Iš statybų – į žvėrienos verslą
Kitų metų vasarį dvidešimtąjį veiklos jubiliejų švenčiančios „Viltlit“ atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su sovietinių laikų palikimu – vadinamaisiais regioniniais medžioklės ūkio centrais. Sovietmečiu visose respublikose veikė vienas medžioklės ūkis, kuris buvo suskirstytas regioniniais centrais. Toks centras veikė ir šalia Panevėžio – čia bandyta eksperimentuoti su Lietuvoje retai ar beveik nesutinkamų stumbrų, fazanų ir danielių veisimu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gremėzdiška sovietinio centralizavimo sistema griuvo, o eksperimentus nupūtė rinkos ekonomikos vėjai. 1993 m. pradžioje atsiradęs „Viltlit“ nuo pat pirmų dienų ėmė pirkti ir perdirbti žvėrieną.
Įmonė buvo valdoma trijų šalių – Lietuvos, Švedijos ir Italijos – akcininkų. Švedijos ir Italijos investuotojai Lietuvoje atsirado nekviesti – įvertinę įmonės potencialą, jie nusprendė išmėginti laimę ir ryžosi investuoti. Toks tarptautinis bendradarbiavimas padėjo įmonei greitai atsistoti ant kojų: iš Italijos atkeliavo žvėrienos perdirbimo technologijos supratimas, iš Švedijos plaukė finansinės injekcijos, o Lietuvoje dirbo pjaustytojai ir pardavimo vadybininkai.
Laikui bėgant įmonė stiprėjo, o kartu ir joje dirbantys lietuvių verslininkai. Jie pasiūlė supirkti užsieniečių akcijas. Lietuviai pateikė solidžius pasiūlymus ir užsieniečiai sutiko. Pirmieji savo akcijas Lietuvos verslininkams pardavė švedai, o prieš ketverius metus savo akcijų dalį iš Raseinių kilusiam V. Vansevičiui perleido vienas didžiausių pasaulyje Italijos laukinių žvėrių koncernas „Narava“. Tokiu būdu „Viltlit“ tapo 100 proc. lietuviška kompanija.
Pradėjus dirbti V. Vansevičiui įmonė atvertė naują savo veiklos puslapį ir tapo tokia, kokia yra dabar. Kauno technologijos ir Kopenhagos universitetų auklėtinis į „Viltlit“ 2008 m., būdamas 38 metų, atėjo iš statybų verslo, kuriame dirbo nuo pat aukštojo mokslo baigimo. Įmonės akcininkai įžvelgė jame administratoriaus talentą ir patikėjo vadovavimą kompanijai.
„Esu aistringas medžiotojas, greitai mokausi, tad labai greitai perpratau, ko reikia „Viltlit“. Niekada nesigailėjau, kad susiejau savo gyvenimą su šiuo verslu. Dabar net neįsivaizduoju, kad galėčiau grįžti į statybas, nors niekada nesakyk „niekada“, – teigia V. Vansevičius.
Pasak jo, dabartiniai „Viltlit“ akcininkai iki šiol sulaukia pasiūlymų iš užsienio dėl įmonės įsigijimo. Nenuostabu – juk buvusioje sovietinėje erdvėje nėra nė vienos panašios kompanijos, o artimiausi „Viltlit“ konkurentai už 600 km, Lenkijoje. Nepaisydamas užsieniečių vilionių, V. Vansevičius tikina, kad „Viltlit“ ir toliau planuojama išlaikyti lietuvių rankose.
Žvėrienos butikas
Dabar įmonėje dirba 35 žmonės, tačiau darbuotojų skaičius priklauso nuo sezoniškumo – veiklos pikas prasideda rugsėjo pradžioje ir tęsiasi 5 mėnesius.
„Kiekvienais metais nuo rugsėjo 1 d. aš, galima sakyti, neturiu šeimos: darbas vyksta nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, visi savaitgaliai praleidžiami susitikimuose su medžiotojais ir pirkėjais. Mes juokiamės, kad visi gamybininkai dirba vasarą, todėl sunku išleisti žmones atostogų. Pas mus tokių problemų nėra – nuo liepos dauguma mūsų darbuotojų, išskyrus konservų gamintojus, atostogauja. Pirmą rugsėjo dieną – vėl į darbą“, – verslo sezoniškumo ypatumus komentuoja „Viltlit“ vadovas.
Pasak V. Vansevičiaus, nėra prasmės atsisakyti butiko veiklos modelio ir tapti gremėzdiška gamykla su 100 ir daugiau darbuotojų. „Viltlit“ vadovas remiasi nesėkmingais kolegų Vokietijoje ir Lenkijoje pavyzdžiais, kur buvo sukurtos didelės žvėrienos perdirbimo įmonės, o vėliau jas teko uždaryti. Daugelis įmonių Europoje šią praktiką jau įsisąmonino, tad nenuostabu, kad daugumoje panašių kompanijų dirba nuo 20 iki 40 žmonių.
„Viltlit“ vadovas sako dabar apie savo darbuotojus žinąs viską: kieno vaikas susirgo, kam erkė įkando, kur koks medžiotojas briedį nušovė ir atvežė į gamyklą priduoti.
Mėsininkai – didžiausias „Viltlit“ turtas. Geras mėsininkas Lietuvoje reikalingas visiems. Ir ne tik Lietuvoje. Todėl V. Vansevičius negali sau leisti konfliktuoti su mėsininkais, kurių darbu remiasi visa įmonė. Juk vos panorėję, jie bet kur ras darbą. „Viltlit“ vadovas pabrėžia, kad mėsininkų specialybės Lietuvoje niekas nemoko. Todėl specialistus jie ugdosi patys – naujokai mokosi iš patyrusių šios srities meistrų. V. Vansevičius teigia, kad „Viltlit“ yra viena geriausių mėsininkų kalvių Lietuvoje.
„Istoriškai susiklostė, kad su mėsa Europoje geriausiai dirba Balkanų šalių gyventojai, ypač serbai, taip pat vengrai ir lietuviai. Šie specialistai yra vertinami ir viliojami dirbti svetur. Pavyzdžiui, Slovėnijos ir Italijos įmonės masiškai samdo specialistus iš Serbijos, o Lenkijoje dirba ir ten toliau tebeviliojami mėsininkai iš Lietuvos“, – pasakoja V. Vansevičius.
Lietuvių produkcija – beveik visoje Europoje
Didžiąją dalį produkcijos „Viltlit“ eksportuoja. Daugiausia jos keliauja į Europos šalis, ypač į Vokietiją, Austriją, Šveicariją. Lietuvių produkcijos galima rasti beveik visose Europos valstybėse (išskyrus Rumuniją bei Moldovą) ir net kituose žemynuose, už 7 000 km – Kinijoje. Gaminių asortimentas platus: pradedant gurmaniškomis išpjovomis, baigiant ne mažiau gurmaniškais konservais.
Lietuviai kartu su šveicarais, austrais ir vokiečiais taip pat gali būti vadinami vienais dažniausiai valgančių žvėrieną. Šią mėsą jie vertina dėl ekologiškumo, natūralumo ir išskirtinių skonio savybių. „Viltlit“ jau galėtų neeksportuoti stirnienos, nes per pastaruosius metus jos vartojimas išaugo Lietuvoje.
„Geriausi Lietuvos restoranai – „Stikliai“, „Lokys“, „Mabrė“, „La Provence“, „Žemaičiai“ ir kiti – savo meniu turi žvėrienos patiekalų. Į vietas, kur yra aukšta maitinimo kultūra, užsuka užsieniečiai, vertinantys skanų maistą, jose patiekiama ir žvėrienos. Mūsų mėsos nėra tik picerijose“, – šmaikštauja V. Vansevičius.
Žvėrienos vartojimo rinka užaugo tiek, kad „Viltlit“ jau nepakanka kai kurių žaliavų, kad būtų patenkinti Lietuvos rinkos poreikiai. Lietuvos medžiotojai su savo laimikiais atsisveikina nenoriai, todėl įmonė priversta papildomai pirkti žvėrienos iš kitų šalių – Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos. „Viltlit“ importuoja apie 80 proc. žaliavos.
„Žaliavos trūkumas yra vienintelis mano galvos skausmas. Deja, kai kurie Lietuvos medžiotojai nesupranta arba nenori suprasti, kad prekybininkai už mūsų pristatytą produkciją su mumis atsiskaito tik po trijų mėnesių. Jie už savo sumedžiotą žvėrį reikalauja atsiskaityti čia ir dabar. Todėl partnerių, kurie galėtų užtikrinti nepertraukiamą žaliavos tiekimą pagal normalaus verslo logiką, tenka aktyviai ieškoti užsienyje“, – pasakoja „Viltlit“ vadovas.
O visiems apie nuosavą verslą galvojantiems V. Vansevičius nori palinkėti vieno: „Niekada nenuleiskite rankų! Net jei atsidursite pačiose sudėtingiausiose situacijose. Kovokite už savo idėją, savo verslą iki paskutiniųjų ir nepasiduokite. Jokiais būdais".
„Viltlit“ direktoriaus 5 patarimai pradedantiesiems verslininkams
1. Niekada neišduok savo svajonės.
2. Pasitikėk žmonėmis, nes vis tiek rasi žmogų, kuris šalia tavęs darys daugiau, nei tu pats darai.
3. Nebijok nudegti, vis tiek atrasi malonumą, kuris tave ves į priekį.
4. Kurk savo taisykles, niekada negyvenk pagal svetimas, nes plauksi pasroviui.
5. Dirbk su malonumu. Jei negali sau leisti eiti į darbą su malonumu, nedaryk to, nes jei nemalonu pardavinėti, pirkti ar bendrauti su klientais, tuomet atsiras atotrūkis.
ANONSAS: Naujame "bzn start" vasario mėnesio verslo žurnalo numeryje ieškokite įdomių istorijų: "VERSLO ISTORIJA apie mūsų šalies BIOK ženklo kosmetikos atsiradimą gūdžiu sovietmečiu, kuomet ją sukūrė penki daktaro laipsnį turintys bičiuliai ir interviu su vienu iš BIOK įkūrėju dr. R.Petniūnu; apie Martyno Vidžiūno (29 m.) Amerikoje įgytą patirtį, kuri padėjo rasti savo verslo nišą Lietuvoje, apie sumanių jaunuolių ketvertuką, kurie sukūrė aplikaciją „KeyApp“, kuri turi tik vieną mygtuką ir aiškią funkciją – atidaryti ir uždaryti vartus bei užkardus. Taip pat Jūsų laukia daug kitų tikrų verslo gyvenimo užkulisių.
