„Kai kurie politikai ir žmonės buvo tarsi ekstazėje dėl fakto, kad Lietuvoje pagaliau atsirado ekonomistas, kuris pasakė, kad fiskalinis stimulas yra gerai ir, ko gero, mes turėtume peržiūrėti savo fiskalinio taupymo priemones. Bet ar jūs galėtumėte patikslinti, ar, jūsų manymu, tokiame kontekste dabar yra laikas svarstyti apie papildomą išlaidavimą, kurį kai kurie politikai labai norėtų matyti? Atsižvelgiant į faktus, kad pernai Lietuvos nominalus BVP augimas buvo 10 proc. ir prognozuojama, kad šiais metais jis sieks 6 proc. ir taip pat 6 proc. kitąmet, bei tai, kad šiais metais šalies biudžeto deficitas vis dar yra 3 proc. BVP, kas, iš tiesų, yra stimulas, to negalima pavadinti taupymu“, - klausė N. Mačiulis.
„Na, jeigu jūs galite užtikrinti 6 proc. augimą be fiskalinio stimulo, tuomet aš patarčiau fiskalinio stimulo nesiimti dabar ir jį pataupyti ateities „juodoms dienoms“, nes pasaulis vis dar yra labai labai nestabilus. Bet, jei atsitiktų taip, kad JAV ekonomika „nukristų nuo skardžio“, o Europos ekonomika nenustotų griūti, tuomet jums gali prireikti imtis fiskalinio stimulo tik tam, kad apsaugotumėte savo ekonomiką nuo griūties. Tačiau manau, kad dabar tam dar yra anksti“, - atsakė R.C. Koo.
N. Mačiulis priminė Lietuvos skolinimosi kainą: „problema su Lietuvos ekonomika yra ta, kad kai tik mes turėjome didesnį biudžeto deficitą nei 5 proc., pavyzdžiui, 2009, 2010 m., finansų rinkos labai nenoriai mums skolino patraukliomis palūkanomis. Taigi, ar jūsų manymu, yra prasmė turėti didesnį biudžeto deficitą, jei mums tenka skolintis, tarkime už 10 proc. palūkanų, kaip tai vyko 2009 m. Kaip išspręsti tokią problemą mažai ekonomikai kaip Lietuvos?“
„Todėl aš ir siūlau idėją, kad Europos valstybių vyriausybės įvestų taisykles, kurios padėtų šalies gyventojų santaupas išlaikyti toje valstybėje. Kai nėra jokios kapitalo kontrolės, Lietuvos gyventojai gali pirkti Vokietijos vyriausybės obligacijas, tad, manau, kad tokia visiškai nekontroliuojama situacija yra naudinga ekonomikai ir gali sukelti labai destabilizuojančius srautus, kurių vyriausybės nesuvaldys. <...> Jeigu didžioji dalis tos šalies santaupų bus prieinamos tos šalies vyriausybei, tuomet vyriausybei bus lengviau imtis fiskalinio stimulo“, - dėsto R. C. Koo.
Priminė, kad Lietuvos gyventojai mažiausiai pasiskolinę Europoje
N. Mačiulis dėstė, jog Lietuva susiduria ir su kitu iššūkiu: nors gyventojai ir verslas mažai pasiskolinę, jie vengia imti paskolas.
„Kai pasižiūriu į Lietuvos pinigų srautus, tai nutiko (skolinimasis sumažėjo - DELFI) po krizės ir Lietuva taip pat turėjo nekilnojamo turto (NT) burbulą, kuris sprogo. Taigi, tie žmonės, kurie skolinosi, tikėtina, nukentėjo ir, manau, dėl to jie tapo labai atsargūs. Tačiau yra faktas, kad žmonės, kurie buvo paveikti šios krizės (Lietuvoje - DELFI) sudaro nedidelę gyventojų dalį ir tai yra milžiniškas privalumas dabartiniu metu. Bet plečiantis finansų rinkai, vis daugiau namų ūkių ir bendrovių naudojasi finansinio sektoriaus paslaugomis, tad kitą kartą jiems gali taip nepasisekti ir daug didesnė gyventojų dalis nukentės nuo panašaus šoko ir jo pasekmių. Tuo atveju vyriausybei gali tekti skolintis ir išlaidauti kur kas anksčiau, tačiau šį kartą, taip, Lietuvos namų ūkiai ir bendrovės taupo pinigus, bet eksporto sektorius yra pakankamai gyvybingas ir jūs tuo galite pasinaudoti, nes Lietuvos pramonė yra konkurencinga. Taigi, manau, kad jums reikėtų į eksporto (didinimą – DELFI) sutelkti visas priemones, o fiskalinis stimulas jau būtų paskutinė priemonė, kurią reikia palikti, kai atsiras poreikis“, - aiškino R. C. Koo.
Paklaustas, ar Lietuva išgyveno balansų recesiją, R. C. Koo teigė, jog ji buvo „labai maža“ ir sunkiai palyginama su Ispaniją, Japoniją ar JAV ištikusia recesija.
Apie valstybės skolą siūlo negalvoti
„Ar turite nuomonę, kas yra optimali valstybės skola? - tikslinosi N. Mačiulis. - Lietuvoje prieš ekonomikos sunkmetį valstybės skola siekė 15 proc. BVP, dabar ji priartėjo prie 40 proc., tačiau ji atrodo labai maža palyginus su Japonijos 220 proc. valstybės skola. Visgi yra Lietuvos gyventojų, kurie mano, kad toks skolos padidėjimas yra netvarus ir mes turėtume jį sumažinti iki labiau tvarių skaičių. Ar jūs turite nuomonę apie optimalų skolos lygį?“
„Ne, neturiu. Aš nepritariu Carmen Reinhart and Kenneth Rogoff darbui, teigiančia, kad jei valstybės skolos deficitas perauga 90 proc. BVP šalis susiduria su problemomis. Kai įvyksta tokie reti ekonomikos nuosmukiai kaip balansų recesijos ir, jeigu valstybės gyventojų santaupos liktų toje šalyje, tuomet teoriškai valstybė skolą gali turėti labai ilgą laiką. Japonijos atveju, kadangi mes padarėme klaidą 1997 m. dėl taip vadinamos per ankstyvos finansinės konsolidacijos, tai lėmė recesiją, bet netgi po 1997 m. klaidos, valstybės obligacijų pajamingumas didėjo užuot mažėjęs. <..> Aš manau, kad nėra kažkokio fiksuoto valstybės skolos limito, dėl kurio žmonės turėtų nerimauti, viskas priklauso nuo to, ar valstybė išgyvena balansų recesiją, ar ne. Jei valstybė nepatiria balansų recesijos, privatus sektorius yra iš esmės optimistiškas, o valstybė sau leidžia didelį biudžeto deficitą, tai yra blogas sprendimas ir deficitą reikia mažinti, nepriklausomai nuo to, koks yra valstybės skolos dydis, nes pinigai yra atimami iš privataus sektoriaus.
Tačiau, pasak jo, kai privatus sektorius skolintis nenori, eksportas šalies ekonomikai negali padėti, tuomet laikas įsikišti valstybei.
Siūlo išlaidauti infrastruktūros projektams: ir geriems, ir nelabai
„Ar jūs pasakytumėte, kad yra nesvarbu, kur valstybės išleidžia pinigus, net jei tokios išlaidos nedidina produktyvumo ar ilgalaikio ekonomikos konkurencingumo? Kol valstybė kuria darbo vietas, išlaidavimas yra pateisinamas?“, - klausė N. Mačiulis.
„Jei ekonomika griūna be to (valstybės investicijų – DELFI), jūs galite sugalvoti statyti tiltą, oro uostą ir dar ką nors, bet kai jūs turite visus šiuos gerus projektus, tačiau jų nepakanka, kad užpildytumėte defliacijos spragą, aš sakyčiau, imkitės ir kitų projektų, kad ją tik užpildytumėte. Nes jeigu jūs to nepadarysite, ta spraga lems pinigų „įstrigimo“ bankuose procesą, o galiausiai tai sukurs dar daugiau problemų. Bet žinoma, jei turite gerų projektų, pirmiausiai imkitės jų, o kiek jų neužteks, galbūt jums reikės imtis ir kitų projektų. Jeigu mes pasižiūrėsime į tokių recesijų istoriją, visada išlaidos karo pramonei ekonomikoms padėjo atsigauti. <...> Aš nesiūlau, kad Lietuva pradėtų pinigus leisti karo pramonei, bet, deja, kai ekonomikos yra tokioje sudėtingoje padėtyje ir vietos paklausos nepakanka, aš pasakyčiau, darykite viską, kas reikalinga“, - patarė R. C. Koo.
Tačiau Japonijos ekonomistas priminė, kad išlaidos socialinių išmokų didinimui ar mokesčių mažinimui yra blogiau nei investicijos net į ne itin sėkmingus infrastruktūros projektus, nes vėliau atsisakyti tokių išlaidų yra kur kas sunkiau.
Primena Antrąjį pasaulinį karą
Paklaustas, kaip Japonija sumažins savo valstybės skolą, R.C. Koo teigė: „Pirmiausiai, ką mes išmokome iš savo patirties, jog kai privatus sektorius mažina skolas, bet nesiskolina pinigų, joks finansinis taupymas nebus sėkmingas. Jūs galite didinti mokesčius ir mažinti išlaidas kiek tik norite, bet ar jums pavyks sumažinti biudžeto deficitą priklausys nuo paciento (privataus sektoriaus – DELFI) būklės. Jeigu pacientas vis dar sirgs ir jūs pamėginsite tai padaryti, turėsite tik dar didesnių problemų. Kai 1997 m. Japonijos vyriausybė padidino mokesčius ir sumažino išlaidas, biudžeto deficitas padidėjo 68 proc. ir Japonija sugaišo dar 10 metų jį mažindama. Taigi pagrindinė Japonijos pamoka yra: kai privatus sektorius mažina skolas prie 0 proc. artimų palūkanų nesiskolina, negaiškite laiko kalbėdami apie tvarumą <...> imkitės skatinti privatų sektorių vėl skolintis.
Japonijoje mums reikia paskatų, kokių JAV prezidentas Barackas Obama ėmėsi pernai, kai leista skolintis, išleisti ir nurašyti skolas. Tokiu skatinimo paketu galėtų ir turėtų pasinaudoti Japonija bei paskatinti žmones skolintis. Dabar dėl traumos Japonijos įmonių balansai yra švariausi pasaulyje, pusė šalies bendrovių, kurių akcijomis yra prekiaujama biržoje, neturi jokių skolų, jų finansinis turtas yra didesnis už įsipareigojimus. Taigi, jų balansai yra švarūs, bankai yra labai linkę skolinti, palūkanų normos yra žemiausios žmonių istorijoje, bet prisimena skaudžią patirtį ir skolintis nenori.
Taigi, mums reikia padėti šioms bendrovėms įveikti traumą, mums reikia paskatų, kurios tai padėtų padaryti. Kai paskatos pradės veikti ir bendrovės vėl ims skolintis, tada galima pradėti kalbėti apie tai, kad laikas mažinti skolas“, - sako R.C. Koo.
Pasak jo, nors Japonijos valstybės skola išaugtų ir iki 300 proc. - vis tiek tokios politikos reikėtų laikytis, tiesiog privačiam verslui atsigavus, sumokėti susikaupusias skolas ilgiau užtruks.
Kalbėdamas apie milžiniškus valstybės įsiskolinimus, Japonijos ekonomistas priminė ir Antrąjį pasaulinį karą.
„Jungtinė Karalystė turėjo 250 proc. valstybės skolą 1945 m. Mes visi žinome, kodėl Jungtinė Karalystė turėjo 250 proc. valstybės skolą 1945 m. Jungtinė Karalystė kariavo su Hitleriu. Ir jei tuo metu Vinstonas Čerčilis būtų pasakęs: „na, mūsų skola yra per didelė, obligacijų rinka skundžiasi, kažkas dar skundžiasi, nebesipykime daugiau“, Jungtinė Karalystė greičiausiai būtų Vokietijos Trečiojo reicho dalimi. Tuomet, manau, britai priėmė teisingą sprendimą. Kai esate tokioje krizėje, jūs didinate savo deficitą, gaminate lėktuvus ir ko tik prireiks, įveikiate susiklosčiusią keblią padėtį ir paskui artimiausius 30 metų tvarkotės, tai ir įvyko Jungtinės Karalystės atveju”, - pasakojo R. C. Koo.
Dabar Jungtinės Karalystės valstybės skola yra šiek tiek didesnė nei 60 proc. BVP. Japonijos ekonomistas teigė esąs optimistiškai nusiteikęs ir dėl euro zonos bei euro ateities, jei laiku bus imtąsi reikiamų priemonių.
“Euras yra vienas didžiųjų žmonių pasiekimų. Idėja, kad visos šios šalys, kurios turėjo tiek skirtingų problemų praeityje, vienijasi, stengiasi dalintis bendra valiuta, sujungti rinkas, manau, tai yra fantastiškas eksperimentas ir aš stengiuoti prisidėti prie šio eksperimento remdamasis Japonijos ekonomikos patirtimi ir sakydamas, kokių dalykų šiame susitarime trūksta. Taigi, jei trūkstamos dalys bus pridėtos, manau, euras išgyvens. Tačiau jūs turite suprasti, kad dabar sergama pneumonija, o ne diabetu“, - apibendrino Japonijos ekonomistas.
