Penktadienio vakarą Vilniaus dailės akademijoje vykstančiame Vilniaus knygų festivalyje pristatyta I. Butkutės knyga „Atleisk savo šefą“, paremta asmenine autorės atleidimo iš darbo istorija.
I. Butkutė pasakojo knygą rašiusi labiau kaip dienoraštį pačiai sau. Į knygą autorė sudėjo tai, kaip, anot jos, kompanijoje vyko nesąžiningi atleidimo procesai. I. Butkutė savo istoriją per pusantros savaites surašė kompiuteryje, o paskutinę darbo dieną persiuntė į savo elektroninį paštą. Knygos autorė prisipažino, kad kai ką apie savo buvusį šefą nutylėjo.
Iš bičiulio žurnalisto I. Butkutė išgirdo priekaištą, kad knyga per trumpa. „Tačiau tai yra praktinis vadovas spiriamam iš darbo žmogui. Jis skirtas perskaityti per valandą dvi, pasibraukti svarbiausias vietas, įsikišti į užantį ir eiti į darbą“, – priekaištus atremia autorė.
Ji atskleidė knygą leidusi savo lėšomis ir į ją investavusi 10 tūkst. Lt. Derantis su leidyklomis, poros leidyklų atstovai pripažino tikintys garantuota komercine knygos sėkme, tačiau direktorius leidinyje atpažino save.
Po knygos pasirodymo knygynuose, į I. Butkutę nuolat kreipiasi iš darbo atleidžiami žmonės. Beje, viena pristatyme dalyvavusi moteris pasakojo, kad perskaičiusi knygą ėmė ieškoti kito darbo ir šiandien gavo dvigubai geriau apmokamą.
Kodėl ašarojo A. Maldeikienė
Pasak A. Užkalnio, iš vienos pusės knyga yra paprastų instrukcijų, paaiškinimų ir susiejimo su galiojančiais įstatymais sąrašas. Į knygą galima pažiūrėti ir giliau – kaip į leidinį apie žmogaus galios suvokimą, galios pasiėmimą iš kitų. Apžvalgininko teigimu, knyga ypatingai padeda tiems, kurie mažiau domėjosi darbo santykiais, darbo kodeksu, kam nelabai įdomūs „ofisiniai žaidimai ir intrigos“.
Ekonomistė A. Maldeikienė knygoje aprašytą buvusį I. Butkutės viršininką išvadino „visišku debilu“. „Jis akivaizdžiai įsivaizdavo, kad aplink yra lygiai tokie pat. Čia pirmas kvailio požymis – kvailys tas, kuris mano, kad prieš tave stovintis žmogus toks kaip tu. Kadangi jam niekas neįdomu, jis įsivaizdavo, kad ir šalia esantis žmogus panašiai elgsis“, – dėstė A. Maldeikienė.
Perskaičiusi knygą, A. Maldeikienė parašė laišką autorei. „Aš iš tikrųjų verkiau perskaičiusi. Būtent dėl literatūrinės dalies“, – neslėpė ekonomistė.
A. Maldeikienė prisiminė savo situaciją – gerais pažymiais Maskvoje baigusi universitetą ir grįžusi į tėvynę sužinojo esanti „tėvynės priešo dukra“. Jos tėvas buvo nereabilituotas politinis kalinys, tad „tokiems išsigimėliams dėstyti politinės ekonomijos nebuvo galima“.
„Rektorius tada man pasakė, kad negalėsiu stoti į partiją. Jis sakė: „Kol aš gyvas, universitete bobos nedėstys ir dar kurios negali stoti į partiją“. Įdomiausia, kad dabar tie žmonės, kurie tada mane labiausiai puldinėjo, dabar yra labai dideli patriotai ir jau taip pasakoja kovoję su sovietine tikrove, kad patylėsiu“, – prisiminimais dalijosi A. Maldeikienė.
Pasak jos, vienintelis žmogus, kuris tada padėjo – tuometinis partijos sekretorius Povilas Gylys. Jis studentę užtarė klausdamas „Ko jūs tą vaiką kankinate“.
A. Maldeikienės tvirtinimu, svarbiausia gyvenime išmokti neleisti kvailiams rioglintis ant galvos. „Jeigu tu neleisi, tai ir nelips“, – savo gyvenimo patirtimi dalijosi ekonomistė.
