„Pastebima, kad šiuolaikiniam jaunimui vis sunkiau atsakyti į klausimą, ką nori veikti gyvenime ir kokį darbą dirbti. Tai yra nebūdinga jų tėvų kartai, nes jie profesinį tapatumą pasiekdavo gerokai lengviau, o šiuolaikinis jaunimas patiria labai daug sunkumų. Sociologai jau kalba apie ketvirčio amžiaus krizę, kuri susijusi su negalėjimu apsispręsti dėl profesijos“, – DELFI sakė Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Milda Pivoriūtė.
Anot jos, tėvų karta laikėsi stiprių visuomenės normų, tuo metu dabartiniai jauni žmonės turi kur kas daugiau laisvų ir galimybių.
„Iš vieno pusės, tai gerai, nes žmogus gali labiau save realizuoti, išbandyti įvairiausias veiklas, suprasti, kas labiausiai patinka, nes socialinė struktūra taip neberiboja ir nuo tam tikrų karjeros kelių nukrypęs žmogus nebesulaukia visuomenės spaudimo ir formalių ar neformalių sankcijų. Tačiau iš kitos pusės, tampa sunkiau pasirinkti, jeigu galimybių ir alternatyvų yra daug, nyksta tradiciniai orientyrai, leidę pasitikrinti, ar einama geru keliu“, – kalbėjo sociologė.
Pasak mokslininkės, tėvų karta nuolatinio darbo imdavosi iškart baigę mokslus – apie 25-uosius metus, dabartinė karta – apie 30-uosius metus. Tai lemia du dalykai: lankstesnė darbo rinka ir ilgesnės studijos.
„Šiandieninis jaunimas švietimo sistemoje išlieka kur kas ilgiau nei jų tėvų karta. Pasikeitė ekonomikos reikalavimai, todėl jaunuoliai dėl geresnių darbo pozicijų gali kovoti tik tada, kai turi geresnį išsilavinimą, vadinasi, praleidžia daugiau laiko švietimo sistemoje. Natūralu, kad ilgiau laiko praleidžiant švietimo sistemoje žmogus vėliau įsilieja į darbo rinką“, – sakė sociologijos doktorantė.
Pasak M. Pivoriūtės, Vakaruose šios tendencijos buvo pastebėtos 20 a. antroje pusėje, o Lietuvoje – tik prieš gerą dešimtmetį.
Gali pakeisti iki dešimties darboviečių
Taip pat, anot jos, ši karta nuo savo tėvų skiriasi požiūriu į darbo vietą.
„Jeigu žmogus anksčiau pakeisdavo kelias darbovietes, darbo pobūdis vis tiek būdavo panašus, tai šiandieninis jaunuolis prieš įsiliedamas į pastovų darbą bus pakeitęs iki dešimties darboviečių ir bus išbandęs skirtingas veiklos sritis. Žinoma, didelis pliusas yra tai, kad jaunuoliai gali labiau save realizuoti ir gerokai lanksčiau kurti savo karjeros kelią. Bet, kita vertus, tyrimai tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje rodo, kad jaunuoliai ilgiau išlieka finansiškai priklausomi nuo tėvų“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, kai Vakaruose jaunuolių klausiama, kada jie tikisi tapti finansiškai nepriklausomi, kasmet šis laikas vis ilgėja. Šiemet tai yra 25-eri, o dar pernai šis amžius buvo 24 m.
Dėl neužtikrintos finansinės situacijos vėliau kuriamos ir šeimos, gimdomi vaikai.
„Jaunuoliai daug darbo sričių keičia ne tik dėl to, kad jų netenkina darbas, bet ir dėl to, kad jis nori išbandyti save ir ieško iššūkių. Blogoji to pusė yra karjeros plyšiai gyvenimo aprašyme. Kai būsimasis darbdavys mato, kad žmogus per trejus metus pakeitė penkias darbovietes, jam tai gali kelti nepasitikėjimą, kodėl žmogus toks nepastovus ir ar verta juo pasitikėti, – sakė sociologijos doktorantė.
„Šiuolaikiniam jaunuoliai neprisiriša prie pastovaus darbo ir nejaučia vidinės atsakomybės vienoje darbovietėje, jeigu ji neišpildo 100 proc. jo lūkesčių ir lengva ranka gali mestą darbą. Tuo metu jo tėvų kartoje buvo stipresnės visuomenės normos, manyta, kad jeigu dažnai keiti darbus, su tavimi yra kažkas negerai ir negerbi visuomenės, nes sutuoktinis, tėvas, motina buvo labiausiai gerbiami ir atsakomybės reikalaujantys vaidmenys. Jeigu jų neišpildai, su tavimi kažkas negerai. O šiandien nyksta tradicinės normos, jaunuoliai nebejaučia spaudimo“, – aiškino sociologijos doktorantė.
Kartu, anot jos, šiuolaikinis jaunimas susiduria ir su nepamatuotais darbdavio reikalavimais, kai iš jaunuolio reikalaujama išsilavinimo ir darbo patirties.
„Šiuo atveju aš sakyčiau, kad darbdaviui būtų svarbu žiūrėti ne tik į tai, kokią formalią patirtį turi jaunas žmogus, bet ir kokia jo neformali patirtis laisvalaikiu, nes šiandien labai daug veiklų jaunuoliai daro savanoriškai“, – sakė M. Pivoriūtė.
Pasiteiravus, kas ateityje laukia dabar ilgai nedirbančių jaunuolių, pašnekovė sakė, kad grėsmę kelia ne tik demografinė situacija, bet ir pačių bedarbių savimonė.
„Seniai žinoma demografinė problema visuomenės senėjimas, kai daugėja pensinio amžiaus žmonių. Ir jeigu yra daug jaunų darbingo amžiaus žmonių, kurie nedirba, kyla klausimas, o kas išlaikys tuos pensinio amžiaus žmones, kaip bus su sveikatos apsauga. Kita grėsmė kyla pačių jaunuolių savimonei, jeigu žmogus jaučia, kad priklauso grupei, kurioje yra didelis nedarbas, dėl to nukenčia pasitikėjimas savo jėgomis ir tikėjimas savo gyvenimo ateitimi“, – sakė ji.
Jos teigimu, šiandieninis jaunuolis nedarbą kompensuoja kitose srityse užsiimdamas visuomenine veikla, už kurią negauna pinigų, pavyzdžiui, savanoriauja svetur. Taip pat Vakaruose žmonės paprasčiau žiūri į studijas.
„Žmonės keliauja, studijuoja, praktikuoja įvairius modelius, o visuomenė tai toleruoja. Tuo metu posovietinėse šalyse įsitraukimas ir išėjimas iš švietimo sistemos yra labai standartizuotas. Visuomenė pageidauja, kad jaunuolis baigtų mokyklą, įstotų į universitetą ir po jo iškart susirastų darbą. Tie, kurie po mokyklos niekur nestoja ir išvažiuoja, pavyzdžiui, savanoriauti, patiria visuomenės spaudimą, kad iš to nieko gero nebus, gal geriau eiti standartiniu keliu. Bet gal geriau, kad jaunuolis po mokyklos padarytų metų pertrauką ir per tą laiką išsiaiškintų, ką nori veikti ir savo potencialą išnaudotų prasmingoms studijoms nei ketverius metus trintų universiteto suolą ir būtų nepatenkintas savo specialybe“, – svarstė pašnekovė.
Pažanga leidžia daliai gyventi nedirbant
„Problema yra sunki, matyt, jau reikia sakyti, kad neįveikiama. Europos Sąjunga šių metų prioritetu yra paskelbusi jaunimo nedarbo mažinimą, bet visos priemonės, reikia pripažinti, yra menkai efektyvios, jeigu ekonominė sistema neįtraukia visų darbuotojų“, – pripažino ekonomistas ir sociologas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.
Jo nuomone, problema aštriausia ten, kur bendras nedarbo lygis yra aukštas, o jaunuoliams darbą susirasti dar sunkiau dėl patirties stokos.
Kita vertus, jo nuomone, darbas apskritai yra pernelyg sureikšminimas.
„Reikia pripažinti, kad tų darbo vietų nėra, o technologinė pažanga leidžia didelei daliai žmonių neprastai gyventi nedirbant, lyginant su tuo, kaip žmonės gyveno prieš 50 metų sunkiai dirbdami. Taip yra todėl, kad darbo našumas yra didelis, o nedidelė dirbančiųjų dalis sukuria tiek, kad kiti gali nedirbti. Tačiau svarbu, kad tie žmonės turėtų kažkokią prasmingą veiklą, nebūtinai darbą, bet hobius, dalyvautų savanoriškoje veikloje“, – kalbėjo R. Lazutka.
Jis pabrėžia, kad bedarbiams būtina užsiimti bet kokia kita mėgstama veikla, nes praradus ryšį su visuomene gresia rimtos problemos.
„Pagrindinis socialinės atskirties rodiklis yra ilgalaikis nedarbas, bet svarbiausia, kad didelė dalis tų žmonių neturi kitų veiklų. Galima įsivaizduoti, kad darbo neturintis jaunuolis gyvena su vidutinio amžiaus karjerą padariusiais tėvais, kurie yra apsirūpinę, jiems tikrai nėra sunku padėti vaikui. Tačiau problema, kad tie vaikai turėtų prasmingas veiklas, kad dėl gyvenimo prasmės neturėjimo nelinktų į narkomaniją, depresiją“, – dėstė ekonomistas.
Anot jo, dėl technologinės pažangos didėja darbo našumas ir ekonominei sistemai naudingiau, kad būtų užimta mažiau žmonių, tačiau labai produktyviai nei įtraukti ne tokius produktyvius.
Negalima bedarbių vadinti nevykėliais
„Norėčiau atšaldyti visuomenės nuomonę, kad visi privalo dirbti. Tai galima būtų pripažinti, bet visuomenėje vyksta tam tikri dalykai, kurių niekas negali sutvarkyti. Jeigu visuomenėje yra mažai darbo vietų ir mes negalime tam daryti įtakos, nereikėtų nuolat plaktis ir smerkti žmonių, kurie neturi darbo. Nes jeigu Jonas turės darbą, tada Petras neturės“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, Pasaulio banko tyrimai rodo, kad nedarbo mažinimo priemonės, pavyzdžiui, mokymas, konsultavimas, mokymasis rašyti CV, valstybės subsidijuojamos darbo vietos, yra labai mažai veiksmingos.
„Nes darbdaviai, jeigu jiems reikia penkių darbuotojų, tuos penkis tik ir įdarbina. Vakaruose suprantama, kad nedarbas yra struktūrinė visuomenės problema, kad visuomenė yra taip organizuota ir kad reikėtų su tuo susitaikyti. O Lietuvoje yra didelis spaudimas neturintiems darbo, laikoma, kad jie kalti“, – tvirtino R. Lazutka.
Jis pabrėžė, kad kuriant nepakančią atmosferą žmonėms galima prišaukti didesnių bėdų.
„Jeigu mes nuolat kartojame, kad nedirbantys žmonės yra nevykėliai, o dažnai pasakoma dar blogiau, tada mes ir sukuriame nepakančią atmosferą. Tokiu atveju su nedarbu eina kitos problemos – depresijos ar savižudybės, narkomanija, alkoholizmas, šeimų nepatvarumas. O jeigu į tai žiūrima racionaliai ir pripažįstama, kad tai yra kitas gyvenimo būdas ir nėra spaudimo tiems žmonėms, tada jie gali matyti prasmę savo užsiėmimuose“, – sakė ekonomistas.
Anot pašnekovo, yra nuomonių, kad visuomenė turėtų dalintis darbu. Pavyzdžiu jis pateikė Prancūziją, kuri jau senokai nusprendė darbo savaitę sutrumpinti iki 35 val.
„Tai yra sena idėja, kuria remiasi Prancūzija. Sakoma, kodėl vieni persidirba, o kiti neturi darbo. Jeigu rinka nesutvarko ir dalį žmonių perkrauna darbu, o kitus išstumia. Taigi valstybė kaip įsikiša perskirstydama pajamas, galėtų įsikišti perskirstydama darbą“, – sakė R. Lazutka.
Vis tiek gyvename geriau nei anksčiau
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad gamyba tapo kur kas našesnė dėl technologinės pažangos, todėl mažiau reikia darbo rankų.
„Primenu, kad žemės ūkyje dirbdavo daugybė žmonių, o dabar, pavyzdžiui, Vakarų šalyse dirba 3 proc. Tai reiškia, kad tie 3 proc. sugeba išmaitinti visus šimtą procentų. Nors vyresnio amžiaus gyventojai Lietuvoje piktinasi, kad laukai dirvonuoja arba, kad nebėra pramonės, bet ar mes blogiau gyvename nei gyvenome prieš 30 metų? Sunku būtų taip pasakyti, nors nelygybė yra didelė, bet būtų sunku pasakyti, kad dabartinis gyvenimo lygis yra prastesnis nei prie 30-40 metų, kai laukai nedirvonavo ir buvo daug pramonės. Tiesiog darbo našumas yra kitoks“, – pastebi jis.
Tačiau, anot jo, kita medalio pusė kalbant apie darbo vietų kūrimą yra vartojimas.
„Turėtų keistis vartojimo įpročiai. Mes galime kalbėti apie tai, kad blogi niekada nedirbusių žmonių įpročiai, bet yra daug žmonių, kurie dirba ir turi kito pobūdžio blogus įpročius pernelyg daug vartoti tam, kad reikėtų daugiau išteklių ir reikėtų daugiau gaminti. Bet galbūt keisis vartojimo struktūra ir įpročiai, o žmonės ims vis labiau vertinti laiko praleidimą, kuris nereikalauja didelių išteklių“, – svarstė ekonomistas.
Jis atkreipia dėmesį, kad nepaisant didžiulio nedarbo Vakarų šalyse, tai vis tiek yra turtingos valstybės.
„Iš vienos pusės, darbas yra našus ir gali išlaikyti nedirbančią visuomenės dalį, tačiau iš kitos pusės – norint užimti darbo vietą keliami kur kas aukštesni reikalavimai nei dirbant primityvius darbus prieš šimtą metų“, – sakė R. Lazutka.
Ragina nebūti be veiklos
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto karjeros centro vadovė Gintarė Aldonytė taip pat pabrėžė, kad darbo neturintis žmogus privalo ieškoti kitų būdų, kad užimtų savo laiką.
„Jeigu žmogus ilgą laiką neužsiima jokia veikla, natūralu, kad jam sunku pradėti vėl taikyti tam tikrus įgūdžius arba turimas kompetencijas, arba jas susigrąžinti. Mano supratimu, labai svarbu neturėti ilgų tarpų neturint jokios veiklos. Jeigu jaunuolis baigia mokslus ir neranda darbo, o idėjų savarankiškai veiklai neturi, mano paprastas patarimas būtų imtis veiklos, kuri užpildytų laiką ir leistų panaudoti žinias. Nes žmogus pripranta nieko neveikti, išmoksta gyventi tiesiog egzistuodamas, nebemato poreikio išeiti į kolektyvus, tapti komandos dalimi“, – sakė ji.
G. Aldonytės teigimu, tai gali būti veikla organizacijose, labdaringa veikla, savanorystė.
„Lietuvoje kalbama, kad yra labai daug nedirbančių jaunų žmonių. Tikrai yra labai daug organizacijų, kurios ieško aktyvių žmonių, pavyzdžiui, padėti prižiūrėti senelius, gyvūnėlius, padėti organizuoti renginius“, – sakė ji.
Daugiau nei pusė niekada nedirbo
43 proc. visų jaunų bedarbių neturėjo jokios profesinės kvalifikacijos, daugiau nei pusė visų jaunų bedarbių prieš tai niekur nedirbo.
„Galima būtų įvardyti keturias pagrindines jaunimo nedarbo priežastis: išsilavinimo arba profesinio pasirengimo stoka, darbo patirties trūkumas, įgytų profesinių žinių neatitikimas darbo rinkos poreikiams, atkaklumo, darbo paieškos įgūdžių trūkumas“, - DELFI sakė Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyriausioji specialistė Donata Šlekytė.
Pasak jos, per liepos mėnesį į darbo biržą plūstelėjo 11 tūkst. jaunesnių nei 25 m. jaunų bedarbių. Lyginant su birželio mėnesiu daugiau nei keturis kartus išaugos registruotais bedarbiais tapusių absolventų skaičius.
