Be to, tokiomis sąlygomis jos turėjo atlikti ne tik visas fiziologines funkcijas, bet, juokais galima pridurti, dar ir išdirbti „visą darbo dieną“. Žinoma, kalbama apie pramoninius paukštynus. Tačiau mums rūpi tai, kad kiaušiniai brangsta, o juk auginti nedidelį būrelį vištaičių savo reikmėms niekada nebuvo labai sudėtinga. Patyrusiesiems nėra ką aiškinti, o pradedantiesiems norėtume šį bei tą patarti. Gal susigundysime skanauti „tikrų“ kiaušinių, boikotuoti pirktinius ir taip netgi grįžti į pradinę kainų padėtį, nes viskam turi būti saikas. Ką jau kalbėti apie savos vištos mėsytę, kurios su pirktine taip pat nepalyginsi.
Turgaus gudrybės
Pirmiausia, kur įsigyti viščiukų? Geriausia vienadienius viščiukus pirkti tik paukštynuose arba iš patikimų, žinomų prekiautojų. Turguose vis dar pasitaiko apgavysčių, vietoj mėsinių viščiukų – broilerių parduoda dėsliųjų veislių baltus gaidelius. Nepatyrusi akis jų neskiria nuo mėsinių, tačiau auginti teks pusę metų. O tikri mėsiniai viščiukai iki 2,5 kg gyvojo svorio užaugs per 1,5–2 mėnesius.
Dar vienas „žinovų“ patarimas: viščiuko lytį galima atskirti paėmus viščiuką už kakliuko. Jei kojytes riečia – tai gaidelis. Jei nedaro nieko – vištytė. Deja, tai tik gudruolių pardavėjų triukas. Viščiuko lyties tokiu būdu nustatyti neįmanoma. Tik labai patyrę ir geru regėjimu pasižymintys specialistai, žvilgtelėję į viščiuko kloaką, gali tai padaryti. Kai kurių mėsinių viščiukų veislių lytį galima nustatyti pagal vienadienio viščiuko sparnelio pūkelių išsidėstymą ir formą. Tačiau tam irgi reikia didelės patirties. Taigi jeigu turguje kas nors laiko viščiuką už kakliuko ir įtikinėja, kad tai gaidelis ar vištytė, galime tik nusijuokti. Paūgės iki vieno poros mėnesių ir taps aišku, ką auginame.
Viščiukų pirkti!
Mūsų šalies paukštynais labiausiai reikėtų pasitikėti ir norint įsigyti dedeklių. Juose siūlomi atskirų krosų hibridai yra labai produktyvūs ir gerai prižiūrimi 8–9 mėnesius intensyviai deda kiaušinius. Pasibaigus intensyviai dėčiai vištytės „išeina atostogų“ – išsišeria. Antrąjį ir trečiąjį dėjimo sezoną dėslumas mažėja ir paprastai po dvejų trejų metų paukščius reikia keisti.
Be to, labai svarbu, kad viščiukai būtų ką tik išperinti, o tokių galime gauti tik pirkdami tiesiai iš peryklos. Atidžiai žiūrėkime – jei sparnelių plunksnelės jau paūgėjusios – viščiukas nebe vienadienis. Vienadienio viščiuko ūgis priklauso nuo kiaušinio, iš kurio jis išperintas, dydžio. Jaunų vištų kiaušinis smulkesnis, taigi ir viščiukas mažesnis. Mažesnis viščiukas šiaip jau nėra blogai, jis greitai svoriu prisiveja didesnius, tačiau jį reikia šilčiau laikyti ir rūpestingiau prižiūrėti.
Važiuodami pirkti viščiukų pasiimkime tinkamo dydžio kartoninę dėžę. Nusipirkę vežkime juos šiltai, palaikykime automobilio salone 24–26 laipsnius šilumos. Tačiau nepalikime ilgesnį laiką automobilyje saulėkaitoje arba aklinai uždengtose, apklotose dėžutėse, nes viščiukai labai greitai gali uždusti ar perkaisti! Taip pat pavojinga juos vežti ilgesnį kelią uždarose bagažinėse. Jei pastebėjome, kad vežami viščiukai priduso, „išpilkime“ juos pavėsyje ant žolės, dažniausiai jie atsigauna. Neperkraukime dėžučių viščiukais!
Kokie lesalai, toks augimas
Lesinti reikia viščiukams skirtais startinio periodo visaverčiais kombinuotaisiais lesalais. Į juos jokių priedų dėti nereikia. Neturint specialaus kombinuotojo lesalo, galima lesinti miežinėmis arba kvietinėmis kruopomis. Neturint kruopų – kietai virtais kiaušiniais arba varške, bet pastarieji lesalai greitai rūgsta ir sukelia virškinimo sutrikimus. Nuo trijų savaičių amžiaus galime pradėti duoti įvairiausių lesalų – kviečių, smulkintos žolės, įvairių maisto atliekų, tačiau jos turi būti virtos, nesurūgusios, o kaulai susmulkinti. Tai papildomas pigus baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų šaltinis. Tačiau atminkime, kad šiuolaikinių greitai augančių mėsinių veislių viščiukai savo poreikius patenkina būtent iki soties lesinti geros kokybės kombinuotaisiais lesalais. Nelygu viščiukų amžius, kombinuotųjų lesalų sudėtis skiriasi, todėl geriau būtų nesumaišyti.
Ekonomiškiausia paukščius lesinti iš pakabinamų apskritų 16 vietų lesalinių. Nesant jų, galima lesinti iš lovelių su viršuje padarytomis pertvarėlėmis, kad paukščiai mažiau kapstytų ir terštų lesalus. Laikant paukščius ant gilaus kraiko, mažiausi lesalų nuostoliai patiriami, kai į lovelio tipo lesalines vienu metu pilama ne daugiau kaip trečdalis lesalinės gylio, o naudojant pakabinamas lesalines – du trečdaliai lesalinės gylio. Lesalinės viršutinis kraštas, nelygu viščiukų amžius, turi būti jų nugaros aukštyje. Gėralinė keliama 2 cm aukščiau. Vandens lygis lovelio tipo gėralinėje – trečdalis gylio. Geriamojo vandens paukščiai turi turėti visą laiką.
Oro, oro...
Broileriai dažniausiai auginami ant kraiko, bet galima auginti ir ant lysčių ar vielos tinklo grindų bei narveliuose. Auginant ant gilaus kraiko, 1 kv. m laikoma 12–18 vienadienių viščiukų. Jei viščiukų daugiau, paukštidė turi būti gerai vėdinama. Kraikui naudojamos pjuvenos, drožlės, šiaudai, durpės ir kita. Kraiko drėgnumas neturėtų būti didesnis kaip 25 proc. Pirminis pakreikimas – 5–6 cm kraiko. Vienam viščiukui skiriama 2,5 cm lesinimo ir 1 cm girdymo lovelių krašto. Pirmąją savaitę viščiukai lesinami iš padėklų ir lovelių, girdomi iš vakuuminių girdyklų, kurios turi būti kiekvieną dieną plaunamos.
Pirmąsias dvi savaites broilerių auginimo patalpa intensyviai apšviečiama, net naktį turi degti šviesa, nes paukščiukai turi prieiti prie lesalo ir vandens visą parą. Vėliau apšvietimas gali būti ne toks intensyvus, bet jo trukmė turi būti ne mažesnė kaip 14 val. per parą. Jei viščiukai leidžiami į lauką, jie gauna daugiau žolės, palesa ir vabaliukų, bet priauga mažiau, todėl, norint greičiau užauginti broilerius, reikėtų apriboti jų judėjimą. Taigi keletui vištų pasivaikščioti užtenka nedidelio aptvarėlio.
Išeiti į lauke aptvertą gardą turi būti padaryta 30 iš 40 cm landa. Idealu, jeigu vienai vištai tektų ne mažiau kaip 4 kv. m diendaržio ploto. Vištos taip pat turi turėti vietą, kur galėtų pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių ar lietaus. Kiek auginti vištyčių, reikia spręsti įvertinus vištidės plotą – 1 kv. m laikomos 3–6 vištos.
Nepeiktina ir laikyti uždarytas vištidėje, ypač jei stengiamasi kaip nors kompensuoti laisvės suvaržymą (vasarą atidaromi langai, žiemą gerinamas kraikas ir vėdinimas ir pan.). Storas kraiko sluoksnis (kreikti reikia 30–50 proc. vištidės ploto) ne tik sugeria kenksmingas dujas, bet ir suteikia puikią galimybę vištoms patenkinti savo prigimtinį poreikį kapstytis. Tai joms padeda treniruoti raumenis, palaikyti tonusą, reikalingą kiaušiniams dėti. Tam tinka durpės, pjuvenos bei susmulkinti šiaudai. Kraikas turi būti nuolat permaišomas, kad nesusidarytų pluta, ir visuomet sausas. Kai tik sudrėksta, reikia užberti naują sluoksnį. Vištidė išmėžiama sezono pabaigoje. Paukštidėje žiemą turėtų būti 5–8 OC, dar geriau – 12–16 OC ir 60–75 proc. drėgmės. Labai svarbu išvengti kraštutinių aplinkos temperatūrų (minusinės -2–10 OC, pliusinės – daugiau kaip 28–30 OC.
Paukštidės grindys turėtų būti su nuolydžiu, tuomet patalpoje bus mažiau drėgmės.
Pagaliau reikia lizdo
Lizdas visuomet turi būti švarus, tuomet ir kiaušiniai bus švarūs. Gūžtos vištoms yra įrengiamos virš grindų. Tam tinka gero šieno glėbelis. Dėsliųjų vištų lizdas turi būti maždaug 20 cm pločio ir 30 cm gylio. Lizde verta nuolat laikyti vieną pažymėtą kiaušinuką (kad nesurinktumėme kaip šviežiai padėto), nes manoma, kad tai lyg ir ženklas dedeklėms, jog dėti reikia čia.
Loveliai vištoms lesinti daromi 110 cm ilgio, 24 cm pločio ir 13 cm aukščio. Juos galima lengvai pernešti į kitą vietą. Virš lovelių prikalama medinė juosta, kad paukščiai mažiau išbarstytų lesalo. Lesalinės ilgis vienai vištai – 4 cm lesinant sausais pašarais ir 10 cm – lesinant drėkintais. Gėralinės gali būti medinės arba skardinės. Trūkstant vandens, negrįžtamai sumažėja produktyvumas. Vienam paukščiui skiriama 2 cm gėralinės krašto.
Vištos labai mėgsta tupėti ant laktų, kurios išdėstomos taip, kad paukščiai neterštų vieni kitų. Tarpai tarp laktų dėsliosioms vištoms turi būti nuo 25 iki 30 cm, mišrios produkcijos paukščiams – 30–35 cm. Penkioms vištoms turi tekti 1 m tupėjimo strypo (laktos) ilgio naktį.
Auginkime palepindami
Dedeklių produktyvumas labai priklauso nuo apšvietimo trukmės. Intensyvus apšvietimas vištoms nėra reikalingas, geriausia – natūrali dienos šviesa.
Norint, kad dedeklės tikrai būtų produktyvios, lesinti visgi reikia konkrečiai joms skirtais kombinuotaisiais lesalais. Negalima lesinti bet kuo, nes, nepatenkinus poreikio visoms būtinoms maisto medžiagoms, naudos iš dedeklės daug nebus. Nustatyta, kad dedeklės vištos sulesa 7–10 proc. lesalų daugiau, negu reikia kiaušinių gamybai ar gyvybiniams procesams palaikyti. Kai paukščiai gauna per daug lesalų, jie tunka, mažėja produktyvumas. Dėsliųjų linijų vištoms, laikomoms palaidoms paukštidėse, optimali kombinuotųjų lesalų norma– 125 g per parą. Ypač būtina atkreipti dėmesį į dedeklių lesinimą mineraliniais pašarais. Šių vištų mineralinių medžiagų, ypač kalcio, apykaita labai intensyvi. Kiekvienam kiaušiniui višta sunaudoja apie 2,1–2,2 g kalcio, kitiems kiaušinio formavimo procesams – 0,1 g. Kitas ne mažiau svarbus mineralinis komponentas dedeklių lesaluose yra fosforas. Optimalus šio elemento kiekis lesaluose – 0,6–0,7 proc. Be to, dedeklių vištų lesalinėje nuolat turi būti smulkaus žvyro ir kiautelių. Palepinti galima ir tuo, kas yra ūkyje – daržovėmis, žalienomis, nesugedusiais maisto likučiais.
Dedeklių vištų pulkeliui gaidžio kompanija nebūtina. Nors kai kur teigiama, kad neapvaisintas kiaušinis nėra visavertis, bet mokslo tai nepatvirtinta. Žinoma, suformavus pulkelį su vadu, vištos laimingesnės.
Nors įprasta manyti, kad vištos „menko protelio“ sutvėrimai, jas reikia laikyti rūpestingai prižiūrint ir saugoti, kad paukščiai patirtų kuo mažiau streso. Staiga kilus triukšmui ar neatsargiai gaudant, kyla panika. Tai atsiliepia dėslumui. O ir nepažįstami žmonės vištytes baugina.
Savo reikmėms auginamas vištas kirsti leidžiama patiems augintojams. Svarbiausia svaiginimo ir skerdimo metu nesukelti nereikalingo išgąsčio, skausmo bei kančios.
