Ar įmanoma padaryti taip, kad gyventojai patys norėtų mokėti mokesčius?

Kiekvienos vyriausybės ir mokesčių inspekcijos svajonė – rasti tokį mokestį, kurį mokesčių mokėtojai mokėtų savo noru. Jūs tik įsivaizduokite – jokių vizitų iš mokesčių inspekcijos, jokios juodosios buhalterijos, jokio šešėlio, jokių teisminių ginčų, baudų ar delspinigių...

Gerbiamieji, bet argi įmanoma padaryti taip, kad gyventojai patys norėtų mokėti mokesčius? Juk savanoriškas mokesčių mokėjimas skamba kaip misija neįmanoma. Žvelgiant iš mokesčių mokėtojo perspektyvos, mokesčiai, viso labo, yra sunkiai uždirbtų įmonės ar gyventojo pinigų prievartinis paėmimas ir sumetimas į bendrą valstybės biudžeto katilą, iš kurio išvirta košė neretai dalijama kaip toje pasakoje: „Tam davė, tam davė, o man, mokesčių mokėtojui, nebeliko...“

Be abejo, tam tikrais atvejais mokesčių mokėtojai geranoriškai sutinka mokėti mokesčius – Lietuvą kartkartėmis pasiekia žinios iš Šveicarijos ar Skandinavijos šalių, kai gyventojai referendumu patys nusprendžia ne sumažinti, o padidinti (!!!) savo mokamų mokesčių naštą. Tačiau kiek perfrazuojant JAV prezidento Abrahamo Lincolno posakį galima teigti, kad galima įtikinti dalį gyventojų visą laiką mokėti mokesčius, galima įtikinti visus gyventojus kurį laiką mokėti mokesčius, tačiau įtikinti visus gyventojus visą laiką mokėti mokesčius yra neįmanoma. Išties, kliautis žmonių sąmoningumu ir savanoriškumu gali būti pavojinga, nes viskas gali baigtis kaip pasakėčioje apie tai, kaip vynas vandeniu virto. Pasakėčioje pasakojama, kaip kadaise vieno gražaus miestelio gyventojai buvo paprašyti atnešti po butelį vyno ir supilti į statinę. Tačiau vienas gyventojas sumanė pergudrauti kitus miestelėnus ir pamąstė: „Jei aš vienas atnešiu vandens vietoj vyno, niekas to nepastebės – juk visi kiti atneš vyno ir mano atneštas vanduo blogiausiu atveju tik šiek tiek praskies statinėje esantį vyną.“ Tačiau kai atėjo laikas gerti vyną, visų miestelio gyventojų nuostabai vyno statinėje viso labo buvo... tik vanduo.

Tačiau tai, kas sukėlė gyventojų nuostabą, anaiptol nėra nieko nuostabaus. Tai klasikinis zuikiavimo pavyzdys, kurį taikliai apibūdina sakinys „kam man mokėti, jei gali sumokėti kiti“, ir kurio pavyzdžių apstu mūsų kasdieniame gyvenime. Kodėl aš turiu mokėti mokesčius, jei visi gyventojai bendrai dalysis valstybės biudžeto lėšomis? Kodėl aš turiu prisidėti prie namo renovavimo, jei visi (įskaitant ir tuos, kurie neprisidėjo prie jo finansiškai) galės džiaugtis renovavimo teikiama nauda? Kodėl aš turiu pirkti brangius „akcizinius“ degalus ir taip finansuoti kelių priežiūros ir plėtros programą, jei galiu piltis pigesnius baltarusiškus ar rusiškus kontrabandinius degalus ir sėkmingai važinėti tais pačiais keliais? Žvelgiant į istoriją, būtent zuikiavimas lėmė liūdną komunizmo statybų pabaigą... Sistema „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ gyventojus skatindavo mažinti savo galimybes (nes vis tiek atims) ir didinti savo poreikius (kad neduotų per mažai), tad ilgainiui Sovietų Sąjungos ekonomikos statinėje liko tik vanduo... Situaciją bandyta gerinti skatinant gyventojus „lazdomis“, tačiau istorija rodo, kad vien prievartos nepakanka.

Lygiai tuo pačiu principu „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ veikia ir valstybės biudžetas. Pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos yra tas, kad šiuo metu tik dalis, o ne visos uždirbtos lėšos privalo būti atiduotos valstybės biudžetui. Būtent tai, kad nemaža dalis uždirbtų pinigų paliekama pačiam mokesčių mokėtojui, ir skatina mokėti mokesčius. Tačiau, garsaus austrų ekonomisto Friedricho Schneiderio parengto tyrimo duomenimis, Lietuvoje šešėlinė ekonomika šiuo metu sudaro net iki 30 proc. bendrojo vidaus produkto, arba apie 30 mlrd. litų per metus, tad reikia pripažinti, kad zuikiavimo mastas mūsų šalyje išties nemažas. Jei pavyktų kaip nors ištraukti šį zuikį iš kepurės, Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą, mažiau nusikaltimų, korupcijos ir daugiau visuomenės tarpusavio pasitikėjimo.

Tačiau prievarta zuikio iš kepurės neišviliosi... Juolab lietuviško, nes nemaža dalis Lietuvos gyventojų zuikiavimą supranta kaip šimtmečiais tebesitęsiančią rezistencinę kovą su „valdžia“, tad suintensyvėjęs valdžios puolimas gali tik dar labiau įaudrinti rezistencines mokesčių mokėtojų nuotaikas, o tada galima sulaukti visai priešingo, negu tikėtasi, rezultato. Tai puikiai iliustruoja naktinės mokesčių reformos ir kovos su šešėliu lūkesčių nepateisinę rezultatai: štai jau daugybę metų akcizų mokesčio surinkimas atsilieka nuo plano. Tačiau jei prievarta negelbsti, argi tai reiškia, kad kova su zuikiavimu, mokesčių slėpimu ir šešėline ekonomika yra it legendinio knygos herojaus Don Kichoto kova su vėjo malūnais? Anaiptol ne – nes, be lazdos, dar yra ir meduolis, kuriuo galima paskatinti pačius gyventojus norėti mokėti mokesčius, tik reikia sugalvoti mechanizmų, kurie leistų tinkamai manipuliuoti įgimtomis žmonių savybėmis: godumu, baime ar pavydu.

Gruzijos pamokos Lietuvai

Gyventojai nemėgsta mokėti mokesčių, tačiau mėgsta lošti azartinius žaidimus. Nuo seniausių laikų jie išleidžia milžiniškas sumas pinigų azartiniams lošimams, o šiomis dienomis vien oficialios azartinių lošimų rinkos apyvarta artėja prie 0,5 trln. JAV dolerių – 10 kartų daugiau negu „Coca-Colos“ ir kone 20 kartų daugiau negu „McDonald’s“ tarptautinių bendrovių apyvartos. Žmonės turi įgimtą norą praturtėti, o azartiniai lošimai – puikus būdas pasiekti šį tikslą: juk laimėtas aukso puodas leistų išpildyti savo svajones, o pralaimėjimo atveju būtų prarastas vos vienas kitas kišenę draskantis litas. Be to, tikslingai rodomi anonsai su laimingais, tik ką milijonieriais tapusių žmonių veidais kelia pavydą, o tai pritraukia dar daugiau gyventojų išbandyti savo laimę lošimų pasaulyje. Vis dėlto ekonominiu požiūriu azartinių žaidimų lošimas nėra racionalus poelgis: juk ne paslaptis, kad, nusipirkęs visus loterijos bilietus, geriausiu atveju atgautum tik pusę už juos sumokėtos sumos (būtent toks yra minimalaus loterijos prizinio fondo reikalavimas). Tad, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, gyventojai, dalyvaudami loterijoje, savo noru (!!!) atiduoda pusę visos į loterijos bilietus investuotos sumos – ar tai nėra savanoriškas mokestis?

Tad štai kur šuo pakastas! Tiek lošdami azartinius lošimus, tiek mokėdami mokesčius gyventojai praranda savo pinigus, tačiau lošti jie mėgsta, o mokėti mokesčius – ne. O kas būtų, jei mokesčių mokėjimą paverstume azartiniu lošimu? Būtent tokį eksperimentą sugalvojo Gruzijos valdžia, kai 2012 m. balandį inicijavo kasos čekių loteriją. Kiekvienas Gruzijos pilietis, gavęs kasos čekį už nupirktas prekes, automatiškai dalyvauja loterijoje, kurios metinis prizų fondas siekia 9 mln. Gruzijos larių, arba apie 15 mln. litų. Pasitikrinti, ar kasos čekis yra laimingas, galima trimis būdais: SMS žinute, internetu ar stacionariuose mokomatuose. Tereikia nurodyti unikalų kasos čekio numerį ir sistema automatiškai informuoja apie laimėjimą, kuris siekia nuo 16 iki 80 tūkst. litų. Jau pirmomis projekto dienomis gyventojai kas dieną patikrindavo per milijoną kasos čekių, o per pirmus penkis projekto mėnesius sistema išrinko 170 tūkst. laimėtojų, kurie pasidalijo per 5 mln. litų vertės prizų. Beje, didžiausių prizų laimėtojai nuolat skelbiami Gruzijos mokesčių inspekcijos svetainėje. Jos duomenimis, projekto metu biudžeto pajamos iš mokesčių išaugo daugiau kaip 400 mln. litų. Štai jums ir rezultatas: mokestinės pajamos padidėjo 400 mln. litų, o išlaidos prizams siekė vos 5 mln. litų, taigi projekto vertė biudžetui yra plius 395 mln. litų (be abejo, biudžeto pajamos labiausiai augo dėl augančios Gruzijos ekonomikos, tačiau kad ir 10 kartų mažesnis pajamų prieaugis būtų didelis laimėjimas).

Kasos čekių loterijos aparatai

Vertinant labai gerus kasos čekio loterijos rezultatus, Lietuva taip pat galėtų daug ko pasimokyti iš Gruzijos. Įvedus automobilių degalų kasos čekių loteriją, neabejotinai pagerėtų akcizo mokesčio surinkimo duomenys, Gariūnų turgavietės loterija sumažintų šešėlinės ekonomikos mastą, o, įvedus viešojo maitinimo įstaigų kasos čekių loteriją, galbūt restoranas „McDonald’s“ nebebūtų daugiausia mokesčių Lietuvoje sumokantis restoranų tinklas (žinoma, reikėtų užtikrinti, kad nefiskaliniai čekiai negalėtų dalyvauti loterijoje). Be to, smulkieji prekybininkai taip pat mieliau įsigytų kasos čekių loterijos, o ne mums įprastus kasos aparatus.

Augančios biudžeto pajamos – tik vienas kasos čekių loterijos pranašumų. Kitas svarbus pranašumas – mokesčių administravimo sąnaudų sumažinimas, nes, paskelbus loteriją, kiekvienas pirkėjas tapo tarsi savotišku mokesčių inspektoriumi – juk kiekvienas nepaimtas čekis galbūt yra praleista galimybė tapti milijonieriumi. Tad kol patys gyventojai atkakliai reikalauja kasos čekių, mokesčių inspektoriai gali ramiai sau žaisti Gruzijoje labai populiarius domino, kortų ir kitus azartinius žaidimus. Dar vienas svarbus kasos čekių loterijos pranašumas – ji keičia visuomenės mąstyseną. Kai prieš 10 metų lankiausi Gruzijoje ir paprašydavau kasos čekio, neretai pamatydavau nuoširdžiai nustebusią prekiautojo veido išraišką, o įkyriai prašydamas sulaukdavau atsakymo: „Na, gerai jau, gerai. O kiek jums reikia?“ Tačiau šiuo metu visuomenės požiūris į kasos čekius ir mokesčių mokėjimą apskritai yra kardinaliai pasikeitęs – visi gyventojai įprato prašyti čekių, o pardavėjai – juos duoti. Dabar net ir saulėgrąžomis bei tradiciniais saldumynais čiurčhela prekiaujančios garbaus amžiaus moterys vejasi tave per visą turgų, kad įteiktų... kasos čekį. Net atokaus kalnų regiono degalinėje, kurioje neveikė automatinė pompa ir teko pačiam rankomis „pumpuoti“ benziną į savo automobilio baką, man su visa pagarba buvo įteiktas oficialus kasos čekis su loterijos numeriu.

Šveicarijos genialumas

Kasos čekių loterija nėra vienintelis būdas papildyti šalies biudžetą taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. Gyventojai norėtų mokėti kuo mažesnius mokesčius, tačiau nenorėtų pigiai parduoti savo nekilnojamojo turto. Taigi šveicarai sugalvojo genialų būdą, kaip efektyviai į biudžetą surinkti nekilnojamojo turto mokestį. Visa gudrybė yra ta, kad gyventojas pats nustato savo nekilnojamojo turto vertę ir nuo šios sumos moka mokesčius. Be abejo, visi būtų linkę įsivertinti savo turtą kuo mažesne suma, tačiau yra vienas „bet“ – jei mokesčių inspekcijai ši kaina pasirodo per maža, valstybė turi teisę iš savininko nupirkti turtą už jo nurodytą kainą. Tad nurodydamas pernelyg mažą kainą nekilnojamojo turto savininkas labai rizikuoja, kad bus priverstas „parduoti“ savo turtą už labai mažą kainą. Bijodami prarasti savo turtą gyventojai stengiasi deklaruoti kuo didesnę jo vertę, tad abi pusės lieka laimingos: valstybė surenka daug mokesčių, o gyventojas džiaugiasi savo didelės vertės namais.

Lietuvoje taip pat galėtų būti suteikta galimybė aukcione pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą už, tarkim, dvigubai didesnę kainą negu deklaruojama. Pavyzdžiui, jei deklaruoji, kad tavo prabangi, 10 mln. litų rinkos vertės vila sostinės centre verta vos 999 tūkst. litų (nes nuo 1 mln. litų sumos jau reikia mokėti 1 proc. nekilnojamojo turto mokestį), pagal įstatymą ją galėtų nusipirkti bet kas, sutinkantis mokėti 2 mln. litų. Bijodami netekti vilos, savininkai būtų priversti deklaruojamą kainą padidinti bent iki 5 mln. litų ir taip į biudžetą sumokėtų 40 tūkst. litų nekilnojamojo turto mokesčių per metus. Įvedus tokią sistemą, būtų surenkama daugiau mokesčių į biudžetą ir padidėtų nekilnojamojo turto rinkos likvidumas.

Tie patys šveicarai taip pat sugalvojo genialų būdą, kaip priversti gyventojus surinkti pinigus viešiesiems projektams finansuoti. Tarkim, kad renovavimo projektui reikia surinkti 10 tūkst. litų iš 100 gyventojų. Jei kiekvienam gyventojui leisi pasirinkti sumą, kurią jis nori investuoti į projektą, yra išties nemaža tikimybė, kad istorijos pabaiga bus kaip minėtoje pasakoje, kaip vynas vandeniu virto, tačiau genialūs šveicarai sugalvojo du „bet“. Pirma, jei projektui reikalinga suma (tai yra 10 tūkst.) nėra surenkama, tie, kurie skyrė pinigų, atgauna visas savo investicijas ir dar antra tiek, tai yra jei vos vienas gyventojas nusprendžia skirti lėšų ir investuoja į projektą 8 tūkst. litų, bet projektas nėra vykdomas, gyventojas kaip kompensaciją iš valstybės biudžeto gauna 16 tūkst. litų.

Rezultatas: gyvenamasis būstas nerenovuojamas, tačiau mano kaimynas tampa dvigubai turtingesnis. Jei renovuoti reikalinga suma surenkama ir projektas vykdomas, visas lėšų perviršis grąžinamas daugiausia investavusiems gyventojams. Rezultatas: projektas vykdomas, o kiekvienas gyventojas tam skiria tiek lėšų, kiek jam svarbus tas projektas. Įdomu tai, jog tokia investavimo schema užtikrina, kad visuomet bus surenkama pakankama lėšų suma projektui, nes gyventojai nenorės praleisti progos per kelias dienas uždirbti 100 proc. grąžą ir skirs 1 tūkst., gal 2 tūkst., o gal ir visus 9 999 litus (jei bus įsitikinę, kad daugiau niekas pinigų neskirs) šiam projektui. Taip yra todėl, kad gyventojai mėgsta zuikiauti, tačiau nemėgsta, kai kiti zuikiauja jų sąskaita.

Vargu ar Lietuvos visuomenė jau yra pasirengusi tokiems eksperimentams, tačiau šie pavyzdžiai rodo, kaip, tinkamai manipuliuojant žmonių įgimtomis savybėmis, galima pasiekti iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įgyvendinamą tikslą – savanorišką mokesčių mokėjimą. Be to, pasaulio mąstytojai yra sukūrę begalę schemų, panašių į šiame straipsnyje aprašytas, kurios padeda sumažinti mokesčių surinkimo sąnaudas ar padidinti pajamas, tačiau dauguma šių schemų taip ir lieka mąstytojų galvose ar praguli visuose įmanomuose valdininkų stalčiuose. Tik labai drąsūs vadovai ir išmintingos valstybės ryžtasi eksperimentuoti ir praktiškai įgyvendinti dalį šių pasiūlymų. Juk Lietuva reklamuojasi pasauliui kaip drąsi šalis, tačiau ar mes kada nors ryšimės priimti išties netradicinius ir ryžtingus mokesčių politikos bei kovos su šešėline ekonomika sprendimus, parodys ateitis.