Į Lietuvą grįžo dėl idėjos
Bent aštuonios valandos kasdien Saulėtekio slėnyje esančiame biure – tiek laiko jau bene nuo gegužės mėnesio verslo idėjos vystymui skiria iš Danijos grįžę studentai. Jos sėkme tikintys vaikinai pasakojo, kad planą, kokį verslą kurti Lietuvoje, parsivežė būtent iš Skandinavijos. Jis ir paskatino atsisakyti emigrantų dalios ir grįžti į gimtinę.
„Pirma pamatėme galimybę, o po to – ir poreikį. Mes Lietuvoje negyvenome, tačiau pradėjome klausinėti žmonių, ar jiems to trūksta, ir susilaukėme labai gerų ir motyvuojančių atsiliepimų. Todėl greit susirinkome daiktus ir grįžome į Lietuvą“, - pasakojo T. Vonžodas.
Pripažinimą vaikinams atnešti turinti idėja – tinklalapis Lekste.lt, kuriame didžiųjų Lietuvos miestų gyventojas galės tiesiogiai užsisakyti įvairių virtuvių maisto iš skirtingų kavinių ar restoranų. Planuojama, kad jis veikti pradės kitąmet. Ateityje vaikinai svajoja ir apie nuosavą autoparką, kuriame esančiais automobiliais maistą galėtų tiekti transporto neturinčios kavinės bei verslo plėtrą Rygoje. Pašnekovai stebėjosi, kad tokia centralizuota maisto užsakymo paslauga Lietuvoje kol kas neteikiama. „Šis verslas veikia kiekvienoje Vakarų ir Vidurio Europos šalyje ir dažniausiai turi du konkurentus ir tai kuo puikiausiai veikia, - sakė T. Vonžodas. - Šią idėją žmonės Vakarų Europoje pradėjo vystyti ir komercializuoti prieš penkiolika metų“.
Orhuso universitete tarptautinę vadybą ir gamybos inžineriją studijavę bičiuliai sakė, kad Danijoje maisto užsakymo į namus ar biurą kultūra – itin paplitusi, o tokia centralizuota paslauga veikia jau dešimtmetį. „Beveik niekas neina, pavyzdžiui, į piceriją, neieško jos internetinio puslapio ar neskambina. Visi užsisakinėja būtent tokiu būdu“, - sakė R. Urbonas. „Mados kaip Lietuvoje, jog reiktų kažkam paskambinti, tikrai nėra. Kaip pas mus neieškoma, kaip užsisakyti internetu, taip ten niekas neieško, kur paskambinti“, - pridūrė T. Vonžodas.
Lietuvoje steigti verslą – labai lengva
Jaunieji verslininkai džiaugėsi į Lietuvą pritraukiantys Skandinavišką kapitalą. Į jų įsteigtą bendrovę lygiomis dalimis investuoja danų partneriai, kurių idėją lietuviai ir nusprendė įgyvendinti gimtinėje. Vaikinai pasakojo, jog susitarti nebuvo labai paprasta.
„Jie savo indėlį įvertino 5 mln. kronų (apie 2,3 mln. litų – DELFI), tai, žinoma, pagal daniškus standartus ir daniškas algas, - pasakojo T. Vonžodas. - Jie turėjo tokią poziciją, kad mes esame studentai, o jie mums tiek daug atiduoda, tiek daug metų dirbdami“.
Susitarus dėl bendradarbiavimo vaikinams teko pamiršti, kad jie – ką tik studijas baigę studentai. „Buvome gavę teisininko profesine anglų kalba sudarytą trylikos puslapių sutartį, o nei vienas nesame teisininkas. Siuntėme šią sutartį Rokui Tamošiūnui, „Startup highway“ vadovui, o jis prie jos pridėjo 101 komentarą, iš kurių 85 proc. teigė, jog nurodyti punktai turėtų būt atidžiau peržiūrėti arba pakeisti. Kituose buvo parašyta - „pasižiūrėkite atsargiau“, - sakė T. Vonžodas.
Vis tik, lietuvių manymu, jie į susitarimą žiūrėjo net atsakingiau nei partneriai. „Galbūt pradžioje ir stebėjosi dėl amžiaus, nepasitikėjo, bet mes pasitikėjimą išsiugdėme. Galų gale, būdavo taip, kad mes skųsdavomės, kad jie ne operatyviai atrašo į mūsų laiškus – tada jie suprato, kad į visa tai žiūrime rimtai ir jei užtruksime įsteigti verslą, tai bus dėl jų, o ne dėl mūsų“, - sakė R. Urbonas.
Vaikinai sutinka, kad Danijoje požiūris į lietuvius nėra itin pozityvus, tačiau jiems pasisekė, kad jie norėjo užsiimti verslo plėtrą, o ne steigti verslą svečioje šalyje. „Esame čia (Lietuvoje – DELFI) ir čia kuriame verslą, tad žiūri palankiai, nėra jokio paniekinimo, - sakė T. Vonžodas. - Į lietuvius jie žiūri truputėlį kreivai tada, kai esi Danijoje, ten dirbi, nes jie turi problemų su emigrantais. Vis tik, jei nori su jais bendradarbiauti, suteiki galimybę plėstis, kuri pridėtinę vertę už Danijos ribų, jie žiūri palankiai. Pats buvau nustebęs, kai atvažiavau pas juos į biurą, o pasijaučiau tarsi Lietuvos ambasadorius“. R. Urbonas pastebėjo, jog norint sėkmingai veikti Danijoje, būtina mokėti ir danų kalbą, turėti darbo patirties.
Tuo metu grįžę jie terpę verslui Lietuvoje steigti vertina itin teigiamai.
Pasak jo, „galima Lietuvoje ateiti pas verslo specialistą ir paprašyti pamokyti ar tapti mentoriumi. Jie dažniausiai sutinka. O paklausti kaip dažnai sulaukia tokių užklausų - atsako "niekada". Nors tas asmuo yra vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjusių kurti verslus internete. Dirba daugiau nei 15 m. šioje srityje“.
Vis tik, lygindami lietuvius su danais, vaikinai pastaruosius laiko atsakingesniais. „Danai atsakingesni nei lietuviai, jie labiau sutelkia dėmesį į tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, jei dirba prie staklių, tai ir nešoks ir nedarys kitų darbų. Atsakingesni ir danų studentai – jie vaikščiodavo į visas paskaitas, o lietuviai ne. Kita vertus, danai gaudavo stipendijas, o lietuviams reikėjo patiems save išlaikyti“, - sakė R. Urbonas.
Vaikinai abejoja ir dėl lietuvių dažnai pabrėžiamo verslumo. „Skaičiau straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog dauguma lietuvių verslumo konkursuose pateikia visiškas kopijas – vos ne susiranda užsienyje verslo planą, jį išverčia ir bando konkursą laimėti, gauti pinigus nemokamai. Pavyzdžiui, pamato, jog kažkas pardavinėja ekologiškus produktus, tai irgi sako, jog nori pardavinėti ekologiškus produktus“, - sakė T. Vonžudas.
Lietuvių poreikiai didesni
Tai, jog lietuviai vis dar labiau vertina maisto kiekį, o ne kokybę, ir yra viena didžiausių vaikinų baimių. „Lietuvoje maisto užsakymo kultūra nėra labai stipriai išvystyta, žmonės labiau žiūri ne į maisto kokybę, o į tai, kiek prikrauta ant picos. Be to, žmonės visada labai kritiški: jei jiems atveš šaltas picas, kitą kartą mes turėsim pasirūpinti, kad jos būtų vežamos vos ne šildomose krosnelėse“, - sakė R. Urbonas. Jis neslėpė, kad lietuvių poreikiai – didesni nei danų, nors tautiečiai ir turi mažesnes finansines galimybes.
T. Vonžodo manymu, lyginant su Danija, kainos Lietuvos kavinėse ar restoranuose apskritai yra nedidelės ir gaminti pačiam kartais yra netgi brangiau. „Kiekvienas tampa išrankesnis, - sakė jis. - Vakarais greitėja gyvenimo ritmas, žmonės paprasčiausiai neturi laiko gaminti, jaunimas įpranta užsisakyti maisto. Tai nėra taip brangu, dėl konkurencijos paslauga pinga, turtėja patys žmonės“.
Šiuo metu jie dėl maisto pristatymo preliminariai yra susitarę su beveik dešimt skirtingų virtuvių restoranais ir kavinėmis. Verslą pradėti norintys vaikinai sakė, jog į juos būsimi partneriai žiūrėjo labai palankiai – sutiko devyni iš trylikos aplankytų vietų vadovų, o likę sakė kreiptis, kai paslauga jau bus pradėta įgyvendinti.
Maisto pristatymo nišų, vaikinų manymu, šalyje yra ir daugiau. „Lietuvoje atsiranda vis daugiau vadinamo „raw food“ (ne didesnėje nei 42 C temperatūroje apdoroto maisto – DELFI), mes jį taip pat galėsime puikiai pristatinėti. Be to, girdėjau, jog skundžiamasi, kad niekas šiuo metu nepristato pusryčių, pavyzdžiui, šiltų bandelių, kurios būna patiekiamos užsienyje, vadinamų "brunch", ar vaisių rinkinių krepšių“, - kalbėjo T. Vonžodas.
Sėkme tikintys ir į Lietuvą dėl verslo grįžę, jie dabar niekur išvykti nebeplanuoja. „Man asmeniškai Lietuvoje gyventi patinka. Kai kas nors klausia, kiek laiko čia būsiu ir kada važiuosiu atgal į Daniją, sakau – tol, kol vaikus užauginsiu“, - juokavo T. Vonžodas. „Man Vilnius apskritai savas, norėtųsi čia likti, nežinau, kas turėtų įvykti, galbūt paskatintų nebent kitos svajonės įgyvendinimas“, - kalbėjo R. Urbonas.
