Jie juk gali gauti lėšų tik pritraukdami indėlius, išplatindami akcijas, obligacijas arba pasiskolindami iš kitų bankų. Bet neturi to papildomo maitinimo šaltinio - didelių, stambių „motinų“, kurioms neskausminga įmesti vieną kitą milijardą į dukterinį banką. Taigi šie du vietiniai bankai norėdami išlikti konkurencinėje kovoje siūlydavo didesnes palūkanas už indėlius. Jie žymiai lanksčiau žiūrėjo į visas bankines operacijas.

Kitas šių bankų panašumas - jų kreditavimo veikla: didelė jų paskolų portfelio dalis buvo suteikta susijusiems asmenims. Nors banko savininkai tokiu atveju kaip tik labai gerai žino, ką jie finansuoja, bet centrinis bankas pagal teisės aktus susijusių asmenų kreditavimą laiko rizinkingesniu, todėl reikalauja suformuoti didesnius atidėjimus šiems kreditams. Tai bankams žymiai suvaržo kreditavimo galimybes, jiems reikia turėti dar daugiau kapitalo, kai finansuoja susijusias įmones.

Žinoma, šie bankai skiriasi savo dydžiu: Ūkio bankas yra gerokai mažesnis už „Snorą“.

Tačiau pagrindinį Ūkio ir „Snoro“ situacijos panašumą lemia Lietuvos banko valdybos sprendimai. Uždarius jau antrą banką per pusantrų metų antrą kartą pranešta neva įvykius išprovokavo patys banko savininkai. Ūkio banko atveju ta neva lemtinga provokacija buvęs pagrindinio akcininko V.Romanovo pareiškimas, kad jis neišgali mokėti algų krepšininkams, o „Snoro“ krizei lemtingas neva buvo „Lietuvos ryto“ straipsnis.

Ir tą kartą, ir dabar Lietuvos bankas savo kaltės nemato. Tačiau mums antrą kartą kyla klausimas - ar ne paskubėta?

Mat krenta į akis, kaip pasikeitė Lietuvos banko politika: dabar rinkos prievaizdas kitaip vertinama ir toleruoja bankų riziką. Žymiai griežčiau vertinamos tokios rizikingos bankinės operacijos, kurias ir ankčiau bankai vykdė - pinigai gana rizikingai apsisukdavo, sugrįždavo – bet nieko bankui neatsitikdavo. O dabar Lietuvos bankas staigiai ir kategoriškai reaguoja į tokius rizikos signalus.

Viena vertus, Lietuvos banko priedermė - prižiūrėti komercinius bankus. Kita vertus, tikrasis jo uždavinys - prižiūrėti, kad neįvyktų bėda, o ne tą bėda paankstinti ar net ją sukelti.

Nėra abejonių – sustabdyta bet kokio banko veikla reiškia jo mirtį. Atkurti jos praktiškai neįmanoma, nes pasitikėjimas banku yra pakirstas. Negana to, kiekvieno banko veiklos sustabdymas turi žalingų pasekmių visai komercinių bankų sistemai, nes bet koks susvyravimas sukelia grandininę nepasitikėjimo reakciją. Todėl neprotinga sakyti, kad kiti bankai neva gali būti suinteresuoti konkurento griūtimi.

O kalbos, kad taip neva siekta išvengti didelių nuostolių, netiesa. Nes bet kurio banko veiklą sustabdžius, niekuomet neužteks pinigų atlyginti visiems kreditoriams. Banko savininkai neteks turto, akcijų. Bankroto precedūra brangiai kainuos ir bus apmokėta tikrai ne Lietuvos banko, o indėlininkų ir kitų kreditorių lėšomis. Dauguma indėlininkų, žinoma, atlygins Indėlių draudimo fondas, bet kiti kreditoriai, pirmiausia įmonės, nukentės.

Itin keista, kad nė vienas iš dviejų bankų krizės atvejų neįvyko kreditorių iniciatyva. Kaip tik todėl išlieka abejonė, ar ne per anksti Lietuvos bankas supanikavo ir sustabdė antro banko veiklą?

Ūkio banko atveju pagrindinis nurodomas rizikos šaltinis – per daug įvertintas jo turtas. Mat, pavyzdžiui, bankas išduodamas kreditą, kaip užstatą paiima turtą; kredito suma aiški, o turto vertė nuolat svyruoja, priklausomai nuo rinkos. Ji svyruoja tiek į minuso pusę, tiek ir į pliuso pusę.

Bet jeigu kiekvieną kartą akcijų kursui kritus ar kažkurios paskolą paėmusios įmonės veiklai suprastėjus būtų uždaromi bankai, reikėtų uždaryti visus bankus, nė vieno neliktų.

Buvo pranešta, kad Ūkio banko likvidumo normatyvas buvo 29, o reikalaujamas minimumas - 30. Tai labai mažas neatitikimas. Vadinasi, bankas lyg ir vykdė reikalavimą, lyg ir turėjo lėšų vykdyti atsiskaitymus, tačiau Lietuvos bankas išsigando, nes patikrinęs įkeistą turtą suabejojo, ar šis įvertintas tokia verte, kokia jį būtų galima realizuoti. Ar to pakako panikai?

Dar vienas dalykas, kas man atrodo labai nesąžininga indėlininkų atžvilgiu: Lietuvos bankas atlieka vadinamąjį „streso testą“ - sukuria hipotetinę situaciją ir mato, kas atsitiktų komerciniam bankui, jeigu jo indėliai sumažėtų 10, 20, 30 proc. ir pan. Tokį „streso testą“ daro ir komerciniai bankai.

Tačiau niekada nėra viešai pranešta, kad štai testas parodė, jog mažiausiai atsparūs rinkoje tokie ir tokie bankai.

Ar tai reiškia - kol viešai nepasakyta, kad ne visi bankai funkcionuoja gerai, tol žmonės nepatiria jokių rizikų? Tada žmonių akyse visi bankai yra vienodai patikimi. Manau, reikėtų sugalvoti, kaip tą nevienodą bankų riziką įvertinti, kad gyventojai pagal tokią infomaciją galėtų orientuotis bankų sektoriuje. Manau, kad Lietuvos bankas nepakankamai informavimo gyventojus apie riziką bankų sistemoje ir neatliko jų švietimo funkcijos.

Ar paaiškinimas vienas - tiesiog bijota panikos? Nes jeigu būtų paskelbta, kad Ūkio bankas yra padidintos rizikos zonoje, tai šiandien šiam bankui, matyt, būtų dar blogiau, nes gyventojai pultų atsiimti indėlius ir liūdna banko baigtis būtų pagreitinta. Bet tikrai nemalonu manyti, kad Lietuvos bankas kažką slėpė, o išsigandus ir supanikavus paskubomis imtasi kraštutinių priemonių - tiek „Snoro“, tiek ir Ūkio banko atveju.