- Kiek pinigų netekote Lietuvos valdžiai nacionalizavus banką „Snoras“?
- „Snore“ pradingo daug mano asmeninių lėšų – iki 40 milijonų eurų. Dar 15 milijonų praradau „Latvijas Krajbanka“ Latvijoje. Dar turiu „draugelį” Rusijoje, Sergejų Mendelejevą. Jis buvęs „Investbank“ valdybos pirmininkas, kuris su suklastotais dokumentais per šį banką pavogė iš manęs nemenką sumą. Praeityje jis buvo geriausias mano draugas, dabar „Sberkredbank“ ir ledo ritulio klubo „Spartak“ savininkas.
- Kiek iš viso turto jūs netekote?
- Įvairiais vertinimais „Convers Group“ buvo vertinama iki dviejų milijardų dolerių. Reikia suprasti, kad visi bankai ir kitas sporto bei žiniasklaidos turtas priklausė man tiesiogiai, tai yra, tai buvo mano pinigai, gulintys ne kaip indėlis, o kaip kapitalas. Visa tai prarasta. Doleriais tai pusantro milijardo. Vis dėlto, žinau ne vieną, kuris prarado dar didesnes sumas.
- Grįžkime prie istorijos, atvedusios jus čia. Lietuvos valdžia, nacionalizuodama banką „Snoras“ pareiškė, kad jo finansuose aptikta „skylė“ – aktyvų trūkumas viršija milijardo litų sumą. Kas tai per pinigai ir kur jie, anot jūsų, dėjosi?
- Lietuvos spaudoje mačiau skirtingus skaičius. Pati didžiausia – apie penki milijardai dolerių – viršijo visą banko turtą. Nors ne, viename Lietuvos laikraštyje perskaičiau, kad mes iš banko pavogėme aštuonis milijardus. Be to, turiu tris Europos arešto orderius, kuriuose visi skaičiai skiriasi.
Kol kas aš nemačiau nei vieno įrodymo, kad iš banko buvo kažkas pavogta ar kažkur nurašyta. Man sunku komentuoti, kiek turto ten dingo. Lietuvos respublikoje yra nacionalizavimo įstatymas, aiškiai reglamentuojantis šį procesą. Pagal šį įstatymą gaunasi, kad tai kas įvyko – ne nuosavybės užgrobimas, o abipusis sprendimas, priimtas akcininkų, nebepajėgiančių daugiau jo valdyti dėl vienokios ar kitokios situacijos, susiklosčiusios su banko likvidumu ir/ar kapitalu.
- Lietuvos centrinio banko vadovas Vitas Vasiliauskas sakė, kad „Snore“ pinigai keliavo ratu ir įstatinis kapitalas buvo didinamas pačių indėlininkų sąskaita. Ar tai tiesa?
- Pradėkime nuo to, kad ponas Vasiliauskas, maždaug mano amžiaus žmogus, Lietuvos banko vadovu buvo paskirtas 2011 metų balandžio 16 dieną...
- Kuo čia dėta jo paskyrimo data?
- Aiškinu. Iki jo paskyrimo pas centrinio banko vadovą galėjau patekti pasiskambinęs, jeigu žmogus neišvykęs į komandiruotę ar nėra vyriausybės posėdyje. Pas poną Vasiliauską aš patekau tik liepos 19 dieną, nors „Snoras“ buvo didžiausia privati banko grupė regione. Tada, 19 dieną, pavyko susitikti su visa centrinio banko valdyba, tačiau pakankamai keistoje atmosferoje.
- Ką reiškia „keistoje“?
- Susitikimas labiau priminė agresyvų monologą, nei dialogą.
Mes ilgai diskutavome, kodėl bankas toks, o ne kitoks. Pokalbyje taipogi buvo užsiminta, kad būtina didinti banko kapitalą ir neaišku, kam mums „Snoro Media“, kuriai priklauso 34 procentai didžiausio lietuviško laikraščio „Lietuvos rytas“ akcijų. Tai buvo ne profesionalų pokalbis, o mūsų mėginimas atlaikyti puolimą.
Mano reakcija buvo labai paprasta. Nuo 2008 metų, kai kilo krizė visoje Europoje, bankas tapo sąlyginiu verslu. Ir jeigu norite jį atimti, darykite tai civilizuotai. Mes viskas jums parodysime bei papasakosime, ir aš eisiu žaisti futbolą ar važinėtis mašina.
Įdomu tai, kad spalio pradžioje įvyko susitikimas, kuriame mums su Raimondu Baranausku (buvęs „Snoro“ valdybos pirmininkas, - red.) pratęsė leidimą valdyti banką.
- Papasakokite chronologijos tvarka – kaip vyko „Snoro“ nacionalizacija ir kur tą akimirką buvote jūs?
- Aš buvau Kijeve, įforminau dviejų bankų Pietų Europoje pirkimo sandorį. Beje, mes jų taip ir neįsigijome. Išvakarėse prieš tai, kas nutiko, Lietuvos prokuratūroje ir superdemokratiškoje Lietuvos vyriausybėje įvyko slaptas pasitarimas. Mūsų areštas turėjo atrodyti štai kaip. Penktadienį po pasitarimo Lietuvos banke, kur mums įregistravo naują 55 milijonų eurų kapitalą, mes su Baranausku turėjome pažymėti tai. Vėliau mano partneris tradiciškai palydėjo mane į oro uostą. Pagal planą mane turėjo „perimti“ pakilimo take verslo klasės lėktuve, sulaikius ekipažą. Turi teisę sulaikyti 48 valandoms, atimti telefonus.
Paskui mus turėjo nugabenti į kažkokią vietą už 60 kilometrų nuo Vilniaus, kur yra pats baisiausias kalėjimas, kokį tik galima rasti buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – Ukmergėje.
- Kokiu tikslu?
- Kad iki pirmadienio mes būtume ne itin geros moralinės bei techninės būklės ir viską pasirašytume.
- Vadinasi, planas nepavyko. Kas įvyko iš tikrųjų?
- Gerai informuota žiniasklaidos grupė „Lietuvos rytas“, priklausanti mums, savais kanalais sužinojo apie valdžios sumanymą. Trečiadienį, lapkričio 16 dieną, laikraštis pirmame puslapyje išspausdino medžiagą, kurioje buvo detaliai aprašytas šis planas. Beje, „Lietuvos rytą“ labai norėjo nusipirkti konservatoriai, nes turint omenyje jo 220 tūkstančių tiražą esant trims milijonams gyventojų, šio laikraščio įtaka visuomenės nuomonei – milžiniška.
- Egzistuoja versija, kad bankas sąmoningai buvo ruošiamas bankrotui, o turto užtikrinimas buvo vykdomas nebaigtų statyti nekilnojamo turto objektų Maskvoje sąskaita.
- Ne, mums nuolat buvo daromas spaudimas dėl rusiškų kompanijų finansavimo, buvo atitinkami nurodymai, draudžiantys mums tai daryti. Bendra rizika Rusijoje neviršijo 10-13 procentų paskolų portfelio.
- „Snoro“ bankrotas primena „Parex“ žlugimą, tačiau Latvijos bankas „krito“ krizės dienomis ir jo savininkai kalėjime nesėdi. Jūsų situacija kitokia. Kodėl?
- Mane tai labiausiai ir stebina! Pažįstu „Parex banka“ savininkus, jie visiškai nekalti dėl to, kas įvyko. Tokia buvo rinkoje susiklosčiusi situacija. Latvijos vyriausybė tokiu atveju elgėsi civilizuotai ir korektiškai. Taip, žmonės neteko verslo, bet taip susiklostė. Bankas buvo padalintas, išgelbėtas ir belieka ginčytis – tai buvo padaryta profesionaliai ar ne?
Mūsų atveju mus sunaikino. Be to, kaip drambliai porceliano parduotuvėje sutrypė visą likusią grupę. O dabar dar nori pasodinti.
- O sodinti kam, jeigu nieko nebeliko?
- Siekiant viską užmaskuoti. Grupė turėjo vertę ir tai lengva įrodyti. Struktūra „Zolfo Cooper“ (konsultacinė kompanija – laikinas administratorius „Snore“ po jo nacionalizavimo, - red.) – iš niekur atsiradusi kompanija, už savo darbą jau gavusi šimtą milijonų dolerių. Aš gerai žinau šį pasaulį, ką besakytų „Cooper“ ir jos bendrininkai. Jeigu jums į duris pasibels administratorius, tai jau pabaiga. Administratorių domina tik viena – kaip jus nublokšti kuo toliau ir ką iš to galima gauti sau.
- Kuo šioje istorijoje jaučiatės – nesėkmingu finansininku, krizės auka, politinių intrigų nevykėliu, trumparegiu emigrantu, investavusiu ne toje šalyje?
- „Lochu“. Ši santrumpa atsirado naujosios ekonominės politikos laikais ir šifruojama kaip „chuliganų apvogta asmenybė“ (rus. ličnost obvorovanaja chuliganami – loch, - red.). Suprantu, kodėl jie nori mus pasodinti – žino, kad mes su Baranausku kovosime ir toliau. Bet kova su manimi kainuoja jau gerokai daugiau už galimybę iš manęs kažką gauti.
- Įvardykite skaičius. Neseniai „Snoro“ administratoriaus prašymu Anglijos teismas nurodė areštuoti jūsų turtą už 492 milijonų eurų sumą.
- Jie meluoja. Kompanija „Zolfo Cooper“ padavė ieškinį pusei milijardo, jokio turto nėra. Jų grubūs veiksmai sunaikino tą pusės milijardo ir daugiau vertę. Dabar tai nieko nekainuoja arba turi neigiamą vertę. Dėl jų grubių veiksmų mes netekome „Konversbank“, „Banco Transatlantico“ Panamoje ir Dominikoje, „Baikalinvestbank“ ir banko „Jenisej“ Rusijoje, „Investbank“ kontrolės ir taip toliau. Buvome priversti parduoti nedidelį banką Panamoje už tris kapeikas, kad ten būtų išvengta įsikišimo.
- „Už tris kapeikas“ – čia už kiek?
- Už sidabrinį dolerį. Aš netgi turiu sutartį. Ten juk gyvi žmonės dirba. Man to banko valdyti nelemta, o jie būtų turėję galvos skausmą.
Kodėl jaučiuosi kvailiu? Turėjau galvoti – juk aš rusas!
- O ką tai reiškia?
- Lietuvai aš – tos pačios „Kremliaus rankos“ įsikūnijimas, kurios iki šiol niekas nematė, tačiau su kuria visi ir toliau aktyviai kovoja. Žinoma, kai jūsų šalyje Rusijos pilietis valdo daug pinigų turinčią didžiausią finansų ir pramonės grupę, tai, matyt, pavojinga.
Primename, kad praėjusių metų lapkričio 16 d. buvo priimtas sprendimas nacionalizuoti „Snorą”, o vėliau – gruodžio 7 d. - jam buvo iškelta bankroto byla.
Skaičiuojama, kad „Snoro“ banko grynoji turto vertė pernai lapkričio viduryje buvo 2,756 mlrd. litų mažesnė už jo įsipareigojimus, todėl bankas buvo paskelbtas nemokiu. Jo grynasis turtas lapkričio 16 dieną buvo 4,416 mlrd. litų, tuo tarpu įsipareigojimai siekė 7,172 mlrd. litų.
Buvusiems „Snoro“ akcininkams R. Baranauskui ir V.Antonovui yra pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės banko turto pasisavinimo. Lietuvos prokurorai yra pateikę Europos arešto orderį dėl jų suėmimo.
