Pagal sutartį nemokėjo
S.Pratašienė VL pasakoja, kad gruodžio 16 d. ji ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ pardavė dvi karves. Jos buvo pasvertos supirkėjo mašinoje. „Po kelių dienų bendrovės interneto svetainėje pasižiūrėjau parduotų gyvulių skerdenų išeigą: vienos karvės buvo 408 kg (57 proc.), o kitos – 259 kg (52 proc.), – istorijos pradžią aiškino ūkininkė. – Atrodė, viskas gerai. Tačiau gruodžio 23 d. gavus sąskaitą faktūrą paaiškėjo, kad už galvijus mokės tik po 6,03 ir 6,05 Lt/kg, nors sutartyje parašyta, o ir galvijus paėmusi supirkėja sakė, jog mokės po 6,70 Lt už kilogramą. Jei būčiau žinojusi, jog šie pakeis supirkimo kainą, gyvulius būčiau pardavusi pagal gyvąjį svorį po 3,50 Lt už kilogramą.“
Ūkininkė prisipažįsta, kad šią skriaudą ji būtų užmiršusi, jei ne trečia parduota karvė, jos bandos pasididžiavimas ir parodų dalyvė.
Kintantis karvės svoris
„Jau baigiantis gruodžio 23-iosios darbo dienai dirstelėjau į interneto svetainę ir pamačiau, kad šios karvės skerdenos sveria tik 380 kg. Tuoj pat paskambinau supirkėjams ir sužinojau, kad gyvasis karvės svoris buvo 740 kg, – pasakojo S.Pratašienė. – Tai neatitiko tikrovės.“
Po švenčių ūkininkė supirkėjams nedavė ramybės ir iš ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ valdytojo Sigito Avyžiaus Stanislava sužinojo, kad jos karvė vis dėlto svėrė 930 kg, taip ir sąskaitoje faktūroje parašyta, o kas buvo kalbėta apie tai anksčiau, jis nieko nežino. Bet čia pat pridūrė, neva tokio svorio gyvulio mėsos išeiga – tik 42 proc. „Jau daug metų auginame galvijus ir žinome, kaip turėtų atrodyti galvijas, kurio skerdenų išeiga tokia maža, – dėstė S.Pratašienė. – Mūsiškis buvo parodos galvijas.“
Tuomet, pasak ūkininkės, ji ėmė tartis, kad mokėtų už gyvąjį svorį. Bet tada paaiškėjo, jog karvė svėrė tik 748 kg. Žodžiu, vėl imta išsisukinėti. Netekusi vilties ūkininkė kreipėsi į Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorių Rimantą Krasuckį. „Manau, jog tik jo dėka su „Krekenavos mėsa“ pavyko rasti kompromisą, – įsitikinusi S.Pratašienė. – Bendrovė pažadėjo sumokėti už 850 kg galviją pagal gyvąjį svorį. Už kitas dvi karves atsiskaityta lygiai taip pat.“
Ūkininkė džiaugėsi, kad po derybų dar tą patį vakarą 1 100 Lt buvo atvežti jai į namus. Tik nusistebėjo, jog tokia didelė suma jai atiduota be jokių dokumentų ir be jokio parašo. Tačiau kai ūkininkė gavo sąskaitą faktūrą, paaiškėjo, kad karvė vis dėlto svėrė 930 kg. „Vadinasi, jie nuo manęs nusuko 280 litų. Už tai ir skubėjo atsiskaityti, kol negavome sąskaitos ir nesužinojome gyvulio tikro svorio. Bet dėl to nebeskambinau jiems, nes nebeturėjau sveikatos. Tegul paspringsta. O VL šią istoriją pasakoju todėl, kad ūkininkai, parduodami galvijus, būtų itin budrūs. Man atsiskaitydami už tris karves ketino pavogti 1 380 litų“, – kalbėjo S.Pratašienė.
Parduodama aklai
S.Pratašienė sako, kad tokios problemos kyla dėl to, jog galvijai būna parduodami aklai ir niekur negalima sužinoti skerdenų vertinimo rezultatų. Todėl ūkininkui sunku ieškoti teisybės, nes apie skerdenų vertinimo rezultatus sužinai tik po savaitės, kai gauni sąskaitą faktūrą, o gyvulys jau būna gal net suvalgytas.
Ūkininkė atkreipia dėmesį ir į skerdenų vertinimo kontrolierių problemą. Jie priklauso Maisto ir veterinarijos vidaus audito tarnybai. „Tačiau šios tarnybos darbuotojų pavardžių ir jų telefonų taip pat niekur nerasite. Iškilus neaiškumams, reikia kreiptis į bendrą VMVT audito skyrių, bet taip prarandama daug laiko, todėl būna sunku sugaudyti galus“, – dėstė S.Pratašienė.
Ūkininkė mano, kad anaiptol ne kiekvienas sodietis žino, jog skerdykla, sudarydama su gyvulio pardavėju pirkimo–pardavimo sutartį, privalo pateikti supirkimo kainas, patvirtintas skerdyklos vadovo. Bet ji dar negirdėjusi, kad kur nors taip būtų daroma.
Labai norėjosi išklausyti ir supirkėjų nuomonę. Tačiau ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ valdytojas Sigitas Avyžius viską neigė, girdi, moteriškė pati nežinanti, ko ieškanti, nes su ja sąžiningai atsiskaityta. Į klausimą, už ką tuomet ūkininkei į namus buvo atvežta 1 100 litų, S.Avyžius atsakė, jog dėl šventos ramybės.
Nereikėtų taikstytis
Rimantas Krasuckis, ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius
Rodos, yra padaryta nemažai siekiant apsaugoti gyvulių augintojus nuo tokių ir panašių atvejų, tačiau pripažįstame, kad ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Ir taisyklės parašytos biurokratine kalba, gal ne kiekvienam suprantamai.
Ūkininkas, parduodantis savo gyvulį, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar supirkėjas yra patikimas. Reikėtų vengti įvairių tarpininkų ir neatiduoti nepasverto gyvulio. Iškilus net menkiausiam įtarimui, ūkininkams nereikėtų taikstytis, mes visada padėsime rasti išeitį. Po šio incidento įmonėms nurodėme, kad jos privalo viešai skelbti galvijų kategorijų kainas. Po kurio laiko pasižiūrėsime, kaip tai vykdoma.
