- Ar jums trūksta darbininkų?
- Nuolat, patys ėmėmės profesijos suteikimo programos, apmokome metalo apdirbimo srities darbininkus, konkrečiai – šaltkalvius, įrankininkus. Juos mokome pagal Vokietijos dualinę mokymosi sistemą, kai mokymasis derinamas su praktika įmonėje. Šios specialybės žmonių Lietuvoje beveik nėra, profesinės mokyklos nepalaiko ryšio su įmonėmis ir nežino, ko joms reikia. Kitą vertus, ir profesinės mokyklos skundžiasi, kad nesurenka grupių ir besisukdamos iš padėties daro bendras grupes ir, pavyzdžiui, ruošia visų rūšių staklininkus, nes nesurenka vienos konkrečios specialistų grupės. Apskritai šalyje yra nepakankamai techninį išsilavinimą turinčių žmonių, yra per mažai norinčių mokytis profesijos. Niekur kitur nebuvau sutikęs tiek daug teisininkų kaip Vilniuje.
- Kodėl Lietuvoje profesinis mokymasis yra nepopuliarus?
Vokietijoje yra kitaip, žmogus gali siekti mokslo ir vėliau, išmokęs amato. Netgi yra populiaru pirmiausiai studijuoti profesinėje mokykloje, tada dirbti, po to studijuoti universitete, pakilti pareigose ir galiausiai tapti net įmonės vadovu – tokia buvo ir mano studijų bei karjeros patirtis. Lietuvoje, ir mūsų įmonėje, yra atvirkštinis variantas, žmonės, baigę universitetą, tampa darbininkais ir mokosi profesijos. Žinoma, mes jais labai džiaugiamės, nors juos ir reikia papildomai mokyti.
- Ar, jūsų manymu, Lietuvoje darbininkas gali oriai gyventi?
- Išsilavinę aukšto lygio specialistai rinkoje į rankas gali uždirbti ir 3 tūkst. litų, manau, tai nėra mažai. Žinoma, kai į fabriką nekvalifikuoto darbo ateina dirbti moterys, kurios anksčiau buvo siuvėjos, jų atlyginimas yra šiek tiek didesnis už minimalų, tačiau jis kyla priklausomai nuo pastangų ir išsilavinimo.
- Koks yra didžiausias atlyginimas, kurio gali tikėtis geras specialistas?
- Geras specialistas gali tikėtis 3,5 tūkst. litų algos į rankas, o kai kurių specialybių žmonės gali uždirbti ir daugiau nei 5 tūkst. litų į rankas, tačiau jie jau turi eiti ir atsakingas pareigas. Vidutinis nekvalifikuotų darbininkų atlyginimas gamyboje siekia apie 1,2 tūkst. litų į rankas, o kvalifikuoto - apie 2 tūkst. litų ir daugiau.
- Ar pas jus dirba daug moterų darbininkių?
- Iš viso turime apie 120 darbuotojų, apie 50 yra darbininkai, dar tiek pat – darbininkės. Vokietijoje darbininkais vyrai dirba dažniau: be gamyklos Lietuvoje, turime dar tris Vokietijoje. Į Lietuvą perkėlėme lengviausias operacijas, tad galbūt dėl to čia turime daugiau darbuotojų moterų.
- Kaip vertinate aukštąjį mokslą Lietuvoje baigusius specialistus?
- Kai buvo rinktasi, kur investuoti, Lietuvoje ar Rumunijoje, įmonės savininkams buvo kalbama, kad Lietuvoje žmonės yra labiau išsilavinę, čia labai daug specialistų. Tačiau nutiko taip, kad daug jų emigravo ir surasti personalo, pavyzdžiui, konstruktorių, meistrų, padalinių vadovų ir kitų patyrusių specialistų, yra labai sunku. Yra ir daugiau Vokietijos kapitalo įmonių, kurioms trūksta tiek darbininkų, tiek specialistų ir jos yra nepatenkintos tuo, kaip mokyklos paruošia būsimus darbuotojus.
- Kai pastebėjote, jog Lietuvoje yra specialistų trūkumas, ar galvojote verslą iškelti, pavyzdžiui, į Rumuniją?
- Tokių minčių nebuvo, nes mes labai daug investavome, įsigijome įrangą, pastatus – suma siekia 8-10 mln. eurų (27,62 – 3,45 mln. litų) nuo mūsų veiklos pradžios 2005-ais. Tačiau klausimas kyla dėl tolesnės strategijos, norėtume plėstis, bet abejojame, ar verta plėstis čia, ar jau dairytis kitų vietų. Dabar Lietuvoje, kadangi nėra kitos išeities, įdarbiname žmones ir patys juos apmokome. Nekvalifikuoto darbininko mokymai, kol žinios gerai įsisavinamos, trunka iki metų, o šaltkalvininkams - įrankininkams mokymai trunka apie dvejus – trejus metus.
- Pas jus žmonės ateina dirbti vos baigę mokyklą?
- Jeigu tai vietos gyventojai, jie gali ateiti dirbti pas mus ir baigę mokyklą arba baigę mokslus profesinėje mokykloje, nebūtinai išmokę tiksliai mums reikalingos profesijos. Įdarbiname žmonių ir iš Darbo biržos.
- Ar esate patenkinti siunčiamų iš Darbo biržos žmonių darbo kokybe?
- Retai pasitaiko, kad pas mus atėję žmonės nenorėtų dirbti, aišku, yra procentas, kurie nenori, bet tai nėra masinis reiškinys, pasitaiko vienas kitas. Dažnai žmonės registruoti Darbo biržoje ateina pas mus ieškoti darbo savo iniciatyva.
- Kokį įspūdį apie Lietuvą susidarėte čia gyvendamas penkerius metus?
- Kartais jis būna geresnis, kartais ne toks geras, bet pastaraisiais metais pastebiu, kad šalies ekonomika atsigauna, nebėra tokios stagnacijos, kuri buvo iškart po krizės. Kalbant apie žmonių gaunamų pajamų lygį, Lietuvoje yra sunkiau gyventi, nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, palyginus vidutinį atlyginimą ir prekių kainas. Bet gyvenimo kokybė Vilniuje yra panaši kaip ir kituose Europos miestuose.
- Ačiū jums už pokalbį.
