Tada daugelis pranašavo apie užmarštin nuskęsiantį kaimą, kuriame nebus gyvasties. Pranašystės neišsipildė. Šiandien Draučiai gyvena savo gyvenimą, nesibaido praeities šešėlių ir tiki, kad kaskart pavasarį prigyja pasodinami vilties daigai. Šias vilties gijas keliuose nedideliuose kaimeliuose šalia Draučių driekia ir senbuviai, ir čia įsikūrę naujakuriai.

Tad kaip šiandien gyvena Draučių, Paspėrių ir Meiliūnų kaimelių žmonės?

Kas jiems rūpi? Ar rūsti žiema nesušaldė, o sniegas neužpustė prisiminimų ir tikėjimo rytdiena, jog vėl tekės saulutė ir keliolika minučių ilgės diena...

Honorata atitekėjo Lenkijon

Dieną kelionei į Širvintų rajoną išsirinkome kaip pagal užsakymą. Sinoptikai pagąsdino šaltuku ir prasidėsiančiomis pūgomis. Apniukęs dangus ir vėjo gūsiai pranašavo tą patį. Pagrindiniai rajono keliai jau buvo pravalyti. Pasukome Jauniūnų seniūnijos link, pravažiavome Bartkuškių gyvenvietę. Keliavome sklandžiai. Iki posūkio Meiliūnų kaimo link. Honoratos Stankevičienės sodybos nepasiekėme, mašina užklimpo sniegynuose. Klampoti teko pėsčiomis. Besišypsanti šeimininkė laukė mūsų. Pakvietė į jaukiai sutvarkytą trobą, kadaise pilną čia gyvenusių žmonių. Todėl ir namas senoviniu papročiu buvo statytas dviem galais. Jų viduryje – didelė virtuvė. Dabar čia šeimininkauja viena Honorata, pradėjusi 78-uosius metus.

- Šiuose namuose gyvenu jau daugiau kaip 60 metų. Čia ir prabėgo visas mano gyvenimas. Gimiau Lietuvoje, gretimame Paspėrių kaime. Čia tada buvo Lenkija. Čia gyveno mano vyro Vytauto mamos giminės, o mums paliko namus. Visko čia matėme. Siena skyrė valstybes, bet ne žmones, kurie čia gyveno. Nesakau, visokių jų buvo. Ir piktų, ir pasipūtusių, ir mus klumpiais vadinusių, – leidosi į prisiminimus pašnekovė.

Tikro džiugesio šaltinis ištryško, kai nebeliko sienos, skiriančios ir dalijančios Lietuvą. Honoratos vyras Vytautas dar prie lenkų dirbo eiguliu. Vėliau irgi saugojo, prižiūrėjo, puoselėjo bei sodino miškus, ir dabar rūpestingai gobiančius nedidelius Janiūnų seniūnijos kaimelius. Girininkas pagal pašaukimą dirbo kone iki paskutinio atodūsio. Tik pasiligojęs, jau būdamas pensininkas, pro pirkios langus žvelgdavo į čia pat dunksantį mišką, vis papykdamas, kad girias pradėjo daugiau kirsti nei želdinti.

Permainingi politikos vėjai gūsiais pūsdavo palikdami savo ženklus. Visai netoli, Čiobiškio miškuose, veikė partizanų štabas. Jie nuolat užsukdavo pas patikimus kaimo žmones, ne kartą buvo ir Stankevičių namuose. Kuo galėjo, tuo padėjo. Ir maistą nešė, ir drabužių duodavo, ir vaistų parūpindavo. Kažkuris kaimynas vyrą buvo paskundęs, mat girdėdavo, kad kartais naktimis šunys lodavo. Vytautas buvo suimtas, tardytas, bet nieko įrodyti nesugebėjo.
Honorata išvardijo daugybę vardų ir pavardžių, įstrigusių atmintyje. Paminėjo vyro draugus partizanus, žuvusius už Lietuvos laisvę. Visus juos pažinojo ir Honorata. Iki šiol ją kankina klausimas, kaip galima išduoti, apkaltinti, įskųsti kaimynus, buvusius klasės draugus, pažįstamus? Tada išduoti reiškė pasiųsti žmogų mirti. Jos vyrą ir ją pačią išgelbėjo tai, kad Vytautas buvo kilęs iš varguolių šeimos ir daug metų tarnavo pas ūkininkus.

Paskutinius metus Vytautas praleido invalido vežimėlyje. Honorata susiruošė į Vilnių. Nukako į Genocido ir rezistencijos centrą paramos vyrui prašyti. „Ten tik pažėrė klausimų ir pareikalavo įrodymų, kad padėjome partizanams. Numojau ranka. Man papriekaištavo, kad vardų neatsimenu, pavardes ne visas žinau, slapyvardžių nei aš, nei vyras neturėjome. Supratau, kad pagalbos nesulauksime,“ – pasiguodė moteris.

Stankevičiai užaugino tris vaikus. Teliko tik dukra. Abu sūnūs jau atgulė amžinam poilsiui kaimo kapinėse šalia tėvo, mirusio prieš keletą metų. Močiutę džiugina keturios anūkės, mėgstančios pavasaroti kaime. Jau ir trejų metukų provaikaitė aplanko.

Gyvenimo vėtrungės

Tikrai neužmirštame nei Dievo, nei žmonių kampelyje gyvena Honorata. Ji kaip mat primena, kad čia pat, už kelių kilometrų, Zeliankos kaime, tarsi istorinė relikvija tebestovi buvusio kompartijos veikėjo Antano Sniečkaus rąstinis namukas ir kito aktyvisto Petro Griškevičiaus prašmatnus rūmas. Ne kartą mačiusi ir girdėjusi, kaip ponai pramogauja. Net yra tekę vargšelį šerną per tvorą duonos rieke pašerti. Prijaukino šerną, kad laimikį per medžioklę nukaltų ponas Griškevičius. Dabar ponų oazė apmirusi. Sako, ji lyg Brazauskui ar Bradauskui priklausanti.

Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją Stankevičių šeimai buvo ilgai puoselėtos ir lauktos svajos išsipildymas. Džiaugėsi abu su vyru, juk dėl to gyventa ir tuo tikėta. Vasario 16-oji – nuo vaikystės gerbta šventė.

Nė juodame sapne Honorata nesapnavo, kad jos artimiausiame kaime, kur irgi draugai, pažįstami, savi žmonės gyveno, nutiks tokia baisi tragedija. Ir dar Nepriklausomybės dienos išvakarėse.

- Tądien buvo užsukęs kaimynas Česlovas Karužis. Pašnekėjome, aš išlydėjau jį į kiemą. Abu suklusome – Draučių pusėje šaudo. Gal medžioja, abu pratarėme. Paskui jis man paskambino ir pasakė, kad Zavistinovičius kaimą iššaudė. Nustėrau išgirdusi. Pažinojau ir Lionių – Leonardą Zavistinovičių. Man jis labai geras ir paslaugus buvo. Visada siūlėsi pavežti, ką reikia padėti. Nežinau, kas jam pasidarė, kodėl jis taip pasielgė. Iki šiol galvoje netelpa, – pasakojo Honorata.
Suvis liūdniausia, kad kulka pakirto jos geriausią draugę Vandą Raudeliūnienę... Tragiškos dienos ilgai tvyrojo Draučiuose.

- Per karą tiek laidoti vienu metu neteko, kaip tada, – atsiduso. Ir svarbiausias klausimas, kodėl žudė, ligi šiol neatsakytas. Pasak Honoratos, žudiko mirtis nepasigailėjo. Kaip ir žmonių teismas. Jo palaikų laidoti nepriėmė nė vienos artimiausios kapinės...
Draučiuose verda darbai

Per tris valandas, kol viešėjome Stankevičių namuose, gerasis Honoratos kaimynas Č. Karužis, pasikinkęs galingą traktorių, pravalė kelius. Ne tik Meiliūnuose, bet ir į Draučius. Tad ir pasukome pro paminklinį kryžių pirmos sodybos link, prie kurios kastuvu plušėjo jos šeimininkas Josifas Denis. Jis ir buvo tas pirmasis naujakurys, kuris po Draučių tragedijos atvažiavo į kaimą gyventi su savo penkiais vaikais. Įsikurti tada jam padėjo ir rajono valdžia, ir seniūnija. Gyvena jis iki šiol, ir jau laiko save šio krašto žmogumi. Ne itin noriai atsako į klausimus, mat paaiškina, kad atvykėliai čia tik sensacijų ieško.

- Televizija čia kažkokių vaiduoklių ieškojo. Paskui mus rodo kaip kokius kvailius. Gyvename, dirbame, vaikus auginame, kaip ir visi. Laikas užmiršti nelaimes ir tragedijas. Svarbu, kas dabar vyksta. Žiūrėkite, kokie rūmai šalia kyla. Menininkas iš Vilniaus nusipirko sodybą. Manau, kad padėsiu statyti. Viską moku ir žinau, – dalijosi naujienomis Josifas.

Aplink sodybą Josifo žemės valdos – iš viso 6,5 ha. Sodina bulves ir daržoves. Augina ir javus. Fermoje – kiaulės. Dalį augina parduoti, kitą – šeimos reikmėms. Gausi Josifo šeima jau išsibarstė, bet vis kur buvę, kur nebuvę namo sugrįžta. Čia gyvena ir jo dukra, auginanti savo pirmagimę. Jaunėlis sūnus dar mokosi. Ūkyje Josifas pluša su žmona, kuri irgi spėriai ūkio darbuose sukasi, tik žiniasklaidos dėmesio nepripažįsta.

Svajoja Josifas dar išplėsti savo kiaulių fermą. Gal ir mėsos cechą įkurtų, dešras darytų. Vis litas kitas ilgesnis būtų.

- Tik niekas padėti neskuba. Nesusigaudau aš popieriuose, dokumentuose ir toje buhalterijoje. Darbus dirbti moku ir netingiu. Ar kas galėtų man padėti? Išmaldos man, sveikam žmogui, nereikia. Paramos ten, kur nesuprantu, reikia, – pasiguodė Draučių gyventojas.

Ant medinio namo sienos pakabinti jau nebe visada naudojami ūkio padargai. Tai - puošmena, surinkta Josifo. Vežimo ratas, pasagos, kurios, kaip tiki Josifas, gal ir laimę atneš jo šeimai, įsikabinusiai Draučiuose ir čia suleidusiai šaknis. Ar jos iškels šeimos medį plačiomis šakomis, siekiančiomis saulės?

Vizija tapo realybe

Ūkininko Č. Karužio jau visai gerai nuvalytu keliu pasukame į Meiliūnus, kur kadaise beveik plynoje vietoje buvo pradėtas kurti dabar vienas moderniausių Širvintų rajone ūkis. Griūvantį namą, kuriame jau niekas negyveno gal dvidešimt metų, pirko vilnietis Eugenijus Paliulis. Įdomiausia, kad apie žemės ūkio darbus nieko nenutuokiantis miestelėnas buvo sumanęs netoli sostinės įsigyti vasarvietę. Važinėjo po Širvintų apylinkes kartu su žmona ir dairėsi, kur ką galima pirkti. Žmonės užrodė griuveną, o žmonai ji kažkuo patiko. Ilgai negalvojęs ėmė ir nupirko. Mat patiko, kad čia didelis kiemas – bene trys hektarai aplink trobą. Iš vienos pusės – jau brandus eglynas, kiek toliau miškas, aplink laukai. Tikra viensėdija.

Vasaros vila troba netapo. Tapo Astos ir Eugenijaus naujo gyvenimo pradžia kaime. Abu turėjo gerus darbus mieste. Eugenijus, baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dirbo sostinės kabelinės televizijos vadovu, beje, buvo pirmosios kabelinės TV įkūrėjas, žmona dirbo banke finansininke.

Kaime šeima pradėjo kurtis nuo nulio. Pirko žemes, techniką, gyvulius. Ir, žinoma, mokėsi. Mokėsi žemės ūkio subtilybių. Eugenijus išmoko sukti traktoriaus vairą, gaminti pašarus, prižiūrėti galvijus, statyti, remontuoti. Šiandien jis valdo 100 ha ūkį, dar 150 nuomojasi, laiko apie 100 galvijų.
Žmona Asta išmoko gaminti sūrius. Prie fermos veikia sūrių gamybos cechas, o jos sūrelius „Prie kavos“ jau gerai žino dažnas vilnietis, apsiperkantis mobiliuosiuose turgeliuose. Gaminių pardavimas – irgi žmonos reikalas. Tądien, kai lankėmės ūkyje, Asta su sūnumi jau buvo išvažiavę prekiauti.

Kokia Eugenijaus ūkininkavimo sėkmės formulė?

Tiesiog sunku patikėti, kad niekada žemei netarnavęs žmogus pradėtų sėkmingai ir pelningai dirbti. Įpratę prie stereotipų, kad tik kaimo žmogus gali žinoti ūkininkavimo gelmes, nesuvokiame paprastos išminties.

- Gal ir gerai, kad aš ne kaimo vaikas. Kaimo žmogus pratęs dirbti nuo aušros iki sutemų visus metus be atostogų. Žinojau, kad tokiam ūkininkavimui nepritarčiau ir taip gyventi netrokštu. Man ūkininkavimas – verslas ir nieko daugiau. Verslas turi duoti pelną. Taigi reikia skaičiuoti. Mano darbas – kurti verslo planus, kelti sau uždavinius, ieškoti ir rasti optimaliausius sprendimus. Vargti man nepriimtina. Aš noriu normaliai dirbti, užsidirbti, laiku arba kada noriu atostogauti. Man sekasi ir galvoju, ką dar galiu patobulinti savame versle, – atskleidė sėkmingo ūkininkavimo esmę E. Paliulis.

Atvėrė agroverslo paslaptis

Namų valdą Eugenijus įsigijo 1998-aisiais, kaip tik po kaimą sukrėtusios tragedijos. 2003 m. jis „AgroBalt“ parodoje jau pirko tris pirmąsias karves iš Vokietijos. Pirko jų daugiau, pirmąją bandą sudarė 11 piendavių. Sekėsi neblogai, tad pradėjo didinti bandą. Primilžiai buvo labai dideli. Iš kai kurių karvių per metus primelždavo net po 12 t pieno. 2006 m vidutinis primilžis buvo 9500 kg pieno.

Eugenijus perprato pienininkystės ypatumus. Galvijus šeria ūkyje pagamintais pašarais. Pasistatė pašarų ruošimo cechą. Dažnai lankydamasis Vokietijoje, kaip tik ten nusižiūrėjo, kaip geriausia tvarkytis pieno ūkyje. Jis – ir daugelio naujovių išradėjas, sumanytojas. Pats jas ir įdiegia savo ūkyje.

Prieš keletą metų Eugenijus tapo Širvintų rajono konkurso „Metų ūkis 2006“ nugalėtoju. Už pasiekimus finansinio gamybinio kapitalo stiprinimo srityje gavo Vilniaus apskrities Didžiojo Kunigaikščio Gedimino apdovanojimą. Jo sodyba buvo pripažinta viena gražiausiai tvarkomų apskrityje. Taigi, pasak Eugenijaus, turint konkretų tikslą, galima pasiekti gerų rezultatų. Dirba jis ne vienas. Jam talkina šėrikas ir trys melžėjos. Žmonai Astai sūrius slėgti ir varškę spausti padeda dar dvi moterys.

Pusdienį kasdien Eugenijus praleidžia savo kontoroje prie kompiuterio. Jame sukaupta visa laikomų galvijų duomenų bazė. Kaupiami visi smulkiausi duomenys apie galvijus, primilžius, ligas.
- Be tokių duomenų geriau verslo nepradėti, – įsitikinęs ūkininkas.

Gražiai, jaukiai ir prašmatniai sutvarkyti namai – gyvenimo patogumui. Dabar namai sklidini didžiojo laukimo džiaugsmo. Netrukus pasaulį turi išvysti Eugenijaus dukros pirmagimis, pirmasis jo ir Astos vaikaitis ar vaikaitė.