Visuotinė paranoja
Finansų pasaulį valdo paranoja ir baimė, kad jei neseksi paskui bandą, pražiopsosi dar didesnį uždarbį. Jeigu esi greitesnis nei 10 tūkst. kitų maklerių, perskaitęs pranešimą apie kokios nors firmos perėmimą, suspėsi nupirkti arba parduoti dar kitiems nė nesupratus, kad kažkas vyksta. Jei nupirksi anksčiau ir gandai pasieks gana daug žmonių, akcijų vertė šaus į viršų, o tu spėsi jas parduoti, kol neateis paneigimas.
Mačiau, kaip tai vyksta. B firma paskelbia gavusi pasiūlymą. Tavo pirštai žino, ką daryti, dar nespėjus nė žvilgsnio perkelti nuo ekrano. Pirk... 100 tūkst. akcijų, sakykim, po 7,65 svaro. Nupirkai - ir į kojas, nes po 10 sekundžių jos jau turės kitą savininką. Nekreipdamas dėmesio į kitus, parduodi ką tik pirktas 100 tūkst. akcijų po 835, ne... po 840, 850 svarų, tuoj pat parduodi po 862 svarus.
Privalai laikytis principo, kad prieš parduodamas turi nuspręsti, kurio kliento vardu veiki, nes teoriškai firmos B uždirbti pinigai jau turi savininką. Tačiau dauguma maklerių vadovaujasi kitais principais. Greitai pirk ir parduok - klausinėsi vėliau. Jei kursas nukris, visada atsiras koks nors pensijų fondas ar kokia sąskaita, kuri ištvers 50 tūkst. svarų nuostolį. Bet jei kursas pakils, spjaut į klientus, pelnas - saviems. Juk kiekvienas turi svarbių klientų, draugų ar giminaičių, kurie leidžia pasinaudoti savo investicine sąskaita. Todėl B firmos atveju veikiant trims asmenims 100 tūkst. padalijama į tris dalis: iš daugiau kaip 30 tūkst. svarų atėmus 40 proc. pelno mokesčio lieka po 20 tūkst. kiekvienam. Su draugeliu buvau sutaręs, kad kiekvieno sandorio pelną dalijamės santykiu 40:60, bet grynuosius norėjau matyti tą pačią dieną. Žinoma, 60 proc. tekdavo man. Visiškai kontroliuodamas draugo sąskaitą galėdavau per ją permesti tiek akcijų, kiek norėdavau, jei tik savaitės pabaigoje jis nepatirdavo nuostolių.
Taisyklių laikymosi kontrolės skyriaus (FSA), kuris privalo tikrinti, ar tinkamai atliekamos transakcijos, darbuotojas net nemirktelėjo pamatęs kliento besipučiančią sąskaitą. Kartais mėtydamas pėdas sudarydavau kelias nuostolingas transakcijas, bet paprastai po kelių valandų kur nors netoli Bond gatvės džiugiai pasiimdavau kelis tūkstančius svarų nenaujais banknotais.
Visi taip daro
Per kiekvienus priešpiečius rudi vokai, išsipūtę nuo banknotų, keliauja iš vienos kišenės į kitą visame Londono Sityje. Visi taip daro, tad kodėl ne aš? Juk nė vienas nesėda lošti norėdamas, kad pasaulis būtų geresnis. Svarbu tik pinigai. Jie gaunami naudojantis padėtimi ir nesidairant į tuos, kurie pakeliui išstumiami. Nors Londono birža pristatoma kaip skaidri, pasitikėjimo verta institucija, iš tiesų visur kaip medus sunkiasi korupcija. Niekas nekreipia dėmesio į FSA, nes žino, jog liks nenubausti, daugių daugiausia bus plekštelėta per sėdimąją, todėl visi naudojasi proga.
Užtat nė vienas makleris nesiima prekiauti firmų akcijomis per savo sąskaitą, mat tikimybė, kad jų asmeninės transakcijos bus analizuojamos, daug didesnė nei atliekant operacijas per kliento sąskaitą.
Drąsesni atidarydavo sąskaitas patikimų draugų vardu, sudarydavo per jas transakcijas ir grynaisiais pasiimdavo savo pelno dalį. Toks prekiavimas nedideliu mastu būdingas visoms Londono Sičio firmoms.
Vienas partneris man aiškino: "Jei turi sūnų gydytoją, jis iš tavęs neims pinigų už apžiūrą. Tėvas teisininkas irgi nereikalaus, kad jam sumokėtum, tiesa? Tad jei geriausias draugas - makleris, gali tikėtis, kad jis ir tau pamėtės šiek tiek pinigų. Progai pasitaikius mes taip ir elgiamės."
Informacija - tai pinigai
Akcijų apyvarta naudojantis visuomenei neprieinama informacija - visiškai nelegali, bet Londono Sityje paplitusi taip, kad beveik įteisinta. Žinios - tai valdžia, o finansų pasaulyje valdžia yra pinigai, todėl nenuostabu, jog Sityje kortas dalijantys asmenys pasirūpina, kad nenukentėtų už tokį piktnaudžiavimą. Šie žmonės nesileistų apvagiami prekybos centre, bet yra įsitikinę, kad normalu apvogti turtinguosius, kai nori pats praturtėti. Kiekviena nelegaliai gauta informacija atima iš visuomenės lygias galimybes rinkoje, tačiau pasaulyje, kuriame moralumą apibrėžia tave supančių žmonių normos, niekas kitų pirštais nebado.
Todėl mūsų firma ilgainiui virto privilegijuota birža, turinčia nedaug, bet rinktinių klientų - verslininkų, nekilnojamojo turto magnatų, popžvaigždžių ir kitų garsenybių. Dauguma tų žmonių priklausė bendrovių taryboms ir mielai dalijosi savo žiniomis. Jiems nerūpėjo, kad privalo saugoti finansinę informaciją, kol bus paskelbti metų rezultatai ir prekybos ataskaitos. Naudodamiesi sutartiniais ženklus jie parodydavo, jog laikas pirkti ar parduoti tam tikrų firmų akcijas, kol informacija dar netapdavo prieinama visiems. Taigi makleriai, žinodami daugiau už kitus, godžiai rijo jiems mėtomus kąsnelius. Jei buvo skelbiamas pasiūlymas perimti kokią nors firmą, galėjai garantuoti, kad tarybai artimi asmenys prieš tai slapčia paklojo po 50 tūkst. už akciją.
Partneriai žinojo - jiems artimi asmenys akcijomis papildys savo asmenines sąskaitas. Kitaip sakant, linksmybės prasidės. Makleriai taip pat buvo tikri, kad gaus vertingos informacijos iš kolegų kitose biržose. Mūsų veiklos rinkos tūzai nelaikė konkurencija - buvome tarsi paukšteliai, valantys hipopotamų dantis ir tuo mintantys. Abiem šalims tai tiko.
"Mums per mus"
Daug svarbių didžiųjų firmų darbuotojų turėjo mūsų biržoje asmenines sąskaitas. Pagal taisykles jie privalėjo pranešti apie atliekamas operacijas atitinkamiems skyriams, bet jei transakcijas vykdė kita birža, buvo atlaidžiai žiūrima, ar asmeninis interesas neužgožia kliento intereso. Tie žmonės paskambindavo mums, nurodydavo, ką pirkti jų vardu, ir pridurdavo: "Turėtum ir pats tuo pasirūpinti, ketiname didinti kainą." Taigi finansų rinką valdo "mums, per mus" mentalitetas.
Finansines temas gvildenantys žurnalistai taip pat sėdėjo verslininkų ir maklerių kišenėse. Jei rytiniai laikraščiai skelbdavo gandus apie galimą perėmimą, buvo aišku, kad kažkas jau pasirengęs ir laukia starto, o perskaitę žinią skaitytojai matydavo, kaip žaibiškai kyla akcijų kursas. Jei suinteresuota firma, "atsakydama į spaudos spekuliacijas", patvirtindavo, jog tikrai vyksta derybos - akcijos šaudavo aukštyn, o pasidariusieji atsargų ramiai miegodavo. Jeigu žinia pasirodydavo klaidinga, darbo imdavosi vadinamieji karšiai - šie leisdavo prieš dieną nusipirkusiesiems pabrangusių akcijų atsikratyti jomis.
Kol visi perėmimo planai būdavo paneigti, vieninteliai, vartantys žarijas rankomis, likdavo laikraščių gandų suklaidinti žmonės. Žurnalistus už jų vaidmenį keliant akcijų kainas gerbė tiek makleriai, tiek firmų vadovai. "Pirk gandus, parduok faktus", - šio posakio laikosi visi: kainos kisdavo ilgai, kol firmos paskelbdavo oficialius pranešimus apie savo veiklą. Finansinių rinkų reguliavimo agentūra niekada netyrė įtartinų akcijų šuolių.
Narkotikai ir alkoholis
FSA kartais pranešdavo ketinanti tirti, ar makleriai nevartoja svaigalų, nes klientams priklausančių milijonų valdymas - milžiniška atsakomybė.
Viena mano, kaip partnerių padėjėjo, neoficiali užduotis buvo tiekti jiems narkotikus. Už tai gaudavau arbatpinigių. Kokainas padėdavo išsilaikyti ant kojų po intensyvių transakcijų. Darbui pasibaigus apimdavo nuovargis kaip po lytinio akto. Narkotikai ir alkoholis užpildydavo tuštumą.
Visi kreiva akimi žiūrėdavo į nosytės pudravimą darbo valandomis, bet besaikis gėrimas per pietus buvo toleruojamas, net jei žmonės užmigdavo dirbdami arba būdavo tokie apsvaigę, kad nuspausdavo "pirk", o ne "parduok" mygtuką. Jei firma tave vertino, niekas nekreipdavo dėmesio į smulkias nuodėmes. Juk nuo biržos tampi priklausomas kaip nuo azartinių žaidimų ar narkotikų. Įtiki savo galia ir manai esąs pasaulio bamba.
* Londono Sitis - tarptautinis finansų centras, dažnai vadinamas kvadratine mylia, nes maždaug toks jo plotas (2,5 kv. km). Kiekvieną dieną jame dirba 340 tūkst. žmonių, dauguma - bankuose.
* Sityje atliekamų transakcijų vertė didesnė nei Niujorko finansinio sektoriaus apyvarta. Savo būstines jame turi Londono birža, Anglijos bankas, daugiau kaip 500 kitų bankų, draudimo įmonių ir investicinių fondų.
* Londono geografinė padėtis, laiko juosta patraukli tiek Tolimųjų Rytų, tiek Amerikos transakcijoms atlikti. Londonui tenka 41 proc. ir Europos Sąjungos finansų sektoriaus paslaugų.
* Vidutinis Londono Sičio bankininkystės darbuotojo atlyginimas - beveik 50 tūkst. svarų per metus.
