Visų mūsų dideliam nusivylimui valstybė neturi nei gausybės rago, nei auksinio avinėlio, nei puodelio, kuris saldžios košės visiems iki soties privirtų vos tik ištarus burtažodį „Puodeli, virk!“ Valstybė – tai mes, todėl mes ir ne kas kitas turėsime mokėti sau pensijas, o jei to nesuvoksime ir reikalausime nebūtų dalykų iš valstybės, galime prisivirti nebent beržinės košės.
Ekonomikos pasaulyje pinigai yra energija, kuri nors ir neverčia suktis pasaulio, verčia milijonus žmonių, prekių ir paslaugų judėti aplink pasaulį. Deja, energijos tvermės dėsnis sako, kad energija, taigi ir pinigai, iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta – tik keičia savo šeimininkus. Tad pensijų valstybė mums nemokės, nes ji nekuria pinigų – ji tik perskirsto juos iš tų, kurie jų turi daugiau, tiems, kurie jų turi mažiau, arba iš tų, kurie gali užsidirbti, tiems, kurie patys dėl įvairių priežasčių negali užsidirbti. Taigi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) mums gali pažadėti tik tiek, kad ir ateityje tęs šį pinigų perskirstymo procesą. Todėl kai tik atšvęsime savo 65-ąjį gimtadienį ir formaliai tapsime pensinio amžiaus, tai yra iš kategorijos „gali užsidirbti“ pereisime į kategoriją „negali užsidirbti“, taip pat galėsime tikėtis gauti dalį tų perskirstomų pinigų. Tačiau bet kuriuo atveju mūsų pensijos dydis priklausys ne nuo valstybės ir net ne nuo „Sodros“ dosnumo, o nuo mokesčių mokėtojų galimybių ir noro apmokėti mūsų pensijų sąskaitas.
Nei galimybių, nei noro
Demografiniai pokyčiai Lietuvoje lems tai, kad gyventojų, priklausančių „galinčiųjų užsidirbti“ kategorijai, skaičius mažės, o gyventojų, priklausančių „negalinčiųjų užsidirbti“ kategorijai, skaičius augs. Čia norėčiau pabrėžti du dalykus. Pirma, demografiniai pokyčiai bus išties dramatiški. Antra, jie jau prasidėjo. Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 2011 m. Lietuvoje gyveno 1,9 mln. darbingo amžiaus ir 650 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, tad vienam pensinio amžiaus gyventojui atiteko 2,9 darbingo amžiaus gyventojo. Deja, šis skaičius jau dabar užprogramuotas mažėti: per artimiausius 15 metų jaunimas Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičių geriausiu atveju (tai yra darant prielaidą, kad jaunimas neemigruos) padidins 450 tūkst., tačiau tuo pat metu pensininkais taps 650 tūkst. gyventojų, tad bendras rezultatas bus –200 tūkstančių. Tiesa, šį minusą kiek sumažins planuojamas didinti pensinis amžius, kuris 2026 m. tiek moterims, tiek vyrams turėtų išaugti iki 65 metų. Tačiau darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje ir toliau blogės: prognozuojama, kad 2030 m. jis sieks 2,2, 2040 m. – vos 1,8. Taigi, jei jau šiandien būtų toks darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis, koks prognozuojamas 2030 m., tai, ceteris paribus, vidutinė senatvės pensija būtų ne 820, o tik 630 litų. O jei demografinė Lietuvos padėtis būtų kaip 2040 m., vidutinė senatvės pensija sumažėtų iki 510 litų.
Taigi, neišvengiami demografiniai pokyčiai Lietuvoje lems tai, kad valstybei bus vis sunkiau mokėti tokio paties dydžio senatvės pensijas, o ką jau kalbėti apie didesnes. Be to, tokia padėtis gali visą valstybinę pensijų draudimo sistemą privesti prie liepto galo. Gyventojai, matydami, kad senatvės pensijos nedidėja, gali prarasti bet kokį norą dalyvauti tokioje sistemoje. „Sodros“ įmokų vengimas skatins juos trauktis į šešėlį arba emigruoti, o tai dar labiau mažins sistemoje dalyvaujančių gyventojų skaičių ir dar labiau prastins pačios sistemos finansinę būklę. Galop sistema gali neatlaikyti spaudimo ir žlugti. Tokiu atveju labiausiai tikėtina, kad valstybė garantuotų tik tam tikrą bazinę pensijos dalį (šiuo metu – 360 litų), o visa kita paliktų pačių gyventojų valiai. Tai gali skambėti kaip apokaliptinis scenarijus, tačiau žmonės linkę manyti, kad sistemos, kurios egzistuoja šiuo metu, egzistuos per amžius. Bet istorija rodo, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – juk nemažai gyventojų taip pat manė, kad Sovietų Sąjunga išliks per amžius... Be to, valstybinės pensijų draudimo sistemos Europoje buvo kurtos tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, esant ypač palankiai ekonominei ir demografinei padėčiai, o šiuo metu padėtis yra priešinga.
Ką daryti?
Gerinti Lietuvos demografinę padėtį didinant gimstamumą yra ir per vėlu (tai reikėjo daryti prieš 15 metų), ir per daug ambicinga (Europoje beveik visose šalyse gimstamumo lygis nepakankamas visuomenės senėjimo procesams sustabdyti), tad belieka viena alternatyva – didinti imigraciją. Norint išlaikyti tokį patį darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykį, per 20 metų į Lietuvą turėtų imigruoti 450 tūkst. žmonių – šiek tiek daugiau negu visi 400 tūkst. iš Lietuvos emigravusių piliečių. Beje, iki 2050 m. į Lietuvą turėtų imigruoti 1,1 mln. gyventojų, jie sudarytų kone pusę visų tuo metu Lietuvoje gyvensiančių 2,4 mln. žmonių – reikėtų pripažinti, kad tai būtų gana rimtas pavojus šalies tautiniam identitetui, jei tai būtų ne „šiandien“ emigruojančių lietuvių vaikai ir vaikaičiai. Be to, kaip turėjo progą įsitikinti nemažai Vakarų Europos valstybių, darbingo amžiaus gyventojai toli gražu nebūtinai yra „dirbantys“ gyventojai, todėl nekontroliuojama imigracija ilgainiui valstybei gali pridaryti daugiau žalos negu duoti naudos.
Pensinio amžiaus didinimas yra gana viliojanti alternatyva, nes ji nušauna du zuikius vienu metu: padidina dirbančių žmonių skaičių ir sumažina pensininkų skaičių. Tačiau, norint išlaikyti status quo, Lietuvoje pensinį amžių reikėtų didinti iki 67 metų 2030 m. ir 70 metų 2040 metais. Be abejo, dirbti iki 70 metų gali atrodyti gana ekstremalu, tačiau jau šiuo metu norvegai, islandai, žydai ir net graikai (tikrai ne savo noru) išeina į pensiją tik sulaukę 67 metų. Be abejo, 70 metų riba būtų dar neištirti horizontai, tačiau galbūt geriau gauti pensiją vėliau negu niekada.
Trečias ekonomiškai nelabai racionalus, tačiau populiarus būdas – didinti pensijų draudimo įmokas. Trumpuoju laikotarpiu tai galėtų kiek pagerinti padėtį, tačiau pensijų draudimo įmokos šiuo metu Lietuvoje ir taip yra nemažos ir siekia 26,3 proc. bendrojo darbo užmokesčio (visi socialinio draudimo mokesčiai siekia 40 proc. darbo užmokesčio). Tad vidutinį bendrąjį atlyginimą (2 200 litų per mėnesį) gaunantis darbuotojas per metus pensijų draudimui sumoka 7 tūkst. litų, o per visą 30 metų būtinąjį pensijų draudimo stažą – 210 tūkst litų. Jei norėtume išlaikyti tokį patį pensijų lygį, pensijų draudimo tarifą turėtume kelti nuo 26 iki 34 proc. 2030 m. ir iki 43 proc. 2040 metais. Vargu ar bent viena įmonė norėtų kurti verslą šalyje, kurioje tokie milžiniški mokesčiai, tad tokia strategija būtų panaši į gardžios košės virimą iš sėklų, skirtų sėjai... Kitais metais dėl išaugusios emigracijos ir įmonių bankrotų dirbančių ir mokesčius mokančių gyventojų skaičius dar labiau sumažėtų ir tada nebebūtų nei ką sėti, nei iš ko košę virti.
Prastėjant „Sodros“ finansinei padėčiai, gali kilti pagunda atsivėrusias biudžeto skyles kamšyti skolintais pinigais, tačiau tai yra ne kas kita kaip tiesus kelias į pražūtį, ypač tada, kai skolinamasi iš užsienio kreditorių. Pasiskolinus vėliau ne tik teks grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas, bet ir kovoti su vis dar neišspręsta „Sodros“ deficito problema. Taikant tokią strategiją, vienintelė viltis yra spartus ekonomikos augimas, nulemtas technologijų proveržio. Investicijos į švietimą ir technologijų infrastruktūrą, verslumo skatinimas gali duoti apčiuopiamų rezultatų, tačiau istorija mus moko, kad skolinti pinigai dažniau pravalgomi, o ne investuojami. Be to, senstančioje visuomenėje sunku generuoti spartų ekonomikos augimą, nes senyvi žmonės ekonomiškai yra ne tokie aktyvūs, tai yra gerokai rečiau įsigyja nekilnojamojo turto, perka automobilį ar kitus ilgai naudojamus buities daiktus. Tad viskas dažniausiai baigiasi arba masiniu diržų veržimusi, arba valstybės bankrotu.
Taigi, papildomas milijonas imigrantų, pensinio amžiaus ilginimas iki 70 metų, pensijų draudimo tarifo didinimas iki 43 proc. arba galimas valstybės bankrotas – štai iš tokių alternatyvų turėsime rinktis artimiausiu metu, kad palaikytume bent tokį patį senatvės pensijų lygį. Be abejo, dar galima kovoti su šešėline ekonomika ir taip surinkti kelis papildomus milijardus litų, tačiau šešėlis prietemoje sunkiai matyti, o jei atslinks sutemos, su juo kovoti taps dar sunkiau.
Privatūs pensijų fondai: panacėja ar finansininkų alchemija?
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią pensijų kaupimo sistemą pensijas Lietuvoje mums žada mokėti dvi institucijos: „Sodra“ ir privatūs pensijų fondai. Neretai pabrėžiama, kad privatūs pensijų fondai gali išspręsti kone visas valstybinio pensijų draudimo problemas, tačiau ar taip yra iš tiesų? Ką gali ir ko negali privatūs pensijų fondai?
Reikia pripažinti, kad jei privatūs pensijų fondai investuotų tik Lietuvoje, tuomet jie nedaug kuo būtų pranašesni už „Sodrą“. Tokiu atveju tiek „Sodra“, tiek privatūs pensijų fondai mums mokėtų pensijas iš lėšų, surinktų iš Lietuvoje veikiančių įmonių. Skirtumas tik tas, kad „Sodra“ iš įmonių lėšas renka kaip mokesčius (tai yra kaip „Sodros“ įmokas), o privatūs fondai – kaip palūkanas ir dividendus (tai yra kaip investicijų grąžą). Nesunku suvokti, kad jei Lietuvos ekonomika patirtų nuosmukį, sumažėtų tiek įmonių sumokamų mokesčių, tiek ir įmonių sumokamų palūkanų bei dividendų suma. Ekstremaliu ir visiškai hipotetiniu atveju, jei bankrutuotų visos Lietuvos įmonės, tiek „Sodra“, tiek ir privatūs pensijų fondai negautų jokių pajamų.
Kitas didelis privačių pensijų fondų trūkumas yra santykinai didesnės administravimo sąnaudos, nes „Sodra“ tik perskirsto lėšas, o privatūs fondai jas investuoja ir turi nuolat valdyti savo investicinį portfelį. Taigi, tiek vienu, tiek kitu atveju mūsų būsimos pensijos dydis priklauso nuo šalyje veikiančių įmonių galimybių ir noro ateityje mokėti mokesčius, palūkanas ir dividendus, tai yra nuo bendros šalies ekonominės padėties. Taigi, jei pensijų fondai investuoja lėšas į savo šalies įmones, tokia sistema nebūtinai garantuos didesnę pensiją ateityje. Vis dėlto tokia sistema daug stabilesnė, nes, kitaip nei valstybinė pensijų sistema, ji yra automatiškai subalansuota, tai yra išmoka tik tiek, kiek tuo metu turi sukaupusi pinigų, ir niekada nesiskolina tikėdamasi šviesesnės ateities. Privati sistema niekada neprives valstybės prie bankroto. Be to, ji patrauklesnė didesnes pajamas uždirbantiems gyventojams, nes, kitaip nei „Sodra“, neturi išmokų lubų, tai yra didesnes pajamas gaunantys gyventojai gaus atitinkamai didesnę pensiją.
Vis dėlto, jei privatūs pensijų fondai investuotų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse (ką jie, beje, sėkmingai ir daro), jie išties gali padėti sumažinti Lietuvoje vykstančių demografinių pokyčių poveikį. Būsimų Lietuvos pensininkų lėšas investuodami į JAV, Kinijos, Lotynų Amerikos ar Pietryčių Azijos besivystančių šalių įmonių vertybinius popierius, jie užtikrintų, kad pensijų vertė priklausys ne nuo Lietuvos ekonominės padėties ateityje, o nuo viso pasaulio. Būtent tai, kad visi kiaušiniai nesudedami į vieną pintinę, ir yra pagrindinis privačių pensijų fondų pranašumas, palyginti su „Sodros“ sistema. Be to, pensijų fondai gali investuoti į naftą išgaunančių įmonių akcijas, kurių vertė didėja augant naftos kainai. Ar ne nuostabu? Naftos kaina kyla į viršų, didėja degalų, transporto ir maisto kainos, bet tuo pat metu didėja ir būsima pensija, tad visai nėra reikalo sukti galvos. Šis pavyzdys bene geriausiai atskleidžia kiaušinių dėjimo į skirtingas pintines idėją.
Pensijų sistema – ekonomikos kelrodis
Įdomu tai, kad valstybinio ir privataus pensijų kaupimo sistemos sukuria visai skirtingas paskatas šalies vyriausybei. Pensinio amžiaus gyventojai šiuo metu sudaro beveik ketvirtadalį visų balso teisę turinčių piliečių, o 2050 m. net du iš penkių rinkimuose dalyvausiančių gyventojų Lietuvoje bus pensinio amžiaus. Be abejo, politikai stengsis vis labiau jiems įtikti ir pensijų didinimo ar bent jau nemažinimo klausimai bus vis aktualesni politiniuose debatuose.
Esant valstybinei pensijų draudimo sistemai, pensijų dydis tiesiogiai priklauso nuo surenkamų „Sodros“ įmokų dydžio ir valstybės galimybių skolintis. Taigi, norėdami įtikti pensininkams, politikai linkę didinti (ar bent jau nemažinti) mokesčius ir skolintis. Mokesčių didinimas mažina dirbančių žmonių grynąsias pajamas ir paskatas dirbti (bent jau legaliai). Taip ne tik supriešinama visuomenė ir stabdomas ekonomikos augimas, bet ir ilgainiui surenkama mažiau lėšų į „Sodros“ biudžetą. Tokios strategijos rezultatas neretai yra kylantis nedarbo lygis, lėtėjantis ekonomikos augimas ir augantis šešėlis. Kokį poveikį daro skolinimasis, geriausiai iliustruoja šių dienų Graikija.
Esant privačiai pensijų draudimo sistemai, pensijų dydis tiesiogiai priklauso nuo įmonių akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių kainos. Taigi, norėdama padidinti gyventojų pensijas, vyriausybė nedidina mokesčių, priešingai – mažina juos ir visais kitais būdais bando pakelti įmonių, taigi ir pensijų fondų investicijų, vertę. Tokie vyriausybės veiksmai užtikrina geras įmonių veiklos verslo sąlygas ilguoju laikotarpiu ir daro teigiamą poveikį šalies ekonomikos augimui. Be abejo, pasitaiko ir piktnaudžiavimo, kai bandoma dirbtinai sukelti akcijų ir kitų vertybinių popierių kainas ilgą laiką nustatant nepagrįstai mažas bazines palūkanų normas ar tiesiogiai remiant didžiausias šalies įmones, tačiau privačių pensijų fondų teigiamas vaidmuo daugiau negu atsveria šiuos trūkumus.
Viskas priklauso nuo mūsų vaikų
Vis dėlto stebuklų nebūna ir tiek valstybinių, tiek privačių pensijų fondų sėkmė priklausys nuo mūsų vaikų, nes būtent jie, o ne mes patys, kaip kartais manoma, uždirbs mums pensijas. Skirtumas tik tas, kad valstybiniame draudime dalyvaujantiems gyventojams pensijas uždirbs mūsų vaikai, o privačių fondų – viso pasaulio vaikai. Ir visai nesvarbu, kokį skaičių rodo privačių fondų sąskaita. Nebus vaikų – nebus ir pensijų.
Šį teiginį galima pailiustruoti kiek siurrealistišku, bet idėją taikliai perteikiančiu pavyzdžiu. Įsivaizduokime apokaliptinį scenarijų, kuriame visame pasaulyje belikę tik tūkstantis pensininkų, kiekvienas jų turi po kelis kilogramus gryno aukso, ir vos vienas darbingo amžiaus žmogus. Ar jūs manote, kad visi šie pensininkai galės džiaugtis ramia ir pasiturinčia senatve? Juk vienas likęs darbingo amžiaus žmogus niekaip nesugebės nudirbti visų darbų ir tinkamai aptarnauti visų pensininkų. Štai kodėl auksas, kaip ir visa kita valiuta bei kitas pensininkų sukauptas turtas, bus nieko vertas, todėl neišgelbės pensininkų nuo skurdžios senatvės. Vietoj aukso jie gali turėti ir dešimtis rūmų, vilų, sodybų prie ežero, tačiau jei nebus kam jose gyventi ir juos prižiūrėti, namai ilgainiui taps beverčiai, o senatvė – skurdi... Taigi, siekiant spręsti problemą, vis tiek teks grįžti prie jos esmės – didinti vaikų skaičių.
