Todėl nenuostabu, kad vis daugiau žmonių susigundo kredito unijomis ar ūkio bankais, kurie siūlo daug didesnes, „garantuotas“ palūkanas. Nes jų mokamos palūkanos ne tik viršija infliaciją – indėliai, kaip ir bet kuriame kitame banke, apdrausti valstybės.
Tačiau šiame straipsnyje nekelsime klausimo, kaip čia yra, kad vienos institucijos gali pasiūlyti didesnes palūkanas nei kitos, tiesiog pabandysime pateikti atsakymus į kelis klausimus. Ar neigiamos realios palūkanų normos yra „normalus“ reiškinys? Ko, esant tokiai situacijai, galima tikėtis investuojant į įvairias turto klases ateityje? Ką tokiu atveju turėtų daryti ir kokių klaidų turėtų vengti investuotojai?
Didžioji migracija į obligacijas
Po 2008 m. pasaulį sukrėtusio didžiojo nuosmukio nemažai investuotojų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse nusivylė investavimu į akcijas. To priežastis žemiška – pasaulinių akcijų indeksas per šią krizę keitėsi kone 50 proc., o kai kurie regionai, pavyzdžiui, lietuvių pamėgti Balkanai, patyrė net iki 80 proc. siekiančius nuostolius. Taigi, nenuostabu, kad po tokių praradimų pradedama žvalgytis „saugių“ investicijų, o pirmas dalykas, kuris daugumai investuotojų šauna į galvą, yra obligacijos.
Šioje vietoje taip pat būtų galima teigti, kad investavimas į obligacijas atrodė patrauklus ne tik dėl to, kad nuostolių tikimybė mažesnė, bet ir dėl to, kad jo rezultatai pastaruosius 30 metų beveik nenusileido akcijų grąžai. Tarkim, nuo 1980 iki 2012 m. investavus į išskaidytą JAV obligacijų indeksą, vidutinė metinė investicijų grąža būtų siekusi 8,5 proc., o tai vos 0,4 proc. mažiau nei investavus į pasaulines akcijas.
Tačiau ar žinome, kas sudaro investicijų į obligacijas grąžą? Investuojant į obligacijas yra du pagrindiniai uždarbio komponentai – fiksuotoji palūkanų norma (kuponas) ir rinkos palūkanų normų pokytis. Su pirmu komponentu didelė dalis investuotojų yra susipažinę – perkant obligacijas užfiksuojamas tam tikras kuponas, kuris išmokamas kasmet ir išperkant obligacijas, tačiau kaip vertinti antrąjį? Kai kalbama apie antrąjį komponentą, būtina žinoti, kad krintant rinkos palūkanų normai obligacijų kaina kyla, ir atvirkščiai – kai rinkos palūkanų norma didėja, obligacijų kaina krinta.
Taigi, jei į obligacijas investuojama ir jos laikomos iki išperkant, antrasis šaltinis nėra aktualus, tačiau reikia suprasti, kad, analizuojant bet kokių obligacijų indeksų ar fondų pastarųjų 10, 20 ar net 30 metų istoriją, nemažą dalį prieaugio jų sudėtyje turėjo būtent antrasis komponentas. Visame išsivysčiusiame pasaulyje, ar tai būtų JAV, Kanada, Vokietija, Šveicarija, ar Prancūzija, palūkanų normos pastaruosius 30 metų mažėjo. Tarkim, JAV 10 metų trukmės obligacijų palūkanos 1980 m. pradžioje siekė beveik 16 proc., o šiuo metu yra artimos 2 procentams. Vokietijoje situacija buvo labai panaši – 1980 m. pradžioje jos 10 metų trukmės obligacijų pelningumas viršijo 10 proc., o šiuo metu nesiekia nei 2 procentų. Taigi, pastaruosius 30 metų investuojant į obligacijas buvo uždirbama ne tik iš gaunamų kuponų, bet ir dėl to, kad rinkos palūkanos nuolat mažėjo. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad šis palūkanų mažėjimo ciklas buvo vienas ilgiausių, taip pat ir palūkanų normos, nuo kurių 1980 m. pradžioje jos pradėjo mažėti, buvo istoriškai pačios aukščiausios.
Neigiamos realios palūkanų normos
Taigi, jau žinome faktą, kad obligacijoms pastarieji 30 metų buvo labai sėkmingi, tačiau galima drąsiai teigti, kad šis laikotarpis yra labiau teigiamas ekstremumas negu norma. Todėl būtų logiška teigti, kad tokių pačių rezultatų tikėtis ateinančius 10, 20 ar 30 metų nerealu. Toliau pabandysime paaiškinti, kodėl.
Visų pirma dėl to, kad šiuo metu palūkanos beveik visame pasaulyje yra pasiekusios rekordines žemumas. Kaip jau minėjome, investuojant į stambiausių valstybių obligacijas 10 metų galima tikėtis maždaug 2 proc. vidutinės metinės grąžos iš pirmojo komponento. Bet ar galima tikėtis, kad artimiausioje ateityje rinkos palūkanų normos, kurios yra pasiekusios istorines žemumas, ir toliau kris? Tiksliai atsakyti į šį klausimą labai sunku, bet galima pabandyti aptarti du scenarijus.
Pirmas scenarijus panašesnis į Japonijos situaciją – rinkos palūkanų normos dar ilgą laiką išliks tokios žemos, kokios yra šiuo metu. Tai tikėtina tuo atveju, jei pasaulio ekonomikos augimo tempas išliks prislėgtas ir nebus didesnės infliacijos grėsmės. Esant tokiam scenarijui, investavimas į saugias obligacijas dar turi šiek tiek prasmės, nes investuojant į ilgalaikes valstybės obligacijas galima tikėtis uždirbti tokią metinę grąžą, koks bus infliacijos tempas.
Antras scenarijus – pradeda augti infliacija ir rinkos palūkanų normos. Esant tokiai situacijai, galima drąsiai teigti, kad reali investicijų į obligacijas grąža bus neigiama, tai yra kad gaunamos palūkanų normos bus nusveriamos obligacijų kainos mažėjimo dėl kylančių palūkanų normų. Esant tokiai situacijai, nemažai pasaulio investuotojų, pavyzdžiui, pensijų fondai, draudimo bendrovės, patirtų nuostolių. Kad ir kaip pavojingai atrodytų toks scenarijus, jis gana logiškas, ypač dėl didelių valstybių skolų.
JAV pavyzdys
Kaip pavyzdį pateiksime investavimo į JAV vidutinio termino obligacijas nuo 1940 iki 1980 m. rezultatą. Kodėl pasirinktas šis laikotarpis? Visų pirma dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis viršijo 100 proc., tada prasidėjo gana ilgas skolos mažėjimo laikotarpis. Ji mažėjo iki 1980-ųjų, kol jos ir BVP santykis smuko iki 25 procentų. Antra, 1940 m. JAV obligacijų palūkanos buvo pasiekusios istorines žemumas, vėliau prasidėjo palūkanų normų kilimo ciklas, kuris truko 40 metų.
Taigi, per šį 40 metų laikotarpį investavus į JAV vidutinio termino obligacijas kasmet buvo galima uždirbti vidutiniškai 3,1 proc., tačiau per tą patį laikotarpį vidutinė metinė infliacija siekė net 4,7 proc. – vadinasi, per visą šį laiką vidutinė metinė reali investavimo į JAV obligacijas grąža buvo neigiama (–1,7 proc.). Bendras realus 40 metų nuostolis siekė daugiau nei 70 procentų! Įdomiausia tai, kad būtent tiek procentų per kitus 40 metų sumažėjo JAV skolos ir BVP santykis.
Taigi, kaip matome, situacija, kai investuojant į saugias finansines priemones patiriama realių nuostolių, nėra naujas reiškinys. Pastarąjį kartą tokia situacija tęsėsi ypač ilgai, kone pusę amžiaus arba visą jauno investuotojo investavimo karjerą.
Ko galima tikėtis šiuo metu?
Kaip jau žinome, šiuo metu daugumos išsivysčiusių valstybių palūkanų normos yra pasiekusios visų laikų žemumas (tarkim, Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo užfiksuotos žemiausios palūkanų normos nuo 1694 m.). Taip pat žinome, kad išsivysčiusių valstybių skolos ir BVP santykis priartėjo prie 100 proc. (panašiai kaip JAV po Antrojo pasaulinio karo). Jei stambiausios pasaulio valstybės nori išvengti bankroto, jos iš esmės turi dvi išeitis: arba labai taupyti, dėl to vienaip ar kitaip sumažėtų vartojimas, o tai dar labiau sumažintų investicijas ir ekonomikos augimą, arba didinti infliaciją – dėl to nuvertėtų skola, kaip buvo JAV. Antrasis variantas daugumai politikų atrodo daug patrauklesnis, nes nėra realių bankrotų, vertinant nominaliais skaičiais, ekonomika ir toliau auga. Būtent dėl šių priežasčių galima teigti, kad yra didesnė tikimybė, jog bus siekiama šiek tiek didesnės infliacijos ir taip stengiamasi sumažinti skolas.
Taigi, jei galop susiklosto pastaroji situacija, galima drąsiai teigti, kad realūs investavimo į obligacijas rezultatai bus neigiami. Šiuo metu tiksliai žinome, kad investuojant į valstybės obligacijas 10 metų palūkanų normos būtų maždaug 2 proc. (Lietuvos atveju šiek tiek daugiau – apie 4,0 proc.), o jei infliacija per šį ar ilgesnį laikotarpį vidutiniškai sudarytų 3–5 proc., realus metinis nuostolis siektų nuo 1 iki 3 proc., o tai per ateinantį dešimtmetį pinigų perkamąją galią pakoreguotų 10–30 procentų!
Pateikti skaičiai nėra mūsų prognozės ar spėlionės. Jie buvo gauti vertinant istorinius faktus ir dabartinę realybę, be to, įdomiausia tai, kad esamą investavimo į obligacijas situaciją labai panašiai vertina ne vienas garsus investuotojas, toks kaip stambiausio pasaulyje obligacijų fondų valdytojas Billas Grossas ar stambiausio pasaulyje apsauginio fondo (angl. hedge fund) įkūrėjas Ray Dalio.
Ko galima tikėtis investuojant į kitas turto klases?
Kai kalbama apie kitų turto klasių pelningumą, visų pirma reikėtų suprasti, kad jų grąža labai priklauso nuo „saugių“ investicijų arba pinigų grąžos. Taip yra dėl to, kad investuotojai visada lygina, ką jie galėtų gauti investuodami saugiai, na, o atsižvelgdami į tai, investuodami rizikingai reikalauja tam tikros premijos.
Pavyzdžiui, investuojant į akcijas vidutiniškai tikimasi uždirbti 3–4 proc. daugiau nei investuojant į obligacijas (tai vadinama akcijų rizikos premija). Taigi, jei per tam tikrą ilgą laikotarpį investicijų į obligacijas grąža siekia 5 proc., tikėtina, kad investicijų į akcijas rezultatas turėtų siekti 8–9 proc., tačiau jei iš investicijų į obligacijas tikimasi vos 2 proc., ilgalaikė akcijų grąža bus mažesnė (6–7 proc.). Tas pats galioja ir kitoms turto klasėms, pavyzdžiui, nekilnojamajam turtui ar žaliavoms. Taip pat reikia nepamiršti, kad šią nominalią grąžą dar sumažins infliacijos lygis.
Kaip šiuo metu įvertintos pasaulinės akcijos? Vertinant bendrai (pagal ciklinį 10 metų PE rodiklį), pasaulinių akcijų rinkos šiuo metu įvertintos „neutraliai“, tai yra jos šiuo metu nėra nei labai „pigios“ (neįvertintos), nei labai „brangios“ (pervertintos). Taigi, investuojant artimiausiems 10 metų iš investicijų į akcijas galima tikėtis 5–10 proc. vidutinės realios metinės grąžos. Be abejo, susiklosčius ypač neigiamam scenarijui, po 10 metų akcijų vertė gali būti ir mažesnė, tačiau labiau tikėtina, kad joms pavyks viršyti infliacijos tempą.
Vertinant žaliavas, galima drąsiai teigti, kad per pastaruosius penkerius metus jos pasirodė ypač silpnai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad kiti penkeri metai turėtų būti pozityvesni. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad jei susiklostys toks scenarijus, kad pradės augti infliacija, būtent žaliavos (auksas) turėtų veikti kaip geriausia apsauga nuo pinigų nuvertėjimo.
Taigi, vertinant skirtingas turto klases, galima teigti, kad dauguma jų šiuo metu atrodo tikrai patraukliau nei obligacijos, tačiau esminis išskirtinumas tas, kad obligacijos yra saugi investicija (trumpu laikotarpiu jų vertė svyruoja mažiau), o investuojant į akcijas, nekilnojamąjį turtą, ypač į žaliavas ar auksą, trumpu laikotarpiu gali tekti susitaikyti su 30, 50 ar net daugiau procentų siekiančiais nuostoliais.
Ko nereikėtų daryti?
Dauguma investuotojų, matydami, kad trumpo laikotarpio fiksuoto pajamingumo investicijos jų nebetenkina, dažniausiai turi kelis pasirinkimus. Pirmas – ilginti įsigyjamų obligacijų trukmę (didėja nuostolių tikimybė, jei palūkanų normos pradeda kilti). Antras – investuoti į žemesnio reitingo ir aukštesnio pajamingumo obligacijas (didėja obligacijų išleidėjo bankroto rizika). Trečias – didesnę dalį investicijų portfelio nukreipti į rizikingesnes investicijas (didėja portfelio rizika, tai yra trumpalaikių svyravimų amplitudė).
Taigi, kaip matome, visais atvejais, esant dabartinei situacijai ir siekiant didesnio nei infliacija pelningumo, susiduriama su didesne investavimo rizika. Tokiu atveju kiekvienas investuotojas visų pirma turėtų atsakyti, koks yra jo investavimo pagrindinis tikslas ir investavimo laikotarpis.
Jei investuojama trumpam laikotarpiui (iki penkerių metų) ir siekiama saugumo (kuo mažesnio investicijų vertės svyravimo), investuotojas neturi kito varianto, kaip tik pasirinkti saugiomis laikomas investicijas (indėlius, obligacijas) ir susitaikyti su neigiama realia investicijų grąža. Blogiausias dalykas, ką gali padaryti toks investuotojas, tai investuoti į rizikingas turto klases, tikintis geresnio rezultato, tačiau negalvojant apie riziką. Tokiu atveju greičiausiai bus patirtas didelis nusivylimas, nes įvykus rimtesnei rizikingų turto klasių kainų korekcijai (20–30 proc.) investuotojas supanikuos ir parduodamas patirs nuostolių.
Jei planuojama investuoti ilgesniam laikotarpiui (10–20 metų ar ilgiau) ir siekiama subalansuoto ar agresyvesnio investicijų portfelio vertės augimo, reikėtų galvoti apie didesnės investicijų portfelio dalies skyrimą rizikingesnėms turto klasėms (besivystančių rinkų obligacijoms, aukšto pajamingumo obligacijoms, akcijoms, nekilnojamajam turtui, žaliavoms). Tokiu atveju per ilgą laikotarpį galima tikėtis, kad investicijų grąža viršys infliacijos tempą, tai yra kad bus išsaugota pinigų perkamoji galia, tačiau tas bus pasiekta su kelis kartus didesniu portfelio vertės svyravimu.
