Pasak A. Bačausko, norėdami pasiekti vidutinį ES gyvenimo lygį, turime pasiekti ir elektros suvartojimo ES vidurkį – apie 7 tūkst. kilovatvalandžių. „Dabar mes, panašiai kaip ir latviai, lenkai, bulgarai, rumunai suvartojame šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. kilovatvalandžių per metus vienam gyventojui. Šiuo atžvilgiu esame arčiau Azijos arba praėjusio amžiaus pabaigos Europos nei šiandieninės ES vidurkio“, - sako ekspertas.
- Diskusijos dėl naujosios atominės elektrinės vyksta nežinomybės rūke. Kiek gali kainuoti kilovatvalandė? Kokie veiksniai lems jos kainą?
- Jau dabar Lietuvoje elektros kilovatvalandės kainą daugiausia lemia elektros rinka – kaip ir daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių. Tai kaina, kuri tenkina ir pirkėją, ir pardavėją. Kai bus pastatyta nauja AE, būsime jei ne Europos bendroje elektros rinkoje, tai tikrai Skandinavijos ir Baltijos šalių bendroje elektros rinkoje. Pirksime elektrą per Skandinavijos ir Baltijos elektros biržą. Iki to laiko turėsime „NordBalt“ ir „EstLink-2“ bei „LitPol Link“ elektros ryšius su kaimynais. Todėl galbūt jau galėsime naudotis ir Europos elektros rinkos privalumais.
Kilovatvalandės kaina elektros vartotojų nėra ko gąsdinti. Naujoji AE negalės pakeisti elektros kainos didelėje biržoje, jei mes patys nepanorėsime daugiau mokėti, kaip dabar brangiau mokame atsinaujinančių energijos išteklių elektrinėms. Apie tai, kokios yra elektros kainos elektros biržose, galima sužinoti elektros biržų tinklalapiuose. Elektros kaina biržose yra svarbus rodiklis investuotojams, ir tai yra veikiau jų rūpestis nei vartotojų.
- Energetikos ekspertas Jurgis Vilemas teigia, kad siūloma technologija niekur nebandyta, ir mes būsime eksperimentatoriai. Ar tikrai?
- Pagal statistiką, kurią pateikia profesorius, dabar daugiausia statoma kiniškų ir rusiškų reaktorių. Todėl kiniški ir rusiški reaktoriai, pagal statistiką, laikytini geriausiais. Profesorius kažkodėl jų nesiūlo, gąsdinasi japonais. Tokių pat gąsdinimų japonais teko skaityti ir JAV spaudoje, bet straipsnį rašė rusai, ir į anglų kalbą išvertė rusai.
Siūlymas siekti geresnio varianto yra patrauklus, bet kartu jis gali virsti patikima priemone stabdyti darbą. Neišbandytų atominių reaktorių, be licencijų, demokratinėse valstybėse niekas nestato ir nesutiks statyti, nes nei savos, nei tarptautinės priežiūros institucijos neleis to daryti.
- Kitas J. Vilemo teiginys: „Branduolinės energetikos atgimimas vyksta tik Azijos šalyse ir Rusijoje. Kitur tik daug kalbų apie renesansą ir beveik jokio progreso“. Kodėl renkamės Azijos ir Rusijos kelią?
- Manau, kad mes – Lietuva, Latvija ir Estija – renkamės ne Azijos ir Rusijos, bet Europos bei JAV patikrintą kelią. Dabartinės statybos Azijoje ir Rusijoje tik patvirtina, kad mūsų pasirinkimas yra teisingas. Elektrinės paprastai statomos tam, kad šalis apsirūpintų elektra. Be elektros nebus nei pinigų, nei pažangos. Todėl elektros paklausa visur nuolat didėja.
Atominės elektrinės užtikrina ilgalaikį apsirūpinimą elektra be pastebimos žalos aplinkai. Joms reikia mažai kuro. Todėl praeito amžiaus antroje pusėje, atsiradus atominėms elektrinėms, jos gana sparčiai buvo statomos Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, JAV ir kitur, kur greitai augo elektros paklausa.
Tačiau atominių elektrinių statyba yra brangi. Kai Europoje, JAV ir kitur buvo atominių elektrinių statymo bumas, energetikos kompanijos buvo didelės ir finansiškai galingos, joms priklausė dauguma šalies elektrinių ir elektros tinklų bei kitas ūkis. Jos buvo atsakingos už apsirūpinimą elektra šalyje dešimtmečiams į priekį.
Praėjusio amžiaus pabaigoje, sudarant sąlygas konkurencinei elektros rinkai, energetikos kompanijos Europoje ir JAV buvo išskaidytos į atskiras elektrinių, elektros perdavimo ir skirstymo kompanijas. Elektra tapo rinkos preke, kurios kaina valstybei nebereikia rūpintis. Tai padaro rinka. Tai didelis palengvinimas valdžiai, bet nebeliko kompanijų, atsakingų už apsirūpinimą elektra.
Antra vertus, elektros paklausos augimas smarkiai sulėtėjo. Išvystytos ekonomikos šalyse lyginamasis elektros suvartojimas yra didelis: Islandijoje per metus vienam gyventojui tenka per 50 tūkst. kWh, Norvegijoje – per 25 tūkst. kWh, Suomijoje – per 18 tūkst. kWh, Airijoje – per 8 tūkst. kWh. Kai daug vartojama, yra galimybė paklausos prieaugį kompensuoti veiksmingesniu vartojimu ir naujomis atsinaujinančių energijos išteklių elektrinėmis. Turtingoms šalims tai yra paprasčiau, nei statyti naujas brangias AE. Ypač po Černobylio nelaimės.
Norint gerai gyventi, tenka naudoti daugiau elektros, nes elektra dirba už mus. Tam, kad pasiektume vidutinį ES gyvenimo lygį, turime elektros per metus suvartoti tiek, kad vienam gyventojui tektų bent jau ES vidurkis – apie 7 tūkst. kilovatvalandžių. Dabar mes, panašiai kaip ir latviai, lenkai, bulgarai, rumunai suvartojame šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. kilovatvalandžių per metus vienam gyventojui. Šiuo atžvilgiu esame arčiau Azijos arba praėjusio amžiaus pabaigos Europos nei šiandieninės ES vidurkio. Todėl neapsirinkame pasirinkdami patikrintą kelią. Tik negalime tikėtis, kad savo tikslą greit pasieksime.
- Kaip nauja elektrinė derės su rinkos sąlygomis? Ar nebus kaip IAE atveju, kai Baltarusijai privalėjome pardavinėti pigiau nei savikaina. Žinoma, galime įpareigoti šalies įmones pirkti atominės pagamintą elektrą. Bet juk tai kertasi su ES laisvosios elektros rinkos principais.
- 2020 m., kai VAE turės pradėti gaminti elektrą, ES jau turėtų veikti Europos bendra laisva konkurencinė elektros rinka. Tokioje rinkoje veikti jau dabar mokomės. Iki 2020 m. turėtume išmokti.
Kad IAE elektrą pardavinėjo pigiau nei ji kainuoja, gali kalbėti tik originalios ekonomikos specialistai. IAE savo sugalvota kaina – be valstybinių institucijų priežiūros – elektros niekada nepardavinėjo. Nebus to ir dabar. Tenka apgailestauti, kad taip visuomenę klaidinti padeda ir žiniasklaida, remdamasi garsiais elektros energetikos ekonomikos neišmanėliais.
Elektra yra ypatinga prekė, kuri beveik tuo pat metu, kai pagaminama, turi būti ir suvartota. Atsargų iš esmės negalima kaupti. Todėl dabartinėse elektros biržose pasitaiko keistų dalykų – antai momentinė elektros kaina kai kuriomis valandomis būna lygi nuliui. Taip atsitinka retai. Teoriškai kaina gali būti ir neigiama, t.y. pardavėjas (gamintojas) sutinka primokėti, kad jam nereikėtų valandai ar ilgiau nutraukti elektros gamybą. Patirtus nuostolius kompensuoja padidėjusi elektros kaina kitomis valandomis.
- Teigiama, kad pradėtų statyti atominių elektrinių kaina nuolat auga ir smarkiai pranoksta pradinę sutartą kainą. Prancūzų pradėtos statyti už 3,4 mlrd. eurų AE kaina dabar, sakoma, išaugo jau daugiau nei iki 6 mlrd. eurų.
- Atominės elektrinės statyba yra sudėtingas ir ilgai trunkantis projektas, todėl tiksliai sutarti dėl kainos gali nepavykti. Neretai faktinė kaina pasirodo esanti didesnė, nei sutarta. Bet atominės elektrinės, kaip ir kitokios, yra statomos ir dažniausiai būna pastatomos. Kaina yra svarbus rodiklis, bet dėl jos kažin ar reikia išgyventi. Rinkos sąlygomis yra galimybė rinktis. Jei prekė brangi, vadinasi, ji – gera. Kitaip jos nepirktum. O jei prekė reikalinga, tai atsiranda ir pinigų.
- Lietuvoje mažėja gyventojų, auga valstybės skola, finansų krizė Europoje žada ilgą ūkio stagnaciją. Ar tokiomis aplinkybėmis prasminga užkrauti Lietuvos visuomenei AE statybos naštą?
- Taip, Lietuvoje, kaip ir J. Biliūno herojų kelyje į „Laimės žiburį“, daug įvairių baisybių. Tarp jų dar ir AE statybos našta. Man atrodo, pamirštama, kad VAE statyba buvo sumanyta kaip regioninis projektas, reikalingas lygiai tiek pat Lietuvai, kiek ir Latvijai bei Estijai. Ir to projekto idėjos iniciatoriai yra estai, o ne mes.
2005-2006 metais, pradėjus trikti dujų tiekimui iš Rusijos, mūsų politikai ir valdininkai pagaliau patikėjo energetikais, anksčiau sakiusiais, kad, uždarius Ignalinos AE, apsirūpinimas elektra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse nebus patikimas. 2006 metais Baltijos vyriausybių vadovai savąja Trakų deklaracija ir komunikatu pritarė naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje ir įvardijo AB „Lietuvos energija“ strateginius partnerius – „Latvenergo“ ir „Eesti Energia“.
Taigi sutarta kartu siekti „laimės žiburio“. Tie, kurie išmano, kaip ir kam yra vystoma energetika ir už tai yra atsakingi darbais, o ne kalbomis, nemato alternatyvos atominei energetikai. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lenkijoje.
- Kokie apskritai yra Lietuvos energetikos politikos pagrindiniai pasirinkimai? Ar galime apsirūpinti energija iš atsinaujinančių šaltinių? Gal paprasčiausias kelias – pirkti pigią elektrą iš kaimyninių šalių (ypač jei bus pastatytos AE Karaliaučiaus srityje, Baltarusijoje)?
- Lietuva yra ES narė, ir jos energetikos politika neturi ir negali skirtis nuo ES energetikos politikos, kaip ir Pasaulio energetikos tarybos politikos. Patikimą apsirūpinimą energija gali užtikrinti naudojamų energijos išteklių, tiekėjų ir technologijų įvairovė. Ir visas galimybes reikia nagrinėti.
Atsinaujinantys energijos ištekliai yra patrauklūs. Kol kas jie gali tik papildyti, bet ne pakeisti tradicines bedūmes elektrines, tarp jų ir dideles hidroelektrines, ir atomines elektrines. Saulės ir vėjo energijos ištekliai yra neišsenkantys, bet saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia. Maža to, tam pačiam energijos kiekiui pagaminti reikia vieno kilovato atominėje elektrinėje ir ne mažiau kaip trijų kilovatų vėjo elektrinėje. Kai vėjas nepučia, reikia turėti atsarginę elektrinę. Vadinasi, norėdami turėti šias patrauklias elektrines, turime būti turtingi. Tikėkimės, kad tapsime.
Uždarę Ignalinos AE daug elektros perkame iš kaimynų. Ir toliau su jais prekiausime. Tačiau mūsų kaimynai neturi elektros pertekliaus. Dabar daug nusiperkame Rusijoje, bet tai – laikina ir tęsis tol, kol Rusijos ekonomika atsigaus. Mat prieš kelerius metus Rusijoje buvo ribojamas elektros vartojimas dėl jos trukumo.
Antra vertus, elektra yra per daug svarbi mūsų gyvenime, kad galėtume pasikliauti vien kaimynais. ES niekas taip neplanuoja elgtis.
- Politinis aspektas: premjeras Andrius Kubilius yra minėjęs, kad dėl VAE turėtų apsispręsti kitas Seimas. Atsakomybė lyg ir nukeliama į ateitį. Ar realu tikėtis gerų rezultatų, kai nėra vienareikšmio politinio sutarimo?
Energetikoje politikams priimti sprendimus prieš rinkimus yra sudėtinga. Nemaža dalis politikų apsiribodavo perspektyva iki kitų rinkimų. O atominė elektrinė statoma šešiems dešimtmečiams. Bet jau matau ir tikrų politikų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir mūsų valstybė ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Kartu norėčiau priminti IEEE konferencijoje 1992 m. JAV elektros energetikos tyrimo instituto direktoriaus prof. Chauncey Staro pasakytus žodžius – „energetika yra per daug svarbi, kad ją paliktume tik politikams“. Atominė elektrinė reikalinga ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai, ir Estijai. Ir ne tik politikams. Šiuo klausimu sutarė ir vyriausybių vadovai, ir prezidentai. Kito kelio nėra – nors pasirinktame kelyje nestinga kliūčių ir gąsdinimų.
