Priminsiu, kad didžiausia mokesčių našta užkrauta gyventojams. Jų sumokėti mokesčiai sudaro 88 procentus biudžeto mokestinių pajamų. Vyriausybė numatė 100 litų padidinti neapmokestinamą darbo užmokesčio dalį todėl 15 Lt sumažės pajamų mokestis ir tiek pat padidės į rankas gaunama mažiausiai uždirbančių žmonių suma.
Numatyta sumažinti nuo 20 iki 15 proc. mokesčio tarifą dividendams, kuriuos gauna bendrovių savininkai, pasiturinčiai gyvenantys asmenys. Tai ir viskas gyventojų mokesčių naštai mažinti.
O naštą didins numatyti padidinti akcizai cigaretėms, vynui ir alui. Apmokestinamos gyventojų gautos palūkanos už indėlius ir pajamos iš prekybos vertybiniais popieriais. Tačiau verslo subjektų mokamas pagrindinis mokestis – pelnas neliečiamas. Jam dar 5 metams pratęsiama lengvata, kuri leidžia stambiesiems verslo subjektams net nemokėti šio mokesčio.
Netiesioginiai mokesčiai – kvailybių karalystėje
Paliekamas 2014 metams 9 proc. tarifas šildymui ir karštam vandeniui bei 5 proc. tarifą kompensuojamiems vaistams medicinos pagalbos priemonėms. Tačiau nenustatomas padidintas PVM tarifas prabangos prekėms, kurias įsigyja turtingi asmenys. Nešalinama PVM įstatymo nuostata, kuria leista 155 tūkst. Lt parduotų prekių ir paslaugų sumos neapmokestinti PVM. Šia lengvata daugiausia naudojasi turgaus ir kiti prekeiviai, nes gali nepridėti prie kainos ir neimti iš pirkėjo PVM. Turguose kainos turėtų būti 21 proc. mažesnės už kainas parduotuvėse, kuriose imamas PVM. O to nėra. Ten parduodama neapmokestintų PVM prekių ir paslaugų už milijardus litų.
Lietuvoje nustatyta didžiausia ES neapmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu parduotų prekių ir suteiktų paslaugų suma (155 tūkst. Lt). Dargi pastaraisiais metais ji buvo 1,5 karto padidinta. Latvijoje ir Estijoje nustatyta tris, o Danijoje, Belgijoje – 7-8 kartus mažesnė suma negu Lietuvoje. Sunku suprasti valdžios veiksmus, kodėl sudaromos skirtingos sąlygos verslininkams, iškraipoma konkurenciją ir daug netenkama biudžeto pajamų.
Dovanos kapitalui pridengtos apgaulingais žodžiais
Naktinės mokesčių reformos metu buvo įvesta pelno mokesčio lengvata. Leista kapitalo – įmonių savininkams 2009-2013 metais 50 proc. sumažinti apmokestinamąjį pelną, išlaidomis kurios panaudotos technologijoms atnaujinti. Dabar ši lengvata pratęsiama dar 5 metams ir net padidinama, nes leidžiama sumažinti net visą apmokestinamą pelną ir nemokėti pelno mokesčio. Neva, siekiama didinti įmonių produktyvumą ir konkurencingumą. Ši lengvata taikoma net du kartus.
Ne tik konkurencija ir kitos aplinkybės bet ir noras kuo daugiau gauti pelno skatina įmonių savininkus mažinti išlaidas, tarp jų ir darbuotojams samdyti. O tai pasiekiama tobulinant gamybos ir paslaugų technologijas, intensyvinant darbą, keliant jų darbo našumą. Būtų neprotinga prieštarauti progresui.
Lietuva kasmet gauna beveik 8 mlrd. litų ES paramos. Nemaža dalis skiriama verslui remti, tobulesnei ir našesnei technikai įsigyti, darbo organizavimui gerinti. Dalis lėšų net nepanaudojama šiam tikslui. Todėl nėra prasmės atleisti verslo subjektus mokėti pelno mokesčio, dar gi nesusiejus su jo grąža valstybei.
Yra ir kita šio klausimo pusė. Valstybė (mokesčių mokėtojai) daugiau kaip milijardą litų lėšų grąžina ES, sumokėdami narystės įnašą. Vadinasi, dalį jų sumokėtų mokesčių, gauna privataus kapitalo įmonės technologijoms tobulinti, išlaidoms darbo užmokesčiui mažinti. Mažėjant darbo samdos sąnaudoms, mažėja ir įmokos „Sodrai“ ir Sveikatos draudimo fondui, nes jos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio sumos. Taigi valstybei bei visuomenei atneša neigiamų pasekmių – mažėja įmokos į socialinius fondus, darbo vietos, didėja nedarbas, reikia šelpti bedarbius.
Valstybės paramą privačiam verslui reikėtų susieti su nauda valstybei ir jos piliečiams. ES paramos lėšas ne dovanoti, o paskolinti arba valstybės vardu investuoti į verslą ir gauti pajamų (dividendų). Paramą susieti su papildomų darbo vietų sukūrimu, o darbuotojų atlyginimus – su sukurta pridėtine verte. Įmokas socialiniams fondams skaičiuoti ne nuo darbo užmokesčio, o nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. Tuomet gyventojai realiai pajustų ekonomikos augimo pasekmes. Tačiau valdžia nesprendžia šio aktualaus klausimo.
Nustoti šelpti turtingas valstybes
Šios ir kitų lengvatų neigiamas pasekmes atskleidė užsienio bankų filialai, kurie gavę didelius pelnus, pernai sumokėjo biudžetui tik 3 tūkst. litų. Tačiau ir šis klausimas nesprendžiamas. Tereikėtų patikslinti pelno mokesčio įstatymą nuostata, kad užsienio investuotojų uždirbtas Lietuvoje pelnas apmokestinamas pagal šalies, kurioje yra jo pagrindinė buveinė, tarifą, bet ne mažesnį, koks nustatytas Lietuvoje.
Progresiniai mokesčiai – vis atidedami
Sumažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems žmonėms, sustiprinti vidurinįjį gyventojų sluoksnį, gerokai suprastinti mokesčių administravimą galima įvedus progresinius mokesčius darbo užmokesčiui ir pelnui. Šie mokesčiai daugelyje valstybių jau seniai įvesti. Bankų „mokesčių ekspertų“ siekis įtikinti visuomenę, kad jau įvesti progresiniai mokesčiai, paremti ne realybe, o savanaudišku tikslu - mat, jiems padidėtų pajamų mokestis.
Tarsi jie nežinotų, jog darbo užmokesčio daliai, kuri apmokestinama pajamų mokesčiu, taikomas tik vienas 15 proc. tarifas, o ne progresiniai, didėjantys tarifai, atsižvelgiant į gaunamos algos dydį.
Reikėtų atsisakyti neapmokestinamos pajamų dalies (NPD). Ją pakeisti minimalia alga. Minimali alga – tai žmogaus gyvybei užtikrinti būtina pinigų suma. Ir yra amoralu dalį jos atimti per pajamų mokestį. Turėtų būti 6-8 tarifai. Mažiausias 0, kuris taikomas minimaliai algai, o didžiausias – 40 procentų, kuris taikomas gaunantiems 50 tūkst. Lt ir daugiau per mėnesį. Tarifų progresiją reikėtų nustatyti tokią, kuri leistų sumažinti pajamų mokestį asmenims, gaunantiems pajamų iki 3000 Lt ir padidinti – gaunantiems daugiau kaip 3000 litų per mėnesį ir, kad nesumažėtų biudžeto pajamos.
Analogiška progresija turėtų būti nustatyti pelno mokesčio tarifai. Tris metus nereikėtų apmokestinti smulkų šeimos verslą pradėjusių asmenų ir mažų įmonių pelno. Pelno mokesčio tarifą diferencijuoti atsižvelgiant į gautą pelno dydį. Turėtų būti 6-8 tarifai, nuo 0 iki 40 procentų, o jų vidurkis ne mažesnis už ES valstybių vidutinį tarifą.
Mokesčius tobulinti reikia nuo pamatų
Įmonių samdomiems darbuotojams užmokesčio ir įmokos jų socialiniam draudimui forma skiriama apie 40 procentų bendru darbu sukurtos pridėtinės vertė, kai Europos Sąjungos šalių vidurkis – per 60 procentų. Kaimyninių šalių verslininkai yra dosnesni. Todėl nenuostabu, kad atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje.
Minimalios algos padidinimas 100 ar daugiau litų pagerina tik labai mažai uždirbančių žmonių padėtį, bet nesprendžia klausimo iš esmės. Būtina pasiekti, jog verslininkai skirtų ne mažiau kaip Europos Sąjungos vidurkis pridėtinės vertės darbuotojų darbo užmokesčiui ir jų socialiniam draudimui (įmokai „Sodrai“, Sveikatos draudimo fondui). Tuomet klausimai spręstųsi, atsižvelgiant į kiekvieno verslo subjekto realias galimybes. Nebereikėtų diskutuoti ir dėl įmokos „Sodrai“ viršutinės ribos ir kitais mokesčių klausimais. Tai atstatytų ne tik teisingumą, bet ir sudarytų palankias sąlygas ekonomikai augti, visiems piliečiams geriau gyventi. Taigi mokesčius tobulinti reikia pradėti nuo pamatų.
