naudojimo efektyvumas yra panašus kaip Valakampiuose. Taigi turint didžiulį vidinių teritorijų rezervą bėgti į išorę ekonomine prasme yra nusikaltimas. Tai dažniau daroma iš spekuliatyvių paskatų, kadangi žemės yra supirktos ir naudinga plėtoti tas teritorijas“, – kalbėjo architektas.
Jo teigimu, šiuo metu vykstantys išdrikimo procesai neatitinka demografinių tendencijų ir ekonominės situacijos, skatina neracionalų išteklių naudojimą, didina infrastruktūros sąnaudas.
Vilnius artėja prie amerikietiškų miestų
Pasaulio miestus pagal tankį, o tuo pačiu ir pagal gyvenimo juose būdą, galima suskirstyti į tris tipus: europietiški, kurių hektare vidutiniškai gyvena 50-100 žmonių, azijietiši, kuriuose gyvena 150-300 gyventojų hektare ir amerikietiški miestai, turintys 10-25 žmones hektare.
Vilnius pagal šiuos rodiklius pavojingai artėja prie amerikietiškų miestų.
„Mūsų tankis yra panašus į Los Andželo, Vašingtono, San Francisko. Suvokime, kad tai yra susiję ir su gyvensenos būdu. Įsivaizduokite mūsų miestus, sutvarkytus taip pat kaip JAV: su greitkeliais, didžiulėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis, gatvėmis be šaligatvių, važiavimu apsipirkti su dideliu automobiliu, tačiau be istorinių centrų ir kelis kartus mažesnėmis kuro kainomis. Reikia suvokti tai, kad amerikietiški miestai pirmiausia sukurti individualiam automobiliui, o europietiški – visuomeniniam transportui. Tačiau amerikietišku miestu netapsime vien todėl, kad turime viduramžišką senamiestį“, – teigė M. Pakalnis.
Kaune nebereikia statyti naujų būstų
Anot pranešėjo, demografinės tendencijos Lietuvai yra negailestingos – Europos statistikos agentūra „Eurostat“ prognozuoja, kad gyventojų skaičius ir toliau mažės, iš Lietuvos miestų vienintelis Vilnius sugebės išlaikyti stabilų žmonių skaičių.
Taigi architektas paskaičiavo ir kokių statybų mastų reikėtų Lietuvai, kad ši pasiektų europinį aprūpinimo būstu standartą, kuris yra 30 kv. m būsto vienam žmogui. Šiuo metu Lietuvoje vienam gyventojui tenka apie 25 kv. m.
Jeigu Lietuvoje nebus pastatyta nė vieno būsto, dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo statistiškai šį lygį pasieksime 2045-2050 m., jei būstas bus statomas pagal dabartines krizines 2009 metų apimtis, minėtą kokybės standartą pasieksime apie 2035 m.
Pažvelgus į konkrečius miestus, matyti, kad Vilniaus ir Kauno prognozės yra visiškai skirtingos.
„Jeigu Kaunas nieko nestatytų ir toliau prarastų gyventojus taip, kaip dabar, aprūpinimo būstu standartą jis pasiektų apie 2030 m., o apie 2060 m. priartėtų prie būsto perprodukcijos ribos. Jeigu Kaune būtų statoma ikikrizinėmis 2005 m. apimtimis, tai apie 2020 m. būtų pasiektas kokybės standartas, o apie 2040 m. būtų perprodukcija, o maždaug 2060 m. dalį būstų reikėtų griauti. Todėl šiam miestui, jei demografinės tendencijos nepasikeis, naujos statybos būsto praktiškai nereikia, reikia tik atnaujinti, rekonstruoti ir modernizuoti seną būstą“, – sakė M. Pakalnis.
Tuo metu situacija sostinėje yra kitokia.
„Vilniuje situacija yra šiek tiek kitokia. Kadangi šis miestas išlaiko gyventojų skaičių, todėl norint, kad gyvenimo kokybė toliau gerėtų, 2005 m. statybos apimtis atrodo reali. Jeigu būtų jos laikomasi, apie 2020 m. priartėtume prie europinio kokybės standarto“, – sakė jis.
Efektyviau naudoti seną, o ne statyti naują
„Esant šitokiai situacijai norint kalbėti apie ateitį reikia labai aiškiai apsispręsti, kokią mes norime ją matyti“, – sakė jis.
Anot asociacijos prezidento, Lietuvos miestams ir miesteliams reikia efektyviai naudoti esamą infrastruktūrą, ne kurti didelę naują. Kartu jis įžvelgia grėsmę, kaip ateityje reikės išlaikyti ir prižiūrėti už Europos Sąjungos (ES) pinigus įrengtą infrastruktūrą.
„Šiandien mes su didžiuliu azartu įsisaviname europinius pinigus. Aš drįsčiau sakyti, kad mes sėdime ant europinės adatos. Iš vienos pusės tai yra gerai, iš kitos pusės – tie miesteliai, kurių biudžetai ir taip yra be galo menki, prisiima naujus įsipareigojimus, pavyzdžiui, arenų statybą arba vietoj vienos siurblinės stato aštuonias ir pan. Po to šių objektų išlaikymo sąnaudos guls į jų biudžetą, Kokios jų galimybės tai daryti, kai jų ekonomika yra visiškai apverktinos būklės, niekas šiandien neskaičiavo“, – kalbėjo R. Dargis.
