Alternatyva trąšoms
Jau apie 1930 metus buvo įsikūrę apie 100 000 vienkiemių. Ūkininkavimo sąlygos vienkiemiuose, kur apie sodybą buvo išsidėstę visi arimai, pievos ir ganyklos, buvo palankios žemdirbystei ir gyvulininkystei plėtoti. Lietuvos kaimas per trumpą laikotarpį padarė didžiulę pažangą. Tuo metu Lietuvos laukuose imta auginti raudonuosius dobilus, kurie buvo ne tik žiemos ir vasaros svarbiausias pašaras, bet ir pagrindinis azoto šaltinis vėliau auginamoms kultūroms, nes sintetinės mineralinės azoto trąšos Europoje buvo tik pradėtos gaminti. Iš Pietų Amerikos įvežamos trąšos – vadinamosios čili salietros – kaina buvo aukšta ir ūkininkas šios salietros galėjo pirkti tik runkelių bei daržo kultūroms tręšti. Dauguma ūkininkų sėdavo raudonųjų dobilų ir motiejukų mišinį, kuris ir be azoto trąšų duodavo 20–30 tonų geros baltymingos žolės. Žolei sudžiovinti ūkininkai naudojo žaiginius, tačiau tai buvo didelis ir sunkus darbas, kurį reikėjo atlikti labai greitai.
Taupo koncentratus
Šiandien galime pasidžiaugti, kad turime presų su vyniotuvais, kuriais per kelias dienas net ir stambūs ūkininkai gali supresuoti ir į plėvele dengtus ritinius suvynioti kokybiškus vytintus dobilus. Vieną ar dvi dienas pavytinus dobilus, pagaminamas aukščiausios rūšies baltymingas pašaras žiemai. Tokiu vytintos žolės silosu šeriant melžiamas karves ar prieauglį, pasiekiamas didžiausias produktyvumas. Iš apvytintų dobilų paruoštame silose yra pakankamai baltymų, tad žiemą galima sumažinti gyvuliams šerti naudojamų koncentratų ir kitų priedų kiekį.
Dabar, kai presai su vyniotuvais Lietuvoje yra naudojami beveik visuose ūkiuose, gero baltymingo vytintos žolės siloso gamyba, o ir visų rūšių produktyvumo padidėjimas priklausys nuo raudonųjų dobilų pasėlių plotų išplėtimo, nes dobilams auginti nereikia nė gramo azoto trąšų. Jei raudonuosius dobilus į sėjomainą įtrauktų daugelis ūkininkų, gyvulininkystės rodikliai pagerėtų. Lietuva per 20 metų pieno gamybą sumažino tris kartus, o per keletą metų galėtų pasiekti 1992–1993 metų lygį.
Sumažėja azoto poreikis...
Raudonieji dobilai yra labai naudingi dirvai. Vieno hektaro plote dobilų šaknyse gyvenančios gumbelinės bakterijos pagamina ir susintetina 250–300 kg azoto (perskaičiavus tai atitiktų 750–1 000 kg amonio salietros), o tai yra du kartus daugiau, negu reikėtų vienam hektarui patręšti šiandien naudojamų mineralinių azoto trąšų.
Sėjomainoje turint du laukus dobilų su motiejukais, kitais metais po jų sėtų javų ar rapsų azoto trąšų poreikis sumažėja 1,5–2 kartus.
Raudonųjų dobilų ir motiejukų mišinys labai pagerina dirvos struktūrą ir susmegusią, sumintą, šlapią dirvožemį padaro puresnį, pralaidesnį vandeniui ir todėl derlingesnį. O laukuose, kuriuose netaikoma sėjomaina ir kasmet auginami javai, dirvožemis susmenga, sutankėja, jame blogiau veikia drenažas. Pablogėjus augimo sąlygoms gero derliaus tikėtis neverta.
...ir išlaidos
Be to, raudonieji dobilai sėjomainoje atlieka dar vieną svarbų vaidmenį – jie padidina humuso kiekį dirvožemyje, o tai turi įtakos dirvožemio trupininei struktūrai susidaryti ir palaikyti. Mūsų šalies agronomai, plėsdami raudonųjų dobilų plotus, naudoja mažiau mineralinių trąšų ir gauna labai gerą javų derlių. Šiaurės Rytų Lietuvoje, Skapiškio apylinkėse, pavyzdingai ūkininkaujančio patyrusio agronomo Jono Pakalnio ūkio sėjomainoje raudonųjų dobilų lauko plotas siekia 180 ha. J.Pakalnio ūkyje po dobilų kitais metais pasėtų vasarinių kviečių derlius siekia 5–6 tonas iš hektaro. Vasariniams kviečiams išberiama tik po 150 kg amonio salietros, o fosforo ir kalio trąšomis kviečiai netręšiami. Po dobilų lauko dirvožemio struktūra būna kur kas geresnė, o jame augančius vasarinius javus mažiau kamuoja ligos ir kenkėjai, todėl apsaugai nuo jų ir tręšimui sunaudojama tris kartus mažiau lėšų, palyginti su laukais, kuriuose nuolat auginamos varpinės kultūros.
Prieš penketą metų sėjomainai ėmęs naudoti raudonuosius dobilus, ūkininkas, tiksliai ir laiku padarydamas visus ūkio darbus, sumažino mineralinių azoto trąšų pirkimą, todėl sumažėjo ūkyje auginamų kviečių ir rapsų savikaina.
