Kai kurios šį paradoksą lemiančios priežastys labai sudėtingos: pavyzdžiui, investicijas medžiojantys technologijų verslai stengiasi būti kuo arčiau potencialių investuotojų – sako, jiems labiau patinka, jei įmonė registruota jau žinomoje teisinėje sistemoje, o stambesni verslai renkasi palankesnę mokesčių bazę. Tačiau visiems be išimties aktualu ir tai, kiek kainuos specialisto darbas.
Už kiek specialistas eitų dirbti?
Žurnalo „Veidas“ 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, informacinių technologijų (IT) sektoriuje programinės įrangos gamybos vadovų atlyginimas siekia apie 7 tūkst. litų per mėnesį, neatskaičius mokesčių, o paprastas programuotojas ar IT inžinierius tikėtųsi apie 5 tūkst. litų atlyginimo, neatskaičius mokesčių. Panašias sumas reikėtų atseikėti ir biotechnologams: „Grafton Recruitment“ 2011 m. atliktos apklausos duomenimis, 3–5 metų patirtį turintis chemijos inžinierius ar biotechnologas tikėtųsi 4–5 tūkst. litų siekiančio atlyginimo.
„Grafton Recruitment“ duomenimis, Lietuva akivaizdžiai pirmauja pagal žemiausius bendruosius (gross) atlyginimus: esame gerokai pigesni nei Airija, o darbuotojų kaina su mumis konkuruoja nebent Lenkija ir kitos Baltijos šalys, kuriose aukštos klasės specialistai kainuoja panašiai, kaip ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, portalo payscale.com duomenimis, gautais apklausus 336 IT sektoriaus darbuotojus, programuotoją Estijoje ir Latvijoje būtų galima pasamdyti už 5,3 tūkst. litų per mėnesį, Lietuvoje – už 4,3 tūkst. (duomenys gauti apklausus 300 sektoriaus darbuotojų). Vertėtų paminėti, kad Lietuva, priešingai nei Vakarų Europos valstybės, neturi tiksliai apibrėžtos atlyginimų sistemos. Vadinasi, konkretus atlygis tam tikrame sektoriuje gali reikšmingai skirtis nuo vidurkio – tai priklauso nuo konkrečios įmonės, darbuotojo ir daugybės kitų veiksnių.
Kiek už specialistą pareikalaus valstybė?
Tačiau statistiniai vidurkiai neatspindi darbo apmokestinimo, taigi ne iki galo atskleidžia aukštos kvalifikacijos specialistų rinkos situaciją. Paskaičiuokime: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, bendras bevaikio specialisto apmokestinimas Lenkijoje siekia 34,3 proc., taigi, kad darbuotojas namo pareitų su 1 000 eurų kišenėje, iš įmonės kasos atseikėjami 1 522 eurai. Čekijoje bendra mokesčių našta siekia 42,5 proc., Airijoje – 26,8 proc., Slovakijoje – 38,9 proc., Vengrijoje – 49,4 procento. Bendras darbo jėgos apmokestinimas Estijoje siekia 40,1 proc. ir estai skambina pavojaus varpais, esą jie yra viena iš labiausiai darbą apmokestinančių valstybių Europos Sąjungoje (ES) – iš kiekvieno 100 eurų pridėtinės vertės, kurią sukuria specialistas Estijoje, jam atitenka tik 59,9 euro.
Galbūt estai jaudintųsi daug mažiau, jei žinotų, kokius mokesčių pokštus krečia Lietuva: Estijoje darbuotojo mokama socialinei apsaugai skirtų mokesčių dalis nesiekia nei 3 proc., o lietuviai mokesčius protingai paskirstė per dvi kišenes, kad niekas nepastebėtų, kiek jų iš viso esama. Darbuotojas sumoka 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, dar 6 proc. sveikatos draudimo ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį, darbdavys papildomai dar turi sumokėti 30,98 proc. siekiantį socialinio draudimo mokestį ir 0,2 proc. įmoką į Garantinį fondą. Taigi, bendra mokesčių našta išauga iki 55 procentų.
Tarkim, kad aukštos kvalifikacijos specialistas, kurį norima pasamdyti Baltijos šalyse, pareikštų, jog nori kas mėnesį namo parsinešti 7 tūkst. litų (apie 2 028 eurus). Įmonės atlyginimų fondui, „Swedbank“ atlyginimų skaičiuoklės Baltijos valstybėse duomenimis, tai atsieitų 3 500 eurų Lietuvoje, 3 570 eurų Estijoje ir 3 740 eurų Latvijoje.
Kai kalbama apie gana didelius atlyginimus, Lietuva Baltijos šalių kontekste atrodytų konkurencingai, tačiau, atlyginimui tolydžio mažėjant, tos pačios skaičiuoklės duomenimis, tirpsta ir nauda. Pavyzdžiui, jei pageidaujamas atlyginimas siektų apie 3 tūkst. litų (apie 869 eurus) į rankas, darbdaviui Latvijoje toks darbuotojas kainuotų 1 586 eurus per mėnesį, Estijoje – 1 499 eurus, Lietuvoje – 1 498 eurus. O jei darbuotojas pareikalautų 2 tūkst. litų (apie 579 eurų) į rankas, Estijai ir Lietuvai reikėtų apsikeisti vietomis Lietuvos nenaudai: tokiu atveju darbdavys Estijoje iš įmonės kasos turėtų atseikėti 981 eurą, Latvijoje – 1 048 eurus, Lietuvoje – 999 eurus. Akivaizdu, kad mokesčių žirklės Lietuvoje pirmiausia apkarpo ne aukšto lygio specialistus, nes dėl mokesčių sistemos jų apmokestinimas atrodo visai neblogai, palyginti su progresiniais mokesčiais apkrautais kolegomis užsienyje, bet mažesnes pajamas gaunančiuosius, kuriems Lietuvoje tenkanti mokesčių našta, palyginti su užsieniu, yra gerokai didesnė.
Jei mokesčių sistema mėgintume konkuruoti su Airija, Didžiąja Britanija ar Danija, greičiausiai taip pat praloštume: vidutinė mokesčių našta bevaikiam darbuotojui Airijoje, EBPO duomenimis, siekia tik 26,8 proc., Didžioji Britanija, turinti panašią mokesčių sistemą kaip ir Airija, iš darbuotojų reikalauja kiek daugiau – 32,5 proc., o drakoniškais mokesčiais garsėjanti Danija savo darbo jėgą apkrauna 38,4 proc. vidutine mokesčių našta.
Dar akivaizdesnis technologijų sektoriaus persikėlimas į Rytus – Pietų Korėjoje bendra mokesčių našta siekia 20,3 procento. Sujungus ją su gana maža specialistų kaina, nereikėtų stebėtis, kad didelė dalis buitinės, kompiuterinės technikos ir programinės įrangos sukuriama būtent ten.
Konkuruoti reikia ne tik dėl investicijų, bet ir dėl protų
Lyginant mūsų specialistus su Vakarų Europos valstybių specialistais, išryškėja tai, kad tą patį darbą lietuviai, latviai ar estai sutiktų dirbti pigiau, taigi net didesnė mokesčių našta šio pranašumo nepanaikina. Tad kokiame nors kurti verslą Lietuvoje skatinančiame lankstinuke gali teisėtai rikiuotis skambūs šūkiai apie mažus mokesčius didesnes pajamas gaunantiems asmenims ir labai pigią darbo jėgą. Tačiau konkurencingumas vien dėl pigios darbo jėgos ir ydingos mokesčių sistemos ilguoju laikotarpiu vargiai galėtų duoti teigiamų rezultatų. Tiksliųjų mokslų profesionalai yra labai mobili darbo jėga, taigi, jei galime baksnoti pirštu į lietuviškus atlyginimus potencialiems investuotojams, mokslininkai lygiai taip pat gali prieš sėsdami į lėktuvą bakstelėti į atlyginimų rodiklius kitose valstybėse. Pavyzdžiui, chemijos inžinierius, turintis 3–5 metų patirtį, Airijoje dėl proporcinės mokesčių sistemos kaip didesnes pajamas gaunantis asmuo sumokės daug daugiau mokesčių nei Lietuvoje, tačiau jo metinis atlyginimas bus daugiau nei trigubai didesnis.
Nors Lietuvoje apie specialistų migraciją pradėta rimtai kalbėti ne taip seniai – suvokus, kad ne visi išvažiuojantieji tik braškes skina ar indus plauna, šis reiškinys plinta visame pasaulyje, todėl mokslo centrai ir valstybės konkuruoja ne tik dėl investicijų, bet ir dėl specialistų, kuriuos galėtų pasiūlyti. Kol kas Lietuva šioje kovoje neatrodo labai prastai, nes gali pasiūlyti labai didelę jaunų specialistų bazę, tačiau jei talentingam jaunimui nebus pasiūlyta konkurencingų atlyginimų ir karjeros galimybių, naivu tikėtis visus juos čia išlaikyti vien gražiais meilės Tėvynei jausmais.
Mokesčių galvosūkis ketveriems metams
Estija, mėginusi nuosekliai mažinti darbo jėgos apmokestinimą pakilimo metu, dėl nuosmukio buvo priversta vėl jį didinti, tačiau šiandien jau kalbama apie bendrą darbo jėgos apmokestinimo mažinimą taikant kai kurias išimtis. Technologijų šalimi save pristatančiai Estijai labai svarbu išlaikyti pakankamą IT specialistų paklausą, taigi dėl darbo apmokestinimo ši šalis iš visų Baltijos valstybių atrodo patraukliausiai. Tiesa, nepaisant to, kad Lietuvoje mokesčių žirklės tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančiųjų yra gerokai didesnės, Estija taip pat kritikuojama dėl pernelyg didelės naštos mažiausias pajamas gaunantiems asmenims. Tačiau estai savo mokesčių sistemą nuosekliai tobulina. Pavyzdžiui, mažinamos socialinio draudimo įmokos, nuo 2015 m. planuojama mažinti ir taip ES mastu gana nedidelį pajamų mokestį bei mokesčius darbdaviams, susietus su darbuotojų mokymu. Tuo pačiu metu nuo 2012 m. mažėjo mokesčių lengvatų suma. Vertėtų paminėti ir lankstesnę Estijos darbo teisę, kuri ne tokia aktuali didesnes pajamas gaunantiems specialistams, tačiau bent jau teoriškai turėtų pagelbėti mažiausias pajamas gaunantiesiems įsidarbinti ne visai darbo dienai.
Nors Latvija pastaraisiais metais darbo apmokestinimą didino keldama tiek socialinės apsaugos įmokų tarifus, tiek pajamų mokestį, šiuo metu joje taip pat diskutuojama apie galimybę vėl mažinti darbo apmokestinimą – Latvijos finansų ministerija siūlo mažinti pajamų mokestį ir didinti neapmokestinamąjį minimumą, o biudžeto praradimus kompensuoti didinamu nekilnojamojo turto mokesčiu.
Lietuva nuosmukio laikotarpiu siekė išlaikyti darbo apmokestinimą kuo stabilesnį ir kirviu kirto tik pajamas gaunantiesiems pagal autorines sutartis, tačiau didžiausia Lietuvos darbo apmokestinimo yda taip ir liko nepašalinta: pernelyg didelė mokesčių našta, slegianti mažiausias pajamas gaunančiuosius, skatina juos verčiau tapti valstybės išlaikytiniais, o ne ieškoti darbo. Jei, atskaičius mokesčius ir transporto keliaujant į darbą išlaidas, tiesioginė nauda darbuotojui yra mažesnė arba tik vos didesnė nei bedarbio pašalpa, kažkas negerai arba su pašalpa, arba su mokesčiais... Kita vertus, nepaskaičiuotas didesnes pajamas gaunančiųjų apmokestinimas išsvajotos lygybės taip pat neatneš – tiesiog prarasime konkurencinį pranašumą, o realios aukštos kategorijos specialistų pajamos tik mažės, taip atbaidysime investicijas ir išvaikysime aukštos pridėtinės vertės kūrėjus iš Lietuvos.
Mėginimas sudaryti patrauklią aplinką investicijoms ir aukštą pridėtinę vertę kuriantiems specialistams, bent jau sąžiningą apmokestinimą mažiausias pajamas gaunantiesiems, kad jiems bent jau būtų verta ieškoti darbo, ir kartu nepaskandinti ir taip nepaliaujamai grimztančio „Sodros“ laivo – ne pats lengviausias galvosūkis, kurį pats laikas spręsti.
