Vaikystėje niekas nelepino
„Gimiau ir augau Vilniuje, Baltupiuose, o vasaromis važiuodavau pas senelius į kaimą Kupiškio rajone. Šeimoje buvome trys vaikai. Kadangi brolis ir sesuo jaunesni, tekdavo juos prižiūrėti“, – į vaikystės prisiminimus pokalbio pradžioje leidosi I. Staškevičius.
Pašnekovas prasitarė nuo mažens buvęs aktyvus, mėgęs sportą, todėl lankęs krepšinio mokyklą, su komanda tapęs dvylikamečių Lietuvos čempionu.
„Dalyvavau įvairioje užklasinėje veikloje, lankiau etnografinį ansamblį. Prisimenu, vaikystėje auginau pilkąją varną. Kai vaikščiodavau Baltupiuose, ji tupėdavo man ant peties, o kai kaime važinėdavau dviračiu, skrisdavo iš paskos, – pasakojo I. Staškevičius ir pridūrė, kad tėvai jo, kaip ir kitų vaikų, per daug nelepinę: – Neturėjau atskiro kambario, o pinigus ne tik turėdavau taupyti, bet ir jų užsidirbti. Vasarą mus veždavo į kolūkį, ten užsidirbdavau keliasdešimt rublių, o vyresnėse klasėse vasarą su bendramoksliais eidavome į statybas.“
I. Staškevičius anksti suprato, kaip svarbu turėti specialybę, todėl 1988 metais aukso medaliu baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Būtent studijų metais jis sutiko ir būsimą žmoną, su kuria dabar augina du sūnus.
Patirtis atvėrė naujų galimybių
„Kartą esu sakęs, kad pirmą tikrą uždarbį gavau vokelyje už darbą statybose. Tai buvo gal dešimtoje klasėje. Iš tikrųjų pinigų esu uždirbęs ir anksčiau. Būtent šeštoje klasėje, kai mus veždavo į kolūkį ravėti runkelių, dirbti kitokių ūkio darbų, pirmąsyk gavau nedidelį atlyginimą“, – pasakojo I. Staškevičius.
Studijuodamas jis įsidarbino ligoninėje slaugytoju. „Tuomet mus vadino broliukais. Tekdavo dirbti naktimis, savaitgaliais. Be to, kiekvieną vasarą važiuodavau kur nors atlikti medicinos praktikos, tik už ją nemokėdavo“, – prisiminė pašnekovas.
Vyras džiaugiasi, kad pasirinktos studijos buvo ne tik aukšto lygio, bet ir atvėrė galimybę pažinti pasaulį: „Galėjau palyginti mūsų universitetą ir klinikas su Italijos, Ispanijos, Suomijos, Turkijos, JAV. Mačiau, kokias sąlygas ten turi studentai. Taip, daug kas pažangiau, bet, žinote, pats akademinis procesas, studijų programa Vilniaus universitete buvo labai gera.
Mes buvome aktyvūs, įkūrėme studentų organizaciją, būtent per ją ir važiavome į praktiką be jokios paramos, be fakulteto ar dėstytojų globos. Matyt, per tai atsivėrė pasaulis, įgijau daug patirties.“
Baigęs VU Medicinos fakultetą, 1994 metais I. Staškevičius įgyjo pediatro specialybę. Vėliau vyras įstojo į teisę, bet jos taip ir nebaigė.
Medicinos srityje nematė perspektyvų
„Kai baigiau medicinos studijas, buvo sunkūs laikai, vyko reforma. Emigracija dar nebuvo prasidėjusi, o nuolatinių darbo vietų – nekalbu apie geras pareigas ar geriausias ligonines – nelabai kas žadėjo medicinos absolventams. Pavyzdžiui, aš gavau paskyrimą į Panevėžį, bet ir tai tik metams, – pasakojo I. Staškevičius. –
Neturėjau jokių ryšių, jokio užnugario, nemačiau galimybės tobulėti kaip medikas ir siekti karjeros. O Lietuva jau buvo nepriklausoma, ūkio srityje vyko daug įvairių dalykų.
Taigi daug nedvejodami su draugais nusprendėme imtis verslo, juolab kad dar studijų metais su kurso draugais buvome sukūrę su medicina nesusijusių projektų, pats domėjausi investavimu ir jau investavau pirmuosius kuklius pinigus.“
Į verslą vyras sako pasukęs ne tik dėl pinigų, bet ir dėl galimybės įgyvendinti kūrybinius sumanymus: „Netikiu, kad kas nors gali ilgai dirbti vien dėl pinigų. Pavyzdžiui, aš anksti supratau, kad užsidirbti mokėsiu visada. Juk užsidirbau jau studijuodamas – vykdamas į praktiką veždavau ką nors parduoti: į Ameriką nuvežiau baidarę už 500 JAV dolerių, į Skandinaviją veždavome degtinę...“
Nereikia bijoti konkurencijos
I. Staškevičius yra ir Vilniaus tarptautinio maratono iniciatorius.
„Bėgimo maratone pirmą kartą dalyvavau 2000-ųjų spalio 30 dieną Dubline. Iki tol gyvenau aktyviai, mėgau sportuoti, bėgiodavau krosą, patikdavo ištvermės rungtys, jau buvau bėgęs ir pusmaratonį. Matyt, atėjo toks amžius, kai stigo naujų impulsų. Taip ir kilo mintis įveikti visą maratoną, t. y. 42 kilometrus 195 metrus. Pasiūliau geram draugui ir kartu nuvažiavome į Dubliną. Man patiko viskas: ir ruoštis, ir bėgti, ir kaip švenčiama pasiekus finišą. Kaip Vilniaus miesto patriotas ir maratono entuziastas padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad mūsų sostinėje būtų skatinama bėgioti. Kasmet prisidedu rengiant maratoną ir pats bėgu“, – pasakojo I. Staškevičius.
Pašnekovas pabrėžė, kad sporte, kaip ir versle, žmogui būdinga siekti geriausių rezultatų, konkuruoti, bet tai nėra svarbiausia: „Tikram verslininkui ne tiek svarbu aplenkti kitą bendrovę, kiek užsidirbti. Svarbiau, kas lieka tavo kišenėje, o ne pasitenkinti dėl to, kad kitas turi mažiau. Apskritai verslininkams nereikėtų bijoti konkurencijos. Baimė yra žmogiška silpnybė, bet prisiminkite, kad sėkmė priklauso ne nuo to, kiek stiprūs konkurentai, o nuo to, kiek pats esi stiprus.“
Skaitymas – svarbi gyvenimo dalis
Knygų rašymas, sportas, verslas – visa tai I. Staškevičiui teikia ypatingą džiaugsmą.
„Iš tiesų nesu daug pasiekęs nė vienoje srityje. Nedirbu gydytoju, negaliu gyventi iš rašymo, iš kūrybos, nesu iš esmės net grynas verslininkas, kadangi visąlaik dirbu komandoje. Neįsivaizduoju, kaip sektųsi vienam, jei reikėtų pradėti viską nuo nulio. Na, bet nesuku dėl to galvos, gyvenu savo gyvenimą, o kaip mane kas vertina iš šalies, sunku nuspėti.
Man patinka viskas: eiti į darbą ir svarstyti verslo klausimus, skaityti ir rašyti tekstus, megėjiškai sportuoti. Esu laimingas turėdamas tiek veiklos. Man svarbu užsiimti skirtingais dalykais, tada jaučiu, kad gyvenu įdomiai. Sporte žmonės vienokie, meno pasaulyje – kitokie, versle – dar kitokie. Smagu suktis įvairiose sferose ir bendrauti su skirtingais žmonėmis“, – pasakojo I. Staškevičius.
Pašnekovas prasitarė namuose visada turėjęs didelę biblioteką, o skaitymą laikantis svarbia gyvenimo dalimi.
„Manau, viskas prasideda nuo skaitymo. Kai daug skaitai, apima jausmas, kad ir pats turi ką pasakyti, o tada sėdi rašyti, – paklaustas, kaip atsirado knyga „Kelias į bazę“, teigė I. Staškevičius, taip pat parašęs „Maratono lauką“. – Dabar rašau naują knygą ir tikiuosi, kad rudenį ji pasirodys.“
Kaip vieną geriausių perskaitytų kūrinių I. Staškevičius nurodė Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.
Paklaustas, iš kokių knygų semiasi žinių apie verslą ir vadybą, vyras užsiminė apie Eli Goldratto „Tikslą“, tačiau prisipažino apskritai vadinamuosius verslo vadovėlius vertinantis skeptiškai: „Man įdomiau skaityti grožinę literatūrą. Nemėgstu verslo knygų, nes jose autoriaus patirtis ar idėja pateikiama kaip vienintelė tiesa. Manau, tai nelabai paveiku. Juk ta patirtis dažniausiai sukaupta kitoje erdvėje ir kitu laiku, todėl vargu ar gali būti pritaikoma, be to, matau daug savireklamos.“
Anot I. Staškevičiaus, jeigu nori užsidirbti pinigų, bet neturi nieko pasauliui pasiūlyti, mažai padės ir verslo vadovėlis, kuriame mokoma, kaip kurti įmonę, skaičiuoti pinigus ar daryti įtaką darbuotojams.
„Jei nori sukurti tvarų verslą, o ne dirbi apibrėžtą darbą, tau būtina vidinė kultūra, o padėti gali menas. Aišku, nebūtinai knygos – galima rinktis ir kitas jo formas. Tiesiog kas nors turi įkvėpti, priversti patikėti savo idėja. Nemanau, kad visa tai galima rasti vadovėliuose. Kita vertus, čia tik mano nuomonė“, – sakė I. Staškevičius.
Baigdamas pokalbį I. Staškevičius kreipėsi į visus, kas ketina imtis verslo, ir palinkėjo tinkamų partnerių bei ištikimų bendraminčių, nes būtent nuo jų daug kas priklauso: „Net jei jūsų veikla nesuteiks tiek, kiek iš pradžių svajojote, patirsite daug džiaugsmo kartu eidami verslo keliu!“
Su draugais įkopė į Kilimandžaro (5 895 m), Ararato (5 137 m), Čimboraso (6 310 m) ir Akonkagvos (6 960 m) viršūnes
2013 metais Lietuvos sporto universitetas I. Staškevičiui suteikė garbės daktaro laipsnį
Naujame „bzn start" birželio mėnesio verslo žurnalo numeryje ieškokite įdomių ir naudingų istorijų: VERSLO ISTORIJA su įkvepiančia lietuvių šeimos Živilės ir Jauniaus Ramoškų perimtą verslą iš islandų, kurį pastatė ant kojų. Numeryje apžvelgiamos verslo galimybės Suomijoje, nuo mokesčių iki verslo kultūros suptilybių, žurnalistinis tyrimas, kuriame susipažinsite su atlikta apklausa „Kokias efektyviausias reklamos priemones naudoja verslas?” . Taip pat startuolį „Artnetbook”, kurį sumanė Donatas Juškus. Jo sugalvotas įrankis padeda galerijoms efektyviai tvarkyti savo kolekcijas. Taip pat sužinosite apie valstybės teikiamą paramą verslui, naujausias finansines priemones, atsiskaitymų verslo sąlygas ir kitą naudingą informaciją.
