Kaip toje pasakoje apie tris paršiukus – Litnifą, Latnafą ir Estnufą, kiekvienas Baltijos paršiukas pasirinko skirtingą kovos su ekonomine krize būdą. Šiame straipsnyje pabandysime sudėti visus taškus ant i ir atsakyti į klausimą, kuri Baltijos valstybė sėkmingiausiai, o kuri nesėkmingiausiai įveikė ekonominį sunkmetį.

Mažiausias paršiukas, vardu Estnufas, buvo įžvalgiausias ir sumaniausias. „Juk ekonominė vasara negali tęstis amžinai“, – pagalvojo jis ir dar 2002 m. pradėjo statytis tvirtą mūrinį namą, kad galėtų pasislėpti nuo ateisiančios žiemos speigų. Išties, Estijos biudžetas visus šešerius ekonominio pakilimo metus (2002–2007) buvo perteklinis, o valstybės skola 2007-aisiais buvo pati mažiausia visoje Europos Sąjungoje – tesiekė 3,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Kadangi turėjo tvirtą namą, Estnufas nusprendė ekonominę žiemą įveikti savo jėgomis. Litnifas ir Latnafas – priešingai, nesuko per daug sau galvos dėl atslinksiančios žiemos ir gyveno šia diena, džiaugėsi klestinčios ekonomikos teikiamomis gėrybėmis.

Visus šešerius ekonominio pakilimo metus Lietuvos ir Latvijos biudžetas buvo deficitinis, tad kiekvieno Latvijos gyventojo pečius 2007 m. jau slėgė 3 tūkst. litų skolos našta, o Lietuvos – net 5 tūkst. litų. Atėjusi ekonominė žiema abu paršelius užklupo visiškai nepasiruošusius, tačiau Litnifas ir Latnafas pasirinko skirtingus kovos su ekonomine krize būdus. Latnafas, supratęs savo situacijos sudėtingumą ir pripažinęs savo praeities klaidas, paprašė tarptautinės pagalbos, o Litnifas, didžiausias ir išdidžiausias paršelis, nusprendė viską daryti savo jėgomis. Tarptautinis valiutos fondas laikinai paskolino Latnafui medinį namelį mainais už pažadą, kad jis ims pavyzdį iš Estnufo ir kitą kartą gerokai anksčiau pradės ruoštis ateinančiai ekonominei žiemai. Litnifas nusprendė paskubomis susiręsti šiaudinę trobelę, nes, visų didžiam nusivylimui, neturėjo pasistatęs mūrinio namo kaip Estnufas ir atsisakė pasiskolinti medinį namelį iš tarptautinių partnerių kaip Latnafas.

Trys šalys – trys būdai

Taigi, visos trys Baltijos šalys pasirinko skirtingus kovos su ekonomine krize būdus: Estija iš anksto pasiruošė galimiems neramumams ir su krize kovojo savo jėgomis, Latvija buvo nepasiruošusi krizei, todėl paprašė užsienio pagalbos, o Lietuva taip pat buvo nepasiruošusi krizei, tačiau, priešingai negu Latvija, ne prašė tarptautinės pagalbos, o kaip Estija kovojo su krize savo jėgomis. Tad kuris kovos būdas buvo sėkmingiausias?

Visų pirma pažvelkime į visų trijų Baltijos šalių ekonomikos augimo pokyčius. Estijos ekonomika nuo dugno, kuris buvo pasiektas 2009 m. pabaigoje, atsispyrė jau 18,9 proc., Latvijos – 14,8 proc., o Lietuvos – vos 12,7 procento. Tad šioje kategorijoje nugalėtojų pakyla atrodytų taip: Estijai – aukso medalis, Latvijai – sidabro, o Lietuvai – bronzos. Tačiau sparčiai auganti ekonomika šiandien toli gražu nereiškia, kad taip pat sėkmingai ji augs ir rytoj, todėl visada reikia žiūrėti ne tik į esamus ar istorinius ekonomikos augimo rodiklius, bet ir į tai, ar šis augimas yra tvarus.

Siekdama užbėgti įvykiams už akių ir iš anksto nustatyti galimas grėsmes šalies ekonomikos augimui, finansiniam stabilumui bei piliečių gerovei, Europos Komisija nustatė pagrindinius tvaraus ekonomikos augimo rodiklius. Jie yra tarsi pamatas tolesniam šalies ekonomikos augimui, tad jei ekonomika auga sparčiai, tačiau ekonominio tvarumo rodikliai yra prasti, galima tikėtis didelių bėdų ateityje. Ir atvirkščiai – jei ekonominio tvarumo rodikliai yra geri, galima tikėtis spartesnio ekonomikos augimo. Tad, siekdamas objektyviau įvertinti kovos su krize sėkmę, kiekvieną Baltijos šalį apdovanojau aukso, sidabro ir bronzos medaliais už kiekvieną tvaraus ekonomikos augimo rodiklio kategoriją. Įvertinęs tai, kad Baltijos šalių ekonominė padėtis prieš prasidedant nuosmukiui nebuvo tokia pati, nusprendžiau naudoti ne absoliučias šių rodiklių vertes, bet jų pokyčius nuo krizės pradžios 2007 metais.

Dėmesio, ponios ir ponai, varžybos prasideda!

Žygimantas Mauricas
Pirmas ir kone svarbiausias ekonominio tvarumo rodiklis yra užsienio prekybos balansas, kuris parodo skirtumą tarp eksportuojamų ir importuojamų prekių vertės. Jei valstybė daugiau importuoja negu eksportuoja (tai yra turi neigiamą prekybos balansą), ji priversta skolintis, kad padengtų šį skirtumą. Jei padėtis nesitaiso, ilgainiui tokia valstybė beviltiškai įklimpsta į skolas ir jai belieka trys išeitys: bankrutuoti, veržtis diržus ir drastiškai sumažinti importą, devalvuoti savo valiutą. Štai 2007 m. Lietuvos eksportas siekė apie 60 mlrd. litų, o importas – kone 75 mlrd. litų, tad Lietuva suvartojo apie 15 mlrd. litų daugiau užsienio prekių ir paslaugų, negu pati pardavė užsieniui.

Kadangi ekonomikoje, kaip ir fizikoje, niekas iš nieko neatsiranda ir niekur neprapuola, Lietuva 2007 m. savo skolą užsieniui padidino 15 mlrd. litų, arba kone 5 tūkst. litų vienam gyventojui. Šiuo metu padėtis daug geresnė, tačiau 2011 m. užsienio prekybos deficitas vis tiek siekė kone 4 mlrd. litų. Latvija ir Estija atrodė daug geriau: Latvijoje deficitas siekė vos 1 mlrd. litų, o Estija sugebėjo sugeneruoti 1 mlrd. litų pertekliaus. Turint omenyje tai, kad 2007 m. prasčiausia padėtis buvo Latvijoje, o geriausia – Lietuvoje, aukso medalis už šį rodiklį atitenka Estijai, sidabro – Latvijai, o Lietuva turi tenkintis bronza. Pagrindinė Lietuvos pralaimėjimo priežastis šioje makroekonominio rodiklio kategorijoje yra ne silpnas eksportas, o didelis energijos išteklių importas. Jei nebūtume uždarę Ignalinos atominės elektrinės, savo balansą būtume pagerinę bent 2 mlrd. litų, o jei dar būtume pasistatę suskystintųjų dujų terminalą ir gautume pigesnes dujas...

Antras ekonominio tvarumo rodiklis yra grynoji šalies užsienio skola, kuri parodo, kiek mes skolingi užsienio valstybėms. Šioje kategorijoje neabejotina lyderė yra Estija, kuri sumažino savo skolą užsieniui nuo 20 mlrd. litų 2007 m. iki kiek daugiau negu 3 mlrd. 2011 metais. Latvijai taip pat pavyko šiek tiek sumažinti užsienio skolą, tačiau Lietuva priešingai – tuo pačiu laikotarpiu ją išaugino nuo 29 iki 34 mlrd. litų. Taigi, už šį kriterijų Estija vėl gauna aukso medalį, Latvija – sidabro, Lietuva – bronzos.

Trečias rodiklis – efektyviojo valiutos kurso. Kai valiutos kursas yra fiksuotas, tai reiškia ne ką kita kaip vartotojų kainų indekso pokyčius. Kuo sparčiau kyla kainos, tuo nekonkurencingesnė tampa šalis. Pirma, vietos gamintojai lengviau nukonkuruojami, nes užsienyje pagamintos prekės pasidaro santykinai pigesnės. Antra, eksportuojančios įmonės kenčia, nes jų darbuotojai reikalauja didesnių atlyginimų dėl išaugusių gyvenimo išlaidų (o ne augančio produktyvumo). Puikiai šio rodiklio svarbą iliustruoja Lenkijos pavyzdys – į šią šalį plaukte plaukia lietuviai, slovakai ir vokiečiai, ieškodami pigesnių prekių. Nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. pradžios bendras vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygis Lietuvoje padidėjo 16,2 proc., o Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 13,6 ir 14 procentų. Naujausi 2012 m. spalio duomenys rezultato nekeičia: 19,4, 18 ir 14,5 procento. Taigi, vėl pralaimi Lietuva ir gauna jau trečią bronzos medalį, o laimėtoja šį kartą tampa Latvija. Lietuvoje kainos auga sparčiau nei Latvijoje ir Estijoje dėl trijų priežasčių.

Pirma, Lietuvoje gerokai sparčiau augo maisto kainos dėl konkurencijos trūkumo mažmeninėje maisto rinkoje ir neefektyvaus logistikos tinklo. Antra, Lietuvoje sparčiau augo komunalinių paslaugų kainos dėl stringančios daugiabučių renovavimo programos ir santykinai brangesnių dujų. Trečia, dėl savo mažesnės perkamosios galios lietuviai santykinai daugiau pinigų negu latviai ir estai išleidžia būtiniesiems produktams ir paslaugoms: komunalinėms paslaugoms, transportui ir maistui. Čia reikėtų priminti tai, kad vidutinis mėnesinis atlyginimas „ant popieriaus“ Estijoje yra 3 tūkst. litų, Latvijoje – 2,3 tūkst. litų, o Lietuvoje – vos 2,2 tūkst. litų. Kylančios kainos ne tik mažina šalies konkurencingumą, bet ir didina gyventojų emigraciją. Skaičiai kalba patys: per ketverius krizės metus Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 10,7 proc., Latvijoje – 10,1 proc., o Estijoje – vos 0,1 procento.

Ketvirtas ekonominio tvarumo rodiklis yra šalies eksportas, kuris ne tik parodo šalies gebėjimą konkuruoti pasaulinėje rinkoje, bet ir yra reikšmingas ekonomikos augimo indikatorius mažoms atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Baltijos šalys. Šioje kategorijoje akivaizdžiai pirmauja Lietuva, kuri eksportą vienam gyventojui padidino net 72 procentais. Sidabro medalis šį kartą atitenka Latvijai, o bronzos – Estijai. Taigi, Lietuvos eksportuotojai pelnytai vadinami mūsų šalies ekonomikos gelbėtojais.

Penktas rodiklis rodo, ar darbo jėgos kaina šalyje neauga pernelyg sparčiai. Kylantis darbo užmokestis trumpuoju laikotarpiu paskatina ekonomikos augimą, nes didina vartojimą šalies viduje, gyventojų lūkesčius, o neretai – ir nekilnojamojo turto kainas. Tačiau jei jis nėra pagrįstas darbo našumo augimu, toks darbo užmokesčio augimas nėra tvarus ir tik sukelia laikinų vartojimo ir nekilnojamojo turto kainų burbulų. Belieka prisiminti, kiek toks nepamatuotas darbo užmokesčio kilimas privirė košės Lietuvoje 2008 metais. Vis dėlto pastaruosius trejus metus darbo užmokestis Baltijos šalyse augo lėčiau negu darbo našumas, tad visoms trims šalims šis rodiklis nebuvo aktualus. Be to, labai lėtas darbo užmokesčio augimas gali smogti kitu galu – didinti skurdą ir socialinę atskirtį. Labai akivaizdžiai tai iliustruoja Lietuvos pavyzdys, kurioje, priešingai negu Latvijoje ir Estijoje, per ketverius metus skurdo rodiklis padidėjo.

Šeštas rodiklis rodo, ar šalyje nekilnojamojo turto kainos nėra nepagrįstai aukštos. Ne paslaptis, kad šiuo metu Vilniuje nekilnojamojo turto kainos vidutiniškai yra aukštesnės negu Rygoje ir Taline. Be to, nekilnojamojo turto kainų kritimas nuo aukščiausio iki žemiausio taško Lietuvoje buvo silpniausias, tad visai pagrįstai Lietuvai galime skirti trečią vietą, o pirmą – Latvijai. Estija užleidžia pjedestalą Latvijai iš esmės dėl to, kad Estijoje pastaruosius kelerius metus nekilnojamojo turto kainos auga nepagrįstai sparčiai – dėl to galima kaltinti ir euro įvedimo sukeltus teigiamus lūkesčius.

Septintas ir aštuntas rodikliai rodo, ar paskolų portfelio įmonėms ir gyventojams augimas nėra spartesnis negu ekonomikos augimas ir koks yra bendras paskolų portfelio dydis. Kitaip tariant, šis rodiklis rodo, ar gyventojai negyvena į ateitį, ar, neišsipildžius rožiniams lūkesčiams, vėliau neteks veržtis diržų. Tačiau šiuo metu šie rodikliai nėra aktualūs, nes paskolų portfelio augimas pastaruosius trejus metus Baltijos šalyse buvo lėtesnis negu ekonomikos augimas, tad už šias kategorijas apdovanojimų nusprendžiau neteikti.

Devintas rodiklis yra viešojo sektoriaus skolos dydis, kuris yra labai svarbus valstybės tvariam augimui ir mokesčių sistemos stabilumui. Augant valstybės skolai, galima tikėtis didesnių mokesčių ateityje arba valstybės bankroto, o jei skola mažėja, galima tikėtis mažesnių mokesčių ir stabilumo. Estijos viešojo sektoriaus skola siekia vos 4 mlrd. litų, arba apie 3 tūkst. litų vienam gyventojui. Latvijos ir Lietuvos skola siekia atitinkamai 32 ir 44 mlrd. litų, tačiau Lietuvos padėtis 2007 m. buvo prastesnė negu Latvijos, tad sidabro medalis atitenka Lietuvai, bronzos – Latvijai, o aukso – ir vėl Estijai.

Paskutinis, dešimtas, rodiklis yra nedarbo lygis. Jis svarbus ilgalaikiam ekonomikos augimui, nes nedarbo lygiui mažinti reikia daug laiko. Be to, ilgesnį laiką nedirbantys gyventojai praranda motyvaciją ir darbo įgūdžius, tad aukštas nedarbo lygis šiandien gali tapti ilgalaike našta visiems mokesčių mokėtojams. Šiuo metu aukščiausias nedarbo lygis yra Latvijoje, tačiau, lygindami nedarbo lygio pokytį 2007 ir 2011 m., matome, kad sparčiausiai jis išaugo Lietuvoje. Estai ir vėl pasirodė geriausiai, o latviai liko antroje vietoje. Struktūrinis nedarbas yra pagrindinė problema Lietuvoje – per ekonominę krizę, sprogus nekilnojamojo turto burbului, kas antras statybų sektoriuje dirbęs gyventojas neteko darbo. Taigi, pats efektyviausias žingsnis mažinant nedarbą būtų buvęs būsto renovavimo programos skatinimas (ši programa taip pat leistų sumažinti sąskaitą už importuojamus energijos išteklius ir pagerintų Lietuvos užsienio prekybos balansą). Be to, į eksporto rinkas orientuotas pramonės sektorius nekuria daug darbo vietų, tad kitas efektyvus būdas mažinti nedarbo lygį būtų buvęs naujų darbo vietų kūrimas paslaugų sektoriuje, kuris dažniausiai orientuotas į vidaus rinką.

Dėmesio, ponios ir ponai, rezultatai!

Susumavę rezultatus matome, kad su keturiais aukso, dviem sidabro ir dviem bronzos medaliais nugalėtoja tampa Estija. Antrą vietą su dviem aukso, penkiais sidabro ir vienu bronzos medaliu iškovojo Latvija, o trečią vietą su dviem aukso, vienu sidabro ir penkiais bronzos medaliais – Lietuva. Taigi, Estnufas pasielgė išties išmintingai, kad pasistatė mūrinį namą. Estijos augimas yra ne tik sparčiausias, bet ir tvariausias, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Latnafas, kuris paprašė tarptautinės pagalbos ir laikinai pasiskolino medinį namelį iš Tarptautinio valiutos fondo, taip pat pasielgė gana išmintingai. Latvijos augimas yra ne tik spartesnis, bet, visų nuostabai, ir tvaresnis negu Lietuvos. O Litnifo sprendimas ekonominę žiemą įveikti savo jėgomis nebuvo pats geriausias, nes Lietuvos ekonomikos augimas yra pats lėčiausias ir netvariausias.

Lietuva aukso medalius iškovojo dviejose kategorijose: spartaus eksporto augimo ir pigios darbo jėgos. Eksporto augimo sėkmė labai priklauso nuo šalių kaimynių ekonominės padėties, tad šiam rodikliui mažai įtakos teturėjo Lietuvos pasirinktas kovos su ekonomine krize būdas. Aukso medalis pigios darbo jėgos kategorijoje taip pat neduoda daug kreditų pasirinktai strategijai: viena vertus, šis rodiklis rodo, kad nedarbo lygio augimas mažai tikėtinas, nes darbuotojai dirba našiau, negu auga jų atlyginimai, kita vertus, tai stabdo vartojimo augimą Lietuvoje. Sidabro medalį Lietuva iškovojo tik vienoje kategorijoje – valstybės skolos dydžio. Tačiau skolos dydis yra tik viena medalio pusė – kita pusė yra palūkanos, kurias reikia mokėti už šią skolą. Lietuva šiais metais sumokės apie 2,2 mlrd. litų palūkanų už kone 50 mlrd. litų siekiančią paskolą. Tai gerokai daugiau negu 1 mlrd. litų šalies gynybai, 1,5 mlrd. litų viešajai tvarkai ir net du kartus daugiau negu suma, skiriama visų valstybės tarnautojų metiniam darbo užmokesčiui. Jei nereikėtų mokėti palūkanų, visiems valstybės tarnautojams atlygį būtų galima pakelti net tris kartus! Arba kiek realesnis variantas – padidinti pensijas ir kitas socialines išmokas 15 procentų. Kiekvienas Lietuvos gyventojas už valstybės skolos palūkanų mokėjimą šiais metais paplonins savo piniginę 650 litų, o Latvijos – vos 500 litų, nors skola vienam gyventojui Latvijoje šiek tiek didesnė. Taip yra todėl, kad Lietuva nesikreipė pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą, savarankiškai skolinosi didesnėmis palūkanomis iš tarptautinių finansų rinkų, tad mes kasmet sumokame apie 500 mln. litų „priedą“ už savarankiškumą ir dar 500 mln. litų „priedą“ už perdėm išlaidų gyvenimą ekonominio pakilimo metais. Jei būtume estai, už paskolos palūkanas nereikėtų mokėti nė milijardo eurų…

Taigi, akivaizdu, kad Lietuvos pasirinkta kovos su krize strategija nebuvo pati sėkmingiausia. Visų pirma, Litnifas laiku nepasiruošė ekonominei žiemai, antra, pasididžiavo ir nusprendė nesikreipti pagalbos ir ekonominę žiemą įveikti savo jėgomis susiręstoje šiaudinėje trobelėje. Guodžia nebent tai, kad šis eksperimentas su šiaudine trobele mums padovanojo istorinę galimybę sudalyvauti Davoso pasaulio ekonomikos forume.

Vis dėlto Lietuvai reikėtų pasimokyti iš istorijos bei kitų šalių patirties ir stengtis kiekvieną kartą nebeišrasti dviračio. Juk kiekviena ekonominė krizė atneša ne tik naujų iššūkių, bet ir naujų galimybių. Estija būtent per Rusijos krizę nepavejamai atitolo nuo kitų Baltijos seserų. Atrodo, kad 2008 m. pasaulinė finansų krizė ir šiuo metu vis dar tebesitęsianti euro zonos valstybių skolų krizė dar labiau atitolins Estiją nuo Latvijos, o Lietuva ir toliau vilksis uodegoje.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos palyginimas pagal tvaraus ekonomikos augimo rodiklius

LietuvaLatvijaEstija
Bendrojo vidaus produkto augimas321
Užsienio prekybos balansas321
Užsienio skola321
Infliacija312
Eksportas123
Nepagrįstai spartus atlyginimų augimas123
Nepagrįstai aukštos nekilnojamojo turto kainos312
Viešojo sektoriaus skolos dydis231
Nedarbo lygis321


Rezultatai

LietuvaLatvijaEstija
Pirma vieta224
Antra vieta152
Trečia vieta512