Banko „Snoras“ administratoriaus skaičiavimais, skirtumas tarp turto, kuriuo „Snoras“ gali bent jau tikėtis disponuoti, ir kreditorinių reikalavimų šiuo metu sudaro mažiausiai 2 mlrd. litų. Ši praraja – iš banko dingusių aktyvų rezultatas.
„Snoro“ bankroto administratorius taip pat pasidalijo įžvalgomis apie verslininkų polinkį savo įmonių turtą traktuoti kaip savo asmeninę nuosavybę. Čia V. Antonovas ir kartu su juo Londone teismo slenksčius minantis Raimondas Baranauskas esą primena britų milijardierių Robertą Maxwellą, kurio valdytos pensijų fondų imperijos „Mirror Group“ bankrotą teko administruoti N. Cooperiui.
Banko bankroto prievaizdas taip pat prabilo ir apie V. Antonovo valdytą futbolo klubą „Portsmouth“. N. Cooperis neslėpė, jog šio bankininko pirkinio gera investicija nelaiko, kaip ir kitų turtuolių pomėgio pinigus merkti į sportą.
– Kaip tapote „Snoro“ bankroto administratoriumi?
– Su mumis susisiekė Lietuvos bankas. Atrodo, tai buvo pirmadienis, tą pačią savaitę, kai Simonas Freakley buvo paskirtas (laikinuoju banko administratoriumi – DELFI). Mūsų buvo paprašyta pateikti pasiūlymą – ar turime pajėgumų, išteklių. Turime gana didelę firmą, bet didelis ir užimtumas.
– Ne kasdien. Bet nuo tada, kai 2008 m. prasidėjo pasaulinės finansų problemos, tikimybė, kad turėsime reikalų su tokiais atvejais, augo. Tai ne pirmas bankas, kuris žlugo per ekonomikos krizę. Mūsų patirtis rodo, kad labai dažnai ekonominės problemos atskleidžia sukčiavimą. Kad šie du dalykai nėra nesusiję. Ir „Snoras“ žlugo greičiausiai ne dėl ekonomikos krizės. Tai (banko kracho priežastis – DELFI) turbūt buvo sukčiavimas.
– Ar aptikote konkrečių sukčiavimo požymių „Snore“?
– Yra labai didelės sumos lėšų, kurias mėginame atsekti. Ar tai sukčiavimo rezultatas, o ne verslo sandorių rezultatas, dar turi būti nustatyta. Ne mums spręsti, ar tai sukčiavimas. Sukčiavimo charakteristikos yra, mano nuomone. Nėra jokio logiško paaiškinimo. Bet dar neturėjome galimybės apklausti poną Antonovą ir poną Baranauską. Labai apsidžiaugčiau sužinojęs, kad yra susitarimai, pagal kuriuos šios lėšos bus grąžintos į „Snorą“.
–Mėginote susisiekti su V. Antonovo ir R. Baranausko advokatais?
– Tyrimas pažengęs į priekį. Vyksta ekstradicijos procedūra, bendradarbiaujama su finansinių nusikaltimų tyrimo institucijomis. Tai ir mūsų prievolė, ir kreditorių interesas. Esu tikras, kad suprasite, jog dabar ne laikas visa tai atskleisti per žiniasklaidą.
– Ponas Antonovas ne sykį tvirtino, kad yra nusiteikęs bendradarbiauti, padėti tvarkant problemas čia. Tačiau kol kas bendradarbiavimo nematyti?
– Žodžiai yra pigūs. O aš norėčiau žinoti, kur yra turtas.
– Kiek banko turto jau pavyko rasti?
– Žinome, kur didelė dalis pinigų nukeliavo. Mes nustatėme, kaip jie judėjo, bet tai ne tas pats, kas juos rasti ir atgauti. Mes neapsimetame, kad atgavome dingusias pinigų sumas. Mėginame atsekti 1,063 mlrd. litų, kurie keliavo per Šveicarijos bankų sąskaitas ir atrodo, kad nusėdo sąskaitose, susijusiose su ponu Antonovu ir ponu Baranausku. Gilinamės į 22 paskolų už bendrą 551 mln. Lt sumą išdavimą. Jos parduotos struktūroms Kaimanų ir Britanijos Mergelių salose registruotose struktūrose.
– Tai pinigai-vaiduokliai?
– Anksti sakyti, ar tai visiški „vaiduokliai“. Labai norėtume atgauti tas paskolas. Bet jeigu tai būtų buvusios normalios paskolos, jos būtų išlikusios banko apskaitoje, jos nebūtų buvusios perkeltos į atskiras struktūras. Yra ir kitų lėšų, kurias mėginame atsekti ir kurios turėjo būti banko vardu, tačiau nėra.
– Vertinant pagal jūsų patirtį, ar „Snoras“ panašus į kitus jūsų administruotus bankrotus?
– Taip. Esu turėjęs labai stambių atvejų. Nemanau, kad bendra turto ar kreditorinių reikalavimų vertė reiškia labai daug. Kas yra iš tiesų svarbu – tai, ką sugebėsi padaryti dėl kreditorių konkrečiu atveju. Tai tikrasis matavimo vienetas. Mažas atvejis su mažu kreditorių skaičiumi gali būti ne mažiau svarbus.
– Tikriausiai žinote, kad vakar Seime suformuota „Snoro“ istorijos tyrimo komisija. Esama nuogąstavimų, kad tai neigiamai paveiks bankroto administravimo procesą.
– Neturiu nuomonės, ir iš mano pusės būtų netinkama reikšti nuomonę dėl Parlamento veiksmų. Sakyčiau, kad gali ateiti laikas, kai tam tikros informacijos paviešinimas galėtų būti nederamas ir komerciškai kenksmingas kreditoriams. Tačiau esu tikras, kad jeigu paaiškinsime žmonėms, kaip tai svarbu, rasime būdą su jais dirbti.
– Koks dabartinio „Snoro“ turto ir kreditorinių reikalavimų santykis?
– Labai apytiksliai, dirbau su maždaug 8 mlrd. litų (kreditorinių reikalavimų – DELFI) suma. Iš šios sumos, dabar indėlių draudimo fondo suma sudarytų apie pusę šio skaičiaus – apie 4 mlrd. Lt. Jei pažvelgtume į visą sumą, kuri galimai dingo dėl buvusių pagrindinių akcininkų veiklos – tai būtų mažiausiai 2 mlrd. Lt, tai mums yra iššūkis.
– Taigi yra maždaug 2 mlrd. Lt?
– Mažiausiai. Reikia įvertinti, kokia tikroji paskolų portfelio vertė. (...) Nubrėžti brūkšnį ir pasakyti „dabar viską paversime pinigais“ nėra lengva.
– Kaip juda pasiruošimas išparduoti „Snoro“ dabar turimą turtą?
– Šiuo metu žvelgiame į dviejų turto vienetų, kurių vertė, mūsų nuomone, krenta, pardavimą. Tai „Finasta“ ir bankininkystės platforma bei banko infrastruktūra. Kaip tikriausiai žinote, nėra įprasta pardavinėti turtą iki kreditorių susirinkimo. Taigi žiūrime tik ten, kur, mūsų nuomone, vertė kinta. Kitų pagrindinių banko turto vienetų aukcionų dar neplanuojame. Tam dar per anksti. Turime interesantų sąrašą, kurie parodė norą pirkti („Finastą“ arba dalį banko sistemos – DELFI). Dar anksti atskleisti, kas jie. Tačiau yra rimtas susidomėjimas tiek „Finasta“, tiek bankininkystės platformos elementais. Tikrai neturime nė vieno pasiūlymo pirkti visą banką – dėl turbūt akivaizdžių priežasčių. Galvojome, kad galime sulaukti užsienio banko, norinčio įeiti į Lietuvos rinką.
– Į rinką žengti ruošiasi vienas Rusijos bankas.
– Skaitėme apie tai. Pažiūrėsime, kaip jie eis į tą rinką. Tačiau su mumis susisiekė nemažas skaičius potencialių investuotojų iš Rusijos.
– Kiek tikitės gauti iš „Finastos“ ir banko infrastruktūros pardavimo?
– Dar labai anksti spėlioti, ir nenoriu paveikti dabar vykstančių derybų.
– Kokie dar banko turto elementai kelia potencialių pirkėjų susidomėjimą?
– Yra nemažai susidomėjimo dalimis paskolų portfelio, skolos vertybiniais popieriais. Bet dėl to spręs kreditorių susirinkimas.
– Turbūt žinote, apie banko vardu įsigytus prabangius apartamentus Vilniaus senamiestyje, didžiulę rezidenciją Nicoje, Prancūzijoje. Ar bankų sektoriuje normalu daryti tokias investicijas?
– Ar šis turtas – apartamentai, rezidencija Nicoje, prabangios mašinos – jau yra jūsų kontrolėje?
– Yra treji apartamentai Vilniuje, būrys prabangių automobilių. Jų nemačiau, bet mano personalas matė. Automobiliai valdomi mūsų, tie, kurie buvo nuomojami, buvo sugrąžinti.
– Minėjote, kad ruošiatės parduoti turtą, kurio vertė krenta. Automobilių vertė taip pat krenta.
– Tai išskirtiniai automobiliai. Tokius renka kolekcionieriai. Esu tikras, kad ateityje tai bus puikios investicijos. Tai ne eiliniai automobiliai, kurie gana greitai nuvertėja.
– Premjeras Andrius Kubilius, komentuodamas skandalą dėl Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnaus verslo sandorių „Snore“, minėjo įtariantis, kad banke yra žmonių, bendradarbiaujančių su V. Antonovu ir R. Baranausku. Ar ir jūs turite tokių įtarimų?
– Kai kuri informacija, skelbta žiniasklaidoje, akivaizdžiai iškeliavo iš čia. Buvo ir daugybė informacijos žiniasklaidoje, kuri buvo visiškai neteisinga. Turiu pasakyti, ir nepriimkite to asmeniškai, pirmą kartą dirbu valstybėje, kurioje žiniasklaida visiškai netikrina faktų prieš jų paviešinimą. Deja, dalis tos informacijos gali pakenkti nekaltiems žmonėms. (...) Vieną dieną mačiau, kad mano vardas siejamas su vienu banko klientu. Tai nesąžininga to kliento atžvilgiu, o ir pranešimas buvo neteisingas. O kas dėl informacijos nuotėkių, personalui pabrėžiame, kad turi būti griežtai laikomasi konfidencialumo. Gal nebeturime bankinės veiklos licencijos, tačiau konfidencialumo taisyklės išlieka. Todėl jums nieko nesakysiu apie jokias individualias sąskaitas banke. Ne todėl, kad būtų ką slėpti. Kategoriškai sakau, kad čia nevyksta niekas neteisėto.
– Galbūt pastebėjote mėginimų sabotuoti banko veiklą?
– Jokių, išskyrus tai, kad buvau maitinamas šalta pica (juokiasi).
– Ar jutote spaudimą iš politikų ar kitų suinteresuotų asmenų?
– Ne, tiesiogiai. Noriu pasakyti, kad visiškai ne. Skaitome pranešimus žiniasklaidoje. Kartais atrodo, kad žiniasklaida mėgina demonizuoti ne tą pusę. Man gana aišku, kas atsakingas už „Snoro“ griūtį. Tai tikrai ne aš ir tikrai ne Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
– Galbūt jums teko kalbėtis su buvusiu Lietuvos banko vadovu Reinoldijumi Šarkinu?
– Ne.
– Kaip, jūsų nuomone, dirbo ankstesnė Lietuvos banko vadovybė?
– Nuoširdžiai sakau, kad neįsivaizduoju, kaip jie dirbo. Tik iš jūsų sužinojau jo (R. Šarkino – DELFI) pavardę. Turėjau reikalų su dabartiniu Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku. Jis labai noriai bendradarbiauja. Abu kartais susinerviname. Kartais tiesiog negalime judėti greičiau. Buvo daugybė darbų, kuriuos reikėjo nuveikti tuo pačiu metu. Tvarkantis su indėlių grąžinimu, banko sistema, kad žmonės galėtų atsiskaityti už paskolas, su paskolų portfeliu, su neišleistais vertybiniais popieriais, akcijomis, su žmonių pareiškimais atgauti pinigus. Atlikome tūkstančius sandorių, kad sutvarkyti žmonių sąskaitas. Kai banko veiklą sustabdai vidury dienos, kaip nutiko „Snore“, yra tam tikri padariniai. Ir tie padariniai nėra teigiami. Tačiau tai įvyko. Norėčiau, kad būtų galima spragtelėti pirštais ir viską iškart sutvarkyti. Bet taip nebūna. Taigi ir jis (V. Vasiliauskas - DELFI), ir aš kartais nervinuosi, kad viskas nevyksta greičiau. Tačiau mūsų bendradarbiavimas su Lietuvos banku, Finansų ministerija ir kitomis institucijomis klostosi puikiai.
– Ar iki „Snoro“ bendravote su V. Antonovu? Jis turėjo reikalų su jūsų buvusia darboviete, bendrove „Kroll“.
– Ne. Jis gal ir turėjo reikalų, bet mes jau keletą metų neturime nieko bendro su „Kroll“. Verslas, kuriame mes su S. Freakley esame partneriai, „Zolfo Cooper“, buvo nupirktas iš „Marsh & McLennan“, ankstesnių „Kroll“ savininkų. Mes buvome „Kroll“ korporatyvinių konsultacijų tarnyba. Ne ta „Kroll“ dalis, kuri tebeegzistuoja ir vertino poną Antonovą. Mes su tuo neturėjome nieko bendro. Kai prieš ketverius metus „Marsh & McLennan“ nutarė atsisakyti šio verslo, jį perpirko dabartiniai partneriai.
– Taigi anksčiau su V. Antonovu nebuvote susidūręs?
– Ne. Aš netgi nesu futbolo gerbėjas, taigi net nebuvau apie jį girdėjęs (Didžiojoje Britanijoje V. Antonovas pirmiausiai žinomas kaip buvęs futbolo klubo „Portsmouth“ savininkas – DELFI). Buvau girdėjęs apie „Spyker“ automobilius, bet ne apie poną Antonovą ar banką „Snoras“.
– Ar yra kokia nors tikimybė, kad pretenduosite į „Portsmouth“ futbolo klubo kontrolę?
– Nesu tikras, kas yra „Portsmouth“ – turtas ar finansinė našta. Manau, tai taktiškiausias būdas atsakyti į šį klausimą (juokiasi).
– Kaip ir kitų bankininkų investicijos į krepšinį?
– Skelbta, kad „Snoro“ bankroto sąmata siekia 61 mln. Lt, kai iš pradžių buvo kalbama apie maždaug perpus mažesnį skaičių.
– Suma visiškai nepadidėjo. Pasikeitė jos pateikimas. Iš pradžių ją sudarė tai, ką galėjome nustatyti: nuoma, atlyginimai, sąskaitos už elektrą ir t.t. Vėliau, teisėjo prašymu, pridėti įvairaus dydžio užmokesčiai profesionalams ir t.t. Tačiau suma nepasikeitė. Reikėjo padaryti apytikrius paskaičiavimus, kurie gali būti didesni nei tikrieji administravimo kaštai. Pavyzdžiui, konsultantų skaičių sumažinome daugiau kaip perpus, kadangi pasikeitė užduočių pobūdis.
– Kokia bus jūsų alga?
– Tai bus nustatyta kreditorių susirinkime. Tai kreditorių sprendimas. Tačiau aš tai darau ne dėl algos.
– O dėl ko?
– Juk nesiruošiu pasinaudoti kreditoriais. Atlyginimas už profesionalų paslaugas turi būti sumokėtas – jei nemokėsi atlyginimų profesionalams, negausi profesionalų paslaugų. Tačiau manau, kad banko administratoriaus atlyginimas nebus stebinantis.
– Dalyvavote likviduojant žiniasklaidos magnato R. Maxwello „Mirror Group“ pensijų fondą, kai daugybė pensininkų neteko jiems pažadėtų pensijų, nes fondų savininkai neteisėtu būdu naudojo fondo pinigus savo imperijai gelbėti.
– Taip, tai buvo seniai. Dirbau su pensijų fondais.
– Ar ta istorija kuo nors primena „Snorą“?
– Visuose stambiuose atvejuose gali rasti bendrų vardiklių tarp labai galingų individų, kurie buvo pripratę dominuoti savo organizacijose. Susiduri su labai sumaniais vyrais, kurie rado būdų optimizuoti turtą savo pačių naudai. Randi sandorių, kur reikia matyti ne pavienius sandorius, o bendrą vaizdą, kad suprastum to poveikį. Vienas poetas sakė: vieni plėšia su peiliu ir durklu, kiti – su parkeriu. Tai tokie žmonės, kurie neskiria kompanijos turto nuo nuosavo. Taigi yra bendrų bruožų tokiuose atvejuose.
– Kiek didelis darbas jums teko su „Snoru“? Ar tai papuola į dešimtuką stambiausių atvejų jūsų karjeroje?
– Taip. Tokie atvejai paprastai užima bent keletą metų. Jie svarbūs dėl daugybės priežasčių. Tačiau svarbiausias faktorius – skaičius žmonių, kuriuos tai paveikia, o neturėjo paveikti. R. Maxwello atveju tai buvo pensininkai, čia – eiliniai indėlininkai. Žmonės, kurie nesiėmė sąmoningos komercinės rizikos. Kreditoriai ne savo noru. Kai susiduri su dideliu skaičiumi tokių kreditorių, pasiekiamas kitas administruojamos procedūros svarbos lygis.
– Grįžtant prie I. Degutienės sūnaus verslo, bendrovės „Novotersa“ istorijos, kokia jūsų versija?
– Kaip jau sakiau, nenoriu diskutuoti apie jokias konkrečias sąskaitas „Snore“. Tačiau galiu užtikrinti, kad nieko neteisėto bankroto procedūroje nebuvo padaryta. Ir nebus padaryta ateityje. Nelaikau savęs žmogumi, kuris pasiduoda spaudimui.
