Pirma, net pusės (49 proc.) apklaustųjų skonio neatitinka „Sodros“ lėšų perskirstymas iš daugiau uždirbusių mažiau uždirbusiems. Deja, šis perskirstymas yra vienas iš esminių „Sodros“ bruožų – mažesnes „Sodros“ įmokas mokėję gyventojai gauna santykinai didesnes pensijas negu mokėję didesnes įmokas. Beje, tokio perskirstymo, kuriam nepritaria net pusė gyventojų, pensijų kaupime nėra – ten sukauptos lėšos yra proporcingos sumokėtoms įmokoms. Perskirstymas „Sodroje“ atsiranda dėl 1) visiems vienodo bazinės pensijos dydžio ir 2) to, kad įmokos mokamos nuo viso žmogaus atlyginimo, tačiau skaičiuojant išmokas įvedamos „lubos“. Taikant „lubas“ tik išmokoms ir netaikant jų įmokoms, „Sodros“ sistema tampa ypač neteisinga. Tai – viena iš priežasčių, kodėl reikia įvesti „lubas“ ir „Sodros“ įmokoms. Vykdant pensijų reformą, reikėtų atsižvelgti į žmonių norą ir mažinti perskirstymą tarp daugiau ir mažiau uždirbančiųjų.
Antra, kiek mažiau nei trečdalis (30 proc.) apklaustųjų pasisako už tai, kad vienintelis jų pragyvenimo senatvėje šaltinis būtų „Sodros“ pensija, 33 proc. apklaustųjų nori pragyventi iš „Sodros“ ir privačiai sukauptų pensijų, 18 proc. nori taupyti lėšas savarankiškai (t.y. ne per „Sodrą“ ar privatų pensijų fondą), o 13 proc. – kaupti tik pensijų fonde. Tie, kas nori gauti pensiją tik iš „Sodros“, turi visas galimybes taip daryti ir nekaupti niekur kitur. Tačiau tie gyventojai, kurie nori turėti kelis pensijų šaltinius, šiandien yra nepelnytai skriaudžiami, nes pensijų kaupimui suteikta nepagrįstai menka dalis pensijų pyrage. Šiemet pensijų socialinio draudimo įmoka sudaro 26,3 proc., iš kurių 23,8 proc. punktai skiriami „Sodrai“ ir tik 2,5 proc. punktai – pensijų kaupimui. Vargu ar šį santykį galima būtų vertinti kaip saugaus ir protingo diversifikavimo išraišką. Nuo 2014 m. „Sodros“ įmokos paskirstymas tarp „Sodros“ ir pensijų kaupimo prastės kaupimo nenaudai: „Sodrai“ skirsime 24,3 proc., kaupimui – 2 proc. (tiesa, gyventojai galės papildomai skirti 1 proc. iš savo kišenės ir gauti subsidiją, tačiau nuskriausti bus neturintys galimybės skirti papildomas lėšas). Taigi, tęsiant pensijų reformą reikėtų atsižvelgti į gyventojų norą diversifikuoti riziką ir didinti pensijų kaupimo vaidmenį.
Trečia, mažiau nei trečdalis (29 proc.) apklaustųjų pasitiki ar visiškai pasitiki „Sodros“ galimybėmis ateityje mokėti pensijas, pašalpas ir išmokas. Tokiomis galimybėmis nepasitiki ar visiškai nepasitiki 25 proc. apklaustųjų, o dauguma – 45 proc. – nei pasitiki, nei nepasitiki. Žinoma, pasitikėjimas galimybe mokėti pensijas nieko nepasako apie pensijų dydį. Pernai Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu tos pačios „Spinter tyrimų“ bendrovės atliktas tyrimas parodė, kad tik 14 proc. apklaustųjų tiki, kad gaudami „Sodros“ pensiją galės patenkinti savo poreikius. „Sodros“ galimybė ateityje užtikrinti pakankamo lygio pensijas prastės dėl to, kad mažės dirbančiųjų ir pensininkų santykis. Taigi vykdant pensijų reformą reikėtų užtikrinti, kad gyventojai netaptų prastėjančios demografinės padėties įkaitais.
Ketvirta, daugiau nei kas trečias (36 proc.) apklaustasis nedalyvautų „Sodroje“, jeigu turėtų pasirinkimo galimybę. Šiemet gyventojams atsiranda galimybė „grįžti“ iš pensijų kaupimo į „Sodros“ sistemą, tačiau „Sodros“ atlikta apklausa rodo, kad net kas trečias gyventojas norėtų pasitraukti iš pačios „Sodros“. Šis skaičius yra iškalbingas ir susijęs su tuo, kad gyventojai nepasitiki „Sodros“ galimybėmis ateityje mokėti pakankamo dydžio pensiją. Šie gyventojai mieliau rūpintųsi savo senatve patys – vieni taupytų privačiame pensijų fonde, kiti lėšas kauptų ir investuotų senatvei kitokiais būdais (pvz. pirktų nekilnojamąjį turtą ir gyventų iš nuomos pajamų), dar kiti iš padidėjusių atlyginimų galėtų užauginti gausesnes šeimas, kad vaikai rūpintųsi tėvais, kai jie pasens. Pasaulyje yra daug laiko patikrintų būdų saugiai senatvei užtikrinti, tuo metu kai „Sodros“ sistemų pajėgumai jau šlubuoja arba perspektyvos prastėja daugelyje išsivysčiusių šalių. Gyventojų lūkesčius atitinkanti pensijų reforma turėtų orientuotis į tai, kad gyventojai galėtų laisvanoriškai senatvei ruoštis įvairiais būdais, o ne prievarta laikyti juos „Sodroje“.
Penkta, daugiau nei pusė (56 proc.) apklaustųjų teigia, kad „Sodros“ mokamos pensijos ir išmokos yra per mažos. Vidutinė senatvės pensija 2013 m. sausį sudarė 844 litus, o vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ 2012 m. IV ketvirtį buvo 1724 litai. Šių dviejų dydžių santykis (vadinamas „pakeitimo norma“) šiandien sudaro 49 proc. Taigi žmonės yra nepatenkinti, kad vidutinė pensija sudaro apie pusę vidutinio atlyginimo. Tai yra visiškai suprantama – visiems norėtųsi, kad pakeitimo norma būtų kuo aukštesnė. Tačiau jeigu gyventojai jau yra nepatenkinti šiandien, galima tik įsivaizduoti, koks bus jų nepasitenkinimas 2060 m., kai pakeitimo norma sudarys vos 27 proc.! Būtent tokią pakeitimo normą pensijos kaupime nedalyvaujančiam gyventojui prognozuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Todėl siekiant užtikrinti, kad gyventojai ateityje būtų labiau patenkinti jų susikurtu pensijų pyrago dydžiu, reikėtų mažinti gyventojų priklausomybę nuo „Sodros“ sistemos ir leisti jiems didesnę dalį kaupti ar kitaip savarankiškai rūpintis senatve.
Šešta, tik trečdalis apklaustųjų žino, kiek kainuoja pensijų pyragas. 33 proc. apklaustųjų atsakė teisingai, kad darbdavio įmoka „Sodrai“ sudaro 31 proc. Dar mažiau gyventojų – 16 proc. – žinojo, kad darbuotojo įmoka „Sodrai“ sudaro 3 proc. Beveik tiek pat gyventojų (15 proc.) teigė, kad darbuotojo įmoka „Sodrai“ yra 9 proc., kas būtų teisinga jeigu įvertintume ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tačiau du trečdaliai apklaustųjų arba nežinojo, kokias įmokas moka „Sodrai“, arba atsakė neteisingai. Sunku kalbėti apie žmogaus pasitenkinimą ar nepasitenkinimą konkrečiu produktu, jeigu jis nežino, kiek už jį sumoka. Į teiginius, kad „Sodros“ pensijos mažos dažnai girdime atsakymą, kad taip yra dėl to, kad žmonės nedaug moka „Sodrai“. Tačiau tai yra netiesa – dirbančių žmonių įmokos „Sodrai“ yra labai aukštos, siekiančios 34 proc. Būtent dėl jų dydžio ir yra vengiama jas mokėti (nepaisant to, kad mokėti įmokas yra privaloma), tačiau tai – jau kito straipsnio tema. Reformuojant pensijų sistemą ir didinant jos skaidrumą, reikėtų parodyti gyventojams tikrąją pasiruošimo senatvei kainą.
Septinta, gyventojai nežino, kad jie ir ne kas kitas sumoka už pensijų pyragą. Net 53 proc. apklaustųjų atsakė, kad didesnę dalį „Sodros“ įmokų turėtų mokėti darbdavys, o 26 proc. teigė, kad įmokas turėtų mokėti tik darbdavys. Ekonominė teorija skelbia, kad nesvarbu, kokios valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, galiausiai šis apmokestinimas tenka darbuotojui, o ne darbdaviui. Todėl ir tiksliausias atsakymas būtų „nėra jokio skirtumo, kaip įmokų proporcija paskirstyta teisiškai, nes ekonomine prasme tikrasis „Sodros“ įmokų mokėtojas visuomet yra darbuotojas“. Darbdavio įmokos tik sukuria iliuziją, kad mokesčius įmanoma perkelti kažkam kitam. Tęsiant pensijų reformą ir didinant sistemos skaidrumą, reikėtų panaikinti šią iliuziją ir perkelti įmokas darbuotojui, užtikrinant, kad žmonių pajamos „į rankas“ liktų tos pačios.
Taigi apžvelgėme septynis pagrindinius ingredientus, į kuriuos pensijų pyrago kepėjai turėtų atsižvelgti. Kažkas paklaus, kodėl turime rūpintis, kad trečdalis gyventojų nenori dalyvauti „Sodroje“ ir teigs, kad svarbiausia – išsaugoti valstybinę „Sodrą“. Tačiau ar ne vardan gyventojų poreikių patenkinimo ir gerovės užtikrinimo ir egzistuoja „Sodros“ sistema? Tad jei jau pensijų sistema kuriama vardan žmonių, reikia atsižvelgti į jų skonį ir preferencijas, o ne sukurti nevalgomą ir brangų pyragą, kurį žmonės ir toliau vengs pirkti net ir tada, kai jo pirkimas yra privalomas.