Noras lengvai ir greitai praturtėti senas kaip pasaulis. Vos atradus Ameriką, milžiniškos investicijos plaukė į mainus su Naujuoju Pasauliu, ypač Pietų Ameriką, kur europiečiai tikėjosi atrasti auksinę Eldorado šalį. 1711 m. Ispanijos karalius Karolis V aiškiai paskelbė, kad ketina į Pietų Ameriką siųsti vieną laivų flotilę per metus.
Čia sukruto nauja Didžiosios Britanijos bendrovė „South Sea Company“ – ji paskelbė, kad Čilės ir Peru uostų monopoliją savo rankose laikantis Karolis V leidęs pirmaisiais metais vykdyti prekybą dar dviem laivams. Žinoma, priklausančiais bendrovei „South Sea Company“.
Tiesa, iki 1717-ųjų Ispanijos laivas taip ir nebuvo pastatytas, o vėliau sandoris nebuvo baigtas dėl nutrūkusių santykių su Ispanijos Karalyste. Tačiau šių naujienų niekas nepastebėjo, visi tikėjo kalbomis, kad „South Sea Company“ suteikta teisė laisvai naudotis visais keturiais Čilės ir Peru teritorijoje esančiais Ispanijos uostais.
„South Sea Company“ užplūdo investicijų cunamis: nuo garbingų džentelmenų iki kiekvieno pirklio, turinčio bent keletą svarų investicijai, ir net Britanijos iždo, kuris į bendrovę investavo 31 mln. svarų sterlingų. Žmonės buvo kviečiami investuoti į daugybę pelningų sričių, pavyzdžiui, gėlojo vandens tiekimą miesteliui, aliejaus, plieno gamybą, vaikų aprūpinimo fondą (šios sritys tuo metu turėjo atrodyti groteskiškai moderniai), tačiau kvietimų sąraše tarp investicijų, kurios galėtų suvilioti ir šiandien, juokingiausiai atrodo kvietimas „investuoti į didžiulės naudos gavimą, bet niekas nežino kokios“.
1720-aisiais burbulas pagaliau sprogo ir daugybę žmonių įstūmė į visišką skurdą, o aktyviausius investuotojus – į paniką. „South Sea Company“ vadovai pabėgo, tačiau tuo metu bėgti jiems reikėjo nebent nuo linčo teismo – jokių legalių įstatymų, kuriais remiantis būtų galima juos nubausti, dar nebuvo. Juk ir patys investuotojai tiesiog praleido pro ausis reikiamą informaciją ir nespėjo laiku parduoti, taip sudarydami galimybes vienam didžiausių burbulų investicijų istorijoje.
Sunku nepaklysti
Žinoma, prieinamos informacijos kiekis XVIII a. ir šiandien labai skiriasi, tačiau tai savaime neišsprendžia problemos: šiandien investuotojo ausis ir akis atakuoja šimtai signalų kasdien, nurodančių, kur ir kaip pelninga investuoti, o iš pažiūros pelningos investicijos paskandina milijonus. Pavyzdžiui, legendinės airių grupės U2 lyderis Bono savo kapitalą investavo į šiuolaikines technologijas: per bendrovės „Elevation Funds“ brokerius rokerio pinigai nukeliavo į išmaniųjų telefonų gamintojų „Palm“ rankas.
Tiesa, „Palm“ gaminami telefonai galėjo viską, išskyrus pasiekti pakankamus pardavimo rodiklius... „Elevation Funds“ įsigytas ketvirtis „Palm“ akcijų per pusmetį atpigo nuo 18 iki 4 JAV dolerių už akciją. Taigi „Elevation Funds“ virto prasčiausia investicijų bendrove, o Bono pakilo į „The Wall Street Journal“ sudaromo blogiausių investuotojų sąrašo viršų.
Tačiau Bono – ne vienintelis paklydėlis investuotojams skirtos informacijos džiunglėse. 1998-aisiais JAV startavo „Pixelon“, kuri turėjo aukštos kokybės filmus ir vaizdo medžiagą perkelti į kompiuterio ekraną. Savo pradžią „Pixelon“ paminėjo didžiuliu atidarymo vakarėliu Las Vegase su garsiausių pasaulyje roko ir popmuzikos žvaigždžių pasirodymais. Įmonės pranešimai spaudai skelbė, kad kino bendrovė „Paramount Pictures“ panaudojo jų technologijas savo naujausio filmo reklamai internete. Naujoviška, auganti, perspektyvi bendrovė... Panašu į patrauklią investiciją?
2000-aisiais „Pixelon“ triukšmingai bankrutavo, paaiškėjus, kad jos įkūrėjas Michaelas Fenne’as iš tiesų yra vardu Davidas Kimas ir kad jis jau ne pirmus metus slapstosi nuo įstatymo. Bendrovės paliktų skolų spektras: nuo milijoninių skolų už pasirašytų sutarčių nepaisymą iki nesumokėjimo už raštinės biuro reikmenis.
Vos prieš kelerius metus „Pixelon“ taip liaupsinusi žiniasklaida dabar garsiai šaukė apie apgavystę, ir ne vienas, investavęs į daug žadančią įmonę, liko tuščiomis kišenėmis. O jei prie žiniasklaidos naivumo dar pridėtume vieną kitą žurnalų puslapiuose sąmojingai plaukiojančią antį investuotojams, paaiškėtų, kad nėra kuo tikėti ir neverta nieko skaityti...
Investicijų Indianos Džounsai
Tačiau vis dėlto skaitome, kad žiniasklaidos aktyvumo ir prekybos rinkoje intensyvumo kreivės koreliuoja. Bene ryškiausias to pavyzdys – laikotarpis JAV po Didžiosios depresijos, kai S&P 500 indekso kintamumas gerokai padidėjo tik 9-ajame dešimtmetyje, augant informacijos prieinamumui.
Negana to, Berklio universiteto (Kalifornija) mokslininkai, atlikdami tyrimą, pastebėjo, kad tarp investuotojų labai paplitęs avių bandos principas: jei vienas investuotojas įsigyja akcijų, tos pačios bendrovės ar bent jau tos pačios srities investicijų prireikia visiems. Tačiau praktika rodo, kad kur kas didesnę grąžą teikia ne aklas informacijos rijimas, o akylas stebėjimas ir atrinkimas. Tai rodo vieno sėkmingiausių visų laikų investuotojų Johno Neffo patirtis.
J. Neffas pašiepiamas ne tik dėl to, kad jis – užkietėjęs knygų mėgėjas, bet ir už akylą rausimąsi po įmonių, į kurias planuoja investuoti, skalbinius. Pomėgis nepasitikėti vien tik visiems prieinama informacija ir faktus tikrinti pačiam atsiperka: daugelis J. Neffo investicijų generuoja nemenką pelną maždaug per trejus metus.
Pavyzdžiui, 1984 m. jis įsigijo bendrovės „Ford“ akcijų už 14 JAV dolerių už akciją, tačiau po trejų metų pardavė jas po 50 JAV dolerių už vienetą. J. Neffo taktikos esmė – ne tik nupirkti pigias gana nepopuliarių bendrovių akcijas, bet ir parduoti jas, paties žodžiais tariant, „vos tik kyla noras jomis pasigirti“.
Kad vertėtų investuoti ne į tai, apie ką visi kalba, rodo ir kito žymaus investuotojo Michaelio Moritzo istorija. Jaunas „The Times“ žurnalistas ir kelių knygų autorius investavo į tuo metu mažai kam žinomą „Yahoo!“. Investicija atsipirko, taigi 1999-aisiais jis sugebėjo įkalbėti į jaunas įmones investuojančius „Kleiner Perkins Caufield&Byers“ drauge investuoti 25 mln. JAV dolerių į niekam nežinomą paieškos sistemą „Google“.
Po penkerių metų šios investicijos vertė išaugo daugiau nei 160 kartų. M. Moritzas ir čia nesustojo – kita jo investicija buvo mokėjimo sistema „PayPal“, kurią „eBay“ 2002-aisiais įsigijo už 1,5 mlrd. JAV dolerių. Pernai M. Moritzo investicijų bendrovė „Sequoia“ investavo į iš anksto apmokėtų debeto kortelių gamintojus „Green Dot“. Per tris akcijų prekybos rinkoje mėnesius šios įmonės akcijų kaina pakilo 14 JAV dolerių už vienetą. Dar viena sėkminga profesionaliu profesionalu vadinamo M. Moritzo investicija?
Nepakliūti į pinkles
CFA instituto, pasaulinės investavimo profesionalų asociacijos, Mokymų padalinio tarybos narys Michaelas Smidtas tvirtina, kad vertinant bet kokią informaciją negalima pamiršti, jog naujienų verslas irgi yra verslas. Net pats brangiausias leidinys gyvena iš reklamos ir turi akcininkams atsakyti už finansinius rezultatus.
Kitas būdas įsitikinti informacijos patikimumu – tikrinti jos autorius. Ypač jei straipsnyje pateikiama ne konkreti statistika, o nuomonės, apibendrinimai ar prognozės. Investuotojas, kuris ketina priimti sprendimus remdamasis šia informacija, visada turėtų pasidomėti jos autoriaus biografija ir ankstesnėmis publikacijomis.
Žmogiškasis veiksnys veikia ir per interviu, todėl negalima pamiršti, kad interviu pareikšta nuomonė visada yra pašnekovo nuomonė. O pašnekovai dažnai turi savų interesų... Tiesa, M. Smidtas pastebi, kad realiu laiku gaunami interviu gali būti palankūs aktyviai prekiaujantiesiems vertybiniais popieriais, tačiau ir čia vertėtų elgtis atsargiai: remiantis tuo pačiu Berklio universiteto mokslininkų atliktu tyrimu, kuriame buvo stebimos Taivanio fondų biržos operacijos, vien komisiniai mokesčiai ir ne laiku atliktos operacijos iš privačių investuotojų ištraukė 32 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, statistiniuose duomenyse asmeninių interesų mažiau, o investuotojo sveikas protas pirmiausia turėtų praversti jo paties interesams. Gal tik juo ir vadovautis?
Pasak garsaus investuotojo Jimo Rogerso, „niekas neturi tokios reikšmės kaip žinojimas, kas realiai vyksta pasaulyje“. Būtent gebėjimas rinkti, sisteminti ir teisingai vertinti informaciją leido jam įsigyti 24 Portugalijos bendrovių akcijas po to, kai šioje šalyje žlugo komunistinis režimas. Beje, 2007-aisiais J. Rogersas pardavė namą Niujorke ir su šeima išvyko gyventi į Singapūrą. J. Rogerso dukterys mokosi kinų kalbos, o jis pats teigia, kad būtent Azijoje atsiveria šiuo metu tinkamiausios investavimo galimybės.
Vietoj išvadų
Vienas šio straipsnio herojų, M. Moritzas, duodamas interviu Harvardo verslo mokyklos laikraščiui, teigė, kad iš pirmo žvilgsnio investuoti atrodo labai paprasta, tačiau iš tiesų tai didelis ir sunkus darbas, kuriam reikia labai daug įgūdžių.
Sėkmingos investicijos – loterija ir kartu didelis menas. Iš pažiūros populiarios investicijos į technologijas gali paskandinti milijonus, o visai neimpozantiška įmonė per kelerius metus investuotojo pinigus gali padidinti keliasdešimt kartų.
Žvelgiant į investicijų sėkmes ir nesėkmes, vienintelė aiški tendencija: informaciją reikia sugebėti ne tik išgauti, ir visai nesvarbu, ar apie perspektyvias sritis rašo laikraščiai, ar informacija gaunama iš pirmų lūpų. Galbūt net svarbiau sugebėti ją apdoroti: atmesti sąmoningai paleistas antis, tiesas, kuriomis visi lengvai ir be reikalo patikėjo, ir sugebėti numatyti, kas iš viso to išeis rytoj.
