– Kodėl Mažeikiuose baigęs vidurinę ir muzikos mokyklą, kurios mokytojai šventai tikėjo, kad Jūsų gyvenimas bus susijęs su muzika, atvykote į Vilnių studijuoti miestų statybos?

– Mane labai mažą tėvelis nuvedė į muzikos mokyklą, tad ją sugebėjau baigti du kartus. Grojau akordeonu, vėliau – saksofonu. Visi vaikai spardydavo kamuolį, o aš varinėdavau gamas: do, re mi, fa, sol, la, si... Tik vyresnėse klasėse pasidarė įdomu. Tokių mokinių kaip aš nebuvo daug, todėl visi manė, kad stosiu į Konservatoriją.

Nuo dešimtos klasės kartu su muzikos mokytoju pradėjau groti vestuvėse – savaitgaliais uždirbdavau 50 rublių. Tai buvo daug, tačiau baigdamas mokyklą supratau, kad negalėsiu taip gyventi – nuolatiniai pokyliai, blaškymasis, vakarėliai. Tai gali būti tik hobis.

Tuo metu tėvukas pradėjo statyti namą. Ėmėme kartu aptarinėti statybas, kurti projektą. Tai buvo savotiškas pastūmėjimas, kuris atskleidė, kad statybos yra labai įdomus dalykas.

– Stodamas į Vilniaus inžinerijos institutą buvote girdėjęs žodį „verslas“?

– Ne, jokiu būdu... Sovietmečiu visi buvo spekuliantai, sodinami į kalėjimus... Turgeliuose daigelius pardavinėjančias moteriškes gaudydavo specialiai tam sukurto skyriaus vyrukai.

Maniau, kad būdamas puikus statybos inžinierius galėsiu dirbti statybos valdybos viršininku arba būsiu geras tresto vadas.

– Norėjote būti viršininku?

– Nebūtinai. Maniau, kad užaugsiu... Ateis laikas ir natūraliai tapsiu viršininku. Svajonės tapti „prarabu“ (darbų vykdytoju – aut. past.) neturėjau. Kai pastatai vieną, antrą objektą ir supranti, kaip tai daroma, gali pradėti valdyti procesą, todėl statybų sektoriuje nesunku užaugti.

Didelės karjeros nesitikėjau dėl savo biografijos, nes esu gimęs treminių šeimoje Irkutsko srityje. Mano tėvukas buvo vyriausiasis gamyklos mechanikas, bet sovietmečiu dėl savo praeities niekada negalėjo tapti direktoriumi, nors puikiai gebėjo valdyti kolektyvą.

Dideles viltis siejome su nepriklausomybe. Manėme, kad būdami laisvi imsimės atsakomybės už savo likimą. Dirbau eksperimentinėje gamykloje „Monolitas“, bet prasidėjo privatizacija, dalijimasis ir toji nuosavybė nieko gera neatnešė. Žmonių godumas nugalėjo ir vieną dieną aš atsidūriau gatvėje.

Vienas – nei kompanijos, nei žmonių, nei darbo. Dvi savaites nežinojau, ką daryti, paskui ėmiau galvoti – žmona, maži vaikai, iš ko gyvensim... Geriausiai išmaniau statybas, tad ir ėmiausi šios veiklos.

Pirmieji užsakovai iš „Audėjo“ patikėjo manimi, pervedė 50 tūkst. talonų avanso, kad pasamdyčiau žmonių, uošvis paskolino pinigų, kad nusipirkčiau mašiną, priekabą. 1993 metais „Eiką“ sudarė trys žmonės ir samdyti 7 mūrininkai iš Varėnos, 10 tinkuotojų iš Akmenės.

– Ką reiškia pavadinimas „Eika“?

– Mano bendraklasė, supratusi mano bėdas, kai netekau darbo, Vaida Eičienė kartu su svainiu Kalinausku turėjo įregistravusi bendrovę, sako: imk ir dirbk. Tai du pirmieji jų pavardžių skiemenys. Gražus pavadinimas, lengva prisiminti...

– Kokia šiuo metu galėtų būti verslo pradžia?

– Svarbu nebandyti kartoti to, ką daro kiti, reikia pasiūlyti ką nors nauja. Tai pagrindinis varomasis motyvas. 1996 metais mes vieni pirmųjų pradėjome pirkti sklypus, statyti namus ir pardavinėti butus. To dar niekas nedarė, nes statybininkai tik statydavo.

– Pamokos brangiai kainuoja. Ar buvo nesėkmingų investicijų?

– Pasitaiko sprendimų, kurie nepasiteisina. Vienas tokių – 2002 metais projektuotas 200 butų namas Šiaurės miestelyje, kurio pirmame aukšte turėjo būti kompleksas, kur gyventojams teikiamos visos paslaugos: darželis, baseinai, pirtys, parduotuvės. Pasirodo, žmonėms tai per didelės išlaidos, todėl teko atsisakyti minties.

2006 metais brangiai pirkome sklypus ir planavome daug statyti. Pavyzdžiui, Pilaitėje statybos savikaina buvo 5 000 litų už kv. m, o parduoti teko po 3 000, nes prasidėjo ekonomikos krizė.

– Esate Lietuvos buriuotojų sąjungo prezidentas. Kas Jums yra buriavimas?

– Atsakomybė, kuri padeda ir versle.

"Iniciatyva įkvėpusi visą pasaulį" ir "Pirmojo Rytų Europoje mobiliojo ryšio verslo pradžia" ieškokite "bzn start" gruodžio mėnesio verslo žurnalo numeryje.