Jų – lietuvišką variantą – plačių užmojų ir entuziazmo nestokojantis judrėniškis sumeistravo šešetą. Tiksliau, tiek jų yra dabar. Mat susidomėjimas gyvuoju namu didelis, o entuziastų, norinčių jame gyventi, vis daugėja.
Mintį pakišo avys
Antanas Poška, kaisdamas kavą vos keliomis medžio pliauskomis prišildytoje jurtoje, atviravo, jog į jo gyvenimą esminės permainos ateina kas penkeri metai. „Prieš atsikeldamas į Judrėnus, gyvenau Klaipėdoje, teko dirbti ir policijoje, ir tolimųjų reisų vairuotoju, mokiausi teisės, turėjau savo firmą“, – neklimpdamas į detales kalbėjo daugiau kaip metai lietuviškos jurtos pradininku vadinamas 38-erių metų vyras.
Mintis Lietuvoje statyti Centrinės Azijos gyventojų būstus kilo dėl to, kad septynerius metus nepavyko protingai panaudoti nukirptos auginamų avių vilnos, kurios kiekvienais metais vis daugėja. „Mūsų šalyje didelė perteklinės vilnos problema. Jos niekam nereikia, kadangi visa rinka užversta importine“, – kalbėjo Lietuvos avių augintojų asociacijos narys.
Statyti jurtą Antanas mokėsi internete, daug žinių suteikė ir paties padarytos klaidos. Įvairiausių idėjų kupinas judrėniškis neslėpė: statydamas pirmąją jurtą, nežinojo, kaip tinkamai aptaisyti jos „padą“, kad iš apačios neitų šaltis, kuo apdengti vilna aptrauktą stogą, kad į vidų nesiskverbtų nepageidaujama drėgmė.
Mongoliška-lietuviška jurta
Palikęs klaidas praeičiai, Antanas tvirtino, jog jo statomos jurtos – mongoliško tipo. Kazachiškos yra šiek tiek sudėtingesnės, nes stogo kupolo plonos medinės juostelės, sujungtos su šonine siena, ne surišamos, o išlenkiamos. Visas karkasas gaminamas iš medinių sparelių, jie viršuje įtvirtinami klijuotos medienos rate. Jurta dengiama veltiniu ir apsaugine medžiaga. Statydamas pirmąjį mongolų gyvenamąjį namą, A. Poška jį dengė brezentu, dabar – specialiu kvėpuojančiu ir drėgmei nelaidžiu audiniu, kuris būna įvairių spalvų.
Lietuviškų jurtų meistro žodžiais, jurtos karkasą padaryti nėra labai sunku. Svarbiausia gerai padaryti groteles, kurios, norint jurtą perkelti į kitą vietą, susistumia ir susiglaudžia tarytum armonikos dumplės. „Sulankstytas klajoklių namas užima du metrus. Sienas ištempus jis padidėja aštuonis kartus, kitaip sakant, tampa 16 metrų apskritu statiniu“, – nieko neslėpdamas pasakojo, rodos, vietoje nestygstantis vyras. Jo teigimu, jurtos karkasą įmanoma sumeistrauti per dieną. Jis surenkamas per 2-3 valandas, o nuardomas per valandą.
Tikslų laiką Antanas žino, nes šį „ritualą“ teko atlikti ne vieną kartą. Viena Antano jurta stovi Lazdininkų kaime netoli Šventosios. Kitą pastatė netoli Kauno. Jos pageidavo į bendruomenę susibūrę žmonės, pasiryžę gyventi be patogumų, toliau nuo miesto. Jurtą turėti panoro ir vienas profesorius iš Vilniaus. Jis kelias dienas gyveno pas Antaną ir atidžiai stebėjo, kaip statomas mongolų namas, kaip veliamas veltinis jam uždengti. Baigus šiuos darbus, svečio pageidavimas buvo trumpas – kai tik nutirps sniegas, jurta turi stovėti prie Vilniaus. A. Poška atviravo: jis yra gavęs užsakymą pastatyti 100 kv. metrų jurtą. Didelėje jurtoje, pasak statytojo, galima padaryti vidines pertvaras, įrengti vonią, tualetą. Joje įmanoma „suorganizuoti“ net antrą aukštą. Antano žodžiais, jurtoje galima įsirengti net pirtį. Jurtą-pirtelę yra užsakę vienos kaimo turizmo sodybos šeimininkai. Pasak šio projekto įgyvendintojo, norint pasistatyti jurtą, nebūtina turėti daug žemės. Šį statinį kai kurie žmonės pasistato tiesiog terasoje.
Mongolišką-lietuvišką jurtą nagingasis žemaitis užsakovui atveža be langų. Juos sudeda tik pastatęs jurtą, mat ją surinkti iš atskirų dalių yra labai sudėtinga. „Jeigu sienos nesudaro idealaus apskritimo, jurtos nepastatysi“, – greitakalbe aiškino A. Poška ir atkreipė dėmesį, jog būtent langai suteikia teisę jurtą savintis. Jurtą sulietuvina ir durys bei grindys, kurių mongoliškoje jurtoje nebūna. Lietuviškųjų jurtų kūrėjas grindis gali sudėti įvairias – nuo medinių iki parketlentėmis klotų.
Kalbėdamas apie lietuviškąjį jurtų variantą, ūkininkas ir individualios įmonės savininkas prisiminė šiųmetę „Litexpo“ parodą, kurioje lietuviams buvo pristatyta 5 metrų skersmens, 20 kv. metrų jurta. Ją apžiūrėjo ir mongolai. „Net su piktumais, kad išdrįsome ją savintis, jon įpuolė. Sienas pradėjo glostyti, vis kartodami: „Eto naša.“ Pamatę grindis, neužuodę specifinio kvapo, pripažino, kad ir lietuviai jurtą jau gali vadinti „naša“, – iki ašarų juokindamas dalijosi įspūdžiais lietuviškos jurtos pradininkas. Pasak jo, tautiečiams daugiausia klausimų sukėlė jurtą dengiantis veltinis. Visiems atrodė, jog ši medžiaga – tai akmens arba stiklo vata. Tik buvusieji Mongolijoje, Kazachijoje žinojo: jurtos gaubiamos stebuklingąja vilna.
Pažabotas procesas
Tinkamai ją suvelti Antanui sekėsi labai sunkiai. Eksperimentai ir bandymai truko pusantrų metų. Tiek laiko prireikė suprasti, kad geriau veliasi šiurkščiavilnė, o švelniavilnė ne taip lengvai pasiduoda. Šiam darbui pats sukonstravo vėlimo aparatą. „Anksčiau iš dešimties veltinių pavykdavo vienas. Dešimties kvadratinių metrų veltinį veldavau dvi savaites, vėliau darbo tempas ėmė spartėti, ir veltinis išeidavo per savaitę. Dabar per parą galiu kelis nuvelti“, – pasakojo apie savo patirtį ir sunkų darbą niekada nenuleidžiantis rankų ir išeitį iš visų situacijų randantis Antanas. Jis atskleidė, jog veltinio kokybei tiesioginę įtaką daro temperatūra, vilnos rūšis bei... nuotaika. „Jei esi piktas, vilnos niekuomet nesuvelsi. Blogos nuotaikos prie šio darbo net neinu.“
Perpratęs ir paslaptingą, ir elementariomis žiniomis pagrįstą technologiją Antanas Poška būsimas jurtas žada „dekoruoti“ dviejų spalvų veltiniu. Išorėje jis bus tamsesnis, kambaryje, kad būtų erdviau ir jaukiau, – šviesesnis. Jurtos veltiniui geriausiai tinka juodgalvių ir Romanovų veislių avių vilnų mišinys. Žieminei jurtai reikia pusės tonos avių vilnos. Išplovus, iškaršus ir suvėlus vilną, veltinio išeiga kuklesnė. Vasarinei jurtai jo reikia 100 kilogramų, žieminei – dvigubai daugiau.
Judrėnuose gyvenantis A. Poška vilnos plovimui ir vėlimui naudoja tik muilą be priedų. Tuo tarpu įvežtinė yra apdorojama cheminiu būdu – mirkoma chlore, todėl yra praradusi visas gydomąsias savybes.
Vilna – nuo visų ligų
Apie jurtų stebuklingumą veiklusis Antanas sužinojo iš jas užsisakiusių žmonių. Vieni sakė, kad išsigydė migreną, kitiems praėjo nemiga. „Nekeista, juk jurta – gyvas, kvėpuojantis namas“, – nuostabą „gesino“ avininkyste užsiimantis vyras, vilnos galią pajutęs ir savo „kailiu“. Žiemą Antaną vargino angina. Ji pasitraukė, kai žmona pasiuvo raištį ant kaklo. Veltinio „šalikas“ nuo didžiulio dusulio išgelbėjo ir veršį, kurį kaimynas Antanui atidavė, kad pasipjautų šunims. „Savaitę jis buvo gydytas antibiotikais, tačiau jie nepadėjo, gyvulys duso, vos vos gaudė orą. Parsivežiau įkritusiomis akimis, vieni kaulai buvo. Atkirpau veltinio gabalą, uždėjau ant gerklės, pasiuvau liemenę. Kitą dieną žiūriu – nelaimėlis kvėpuoja, pradėjo pieną gerti“, – neseną istoriją pasakojo A. Poška. Atsitiesęs po sunkios avarijos jis įkūrė individualią įmonę, kuri siuva vilnones antklodes, pagalves, čiužinukus.
Veiklos pradžioje kolegoms ūkininkams pabandyti vilnonę patalynę Antanas tik per prievartą įsiūlydavo. Dabar jau patys ateina – sako netikėję, kad joje miegoti labai gera.
A. Poška pastebėjo, jog pas jį atvažiuoja dvejopi žmonės: tie, kurie jau serga ir ieško, kaip pasveikti, ir tie, kurie siekia gyventi sveikai, nenori tapti šiandieninio gyvenimo įkaitais.
Šiuos žodžius žemaitišką tarmę išsaugojęs judrėniškis iliustravo vienu savo stebėjimu, kurį atliko į Klaipėdos turgų atvežęs parduoti avieną. „Žmonės, kurie perka šią mėsą, visai kitokie. Jie trykšta energija, yra geros nuotaikos, atrodo, lyg būtų sparnus prisiauginę. Valgantys kiaulieną, priešingai, sparnus tarsi nuleidę, praradę gyvenimo džiaugsmą“, – žodžius, kurių geriausias įrodymas ir pats galėtų būti, rikiavo avių augintojas.
Eksperimentais pagrįsta avininkystė
Avininkyste A. Poška užsiima septynerius metus. Ja susidomėjo atsitiktinai – su žmona atsikėlęs į Judrėnus ir netikėtai nusipirkęs buvusios kolūkio fermos griuvėsius. „Tuomet maniau, kad turėsiu tik kelias aveles, jos man aplink apės žolę, didelio rūpesčio neturėsiu“, – į prisiminimus nuklydo Antanas, dabar auginantis 80 ėriavedžių ir bene tiek pat ėriukų. Didžiąją bandos dalį sudaro juodgalvės avys, mažesniąją – šiurkščiavilnės. Jų šeimininkas šią žiemą atliko savotišką eksperimentą: visoms avims leisdavo išeiti į lauką – net per didžiuosius speigus. Efektas, jo žodžiais, šimtaprocentinis. Augintinės tapo stipresnės, nebekrenta. Be to, avys kitaip pradėjo elgtis su savo vaikais. Apsiėriavusioms nebereikia priminti, kad privalo maitinti savo jauniklius, atkrito vargas jas uždarinėti į atskirus gardus.
Tą eksperimentą ūkininkas tęs ir kitą žiemą. Avis nukirps vasarą, kad joms iki šaltojo periodo spėtų ataugti vilna, kuri ir apsaugojo nuo vėjo bei šalčio.
Tai ne vienintelis Antano Poškos eksperimentas. Dabar jo galvoje sukasi mintis, kaip išgryninti iš vilnos išplaunamą lanoliną, kurį su vandeniu kaip trąšą išlaisto į pievą. Šį vandens paviršiuje nusistojantį riebalą, kuris avį apsaugo nuo infekcijų, yra labai artimas žmogaus odai ir plačiai naudojamas kosmetikoje, minčių nestokojantis ūkininkas ir verslininkas po truputį nugriebia. „Tačiau tiek neužtenka, nes noriu juo impregnuoti jurtas“, – atvirai kalbėjo Antanas.
Artimoje ateityje jis planuoja jurtoje, kurią pastatys kaime, apsigyvenantiems žmonėms daryti spalvotus kilimėlius prie lovos. Iš vakaro išsirinkę norimos spalvos vilną, svečiai ryte juos ras su nupieštais ornamentais kaip dovaną.
Paklaustas, ar nebijo visai Lietuvai pasakoti savo užmojų ir planų, Antanas atsakė: „Juk reikia būti išprotėjusiam, kad imtumeis juos įgyvendinti. Antra vertus, mano svajonėms įgyvendinti reikalingos nemažos investicijos. Būtina turėti karšyklą, vilnos džiovyklą. Plikomis rankomis pripuolęs nieko nepadarysi.“
Kam reikalingas maratonas
Kadangi Antanas viską turi, gali apie daug ką pasvajoti. Kaip siūs veltinius batus, antklodes, sąnarius šildančius raiščius.
Verslo idėjų, A. Poškos žodžiais, šiuo metu tikrai netrūksta. Kai jų stokoja ir pasigenda, aunasi sportbačius ir bėga maratoną. „Nubėgu 15-20 kilometrų ir minčių – nors vežimu vežk. Pernai Vilniuje nubėgau 42 kilometrus. Truputį pavargau, bet įveikiau“, – tarsi apibendrindamas visą pokalbį sakė lietuviškų jurtų gamintojas.
